Kuomet slidės nebeslysta dėl atodrėkio, kabakuose groja visokios “Hiperbolės”, o  pavasaris nenumaldomai artėdamas kaitina kraują – reikia šiek tiek atsišaldyti. Ir tą šį penktadienį bei šeštadienį buvo galima padaryt klube “Kablys”, kuriame vyko post-industrial muzikos festivalis “SPEIGAS”. Pirmame vakare figūravo experimentiniai drone / ambient / industrial garsai, o antrame apie smegenų brūdus, socialines neurastenijas ir tiesiog neramumus visuomenėje rėkavo power electronščikai ir noizeriai. Gi šiame įraše pakalbėkime apie penktadienines linksmybes.

Nors atvykstam  15 minučiųpo 10 valandos, sužinom neįtikėtiną faktą – renginys iš vis nevėlavo, kaip reta laikytasi grafiko, tad buvo praleistas pirmasis pasirodymas – ruso Dani Akimov. Iš kelėtos punktualiųjų sužinojom, kad išstojimas buvo not very special, tad tas papildomas arbatos puodelis prieš išvažiuojant – sielai ko gero buvo naudingesnis. Apsižvalgom, apsivaikštom kol ant scenos pakyla Wouter Jaspers su VJ Stan. Sorry, bet pasirodymas buvo kažkoks neytin įdomus ar įstringantis, tai kažką plačiau nedrįstu jums apie jį pasakot. Lygiai tas pats ir su Kanadiečiu / Olandu Stencil, iš kurio live’o pamenu, kad iš pradžių buvo vystomas drone, o užbaigta kažkokiu bumbsėjimu. Na, juk čia tik apšilimas į atmosferą, – pamaniau ir užsiėmęs pirmąsias vietas su nekantrumu laukiau avangardistų ir bičiulių iš Utenos, grupės “Sala”.

alas23, Smurfas ir vaikinas su gitara – toks tą vakarą buvo 20 metų gyvuojantis ansamblis, tūnantis kažkur paSaloje. Koncertas pulsavo pastoviu kulminaciniu augimu. Atlikimui pasitelkta buvo krūva aparatūros, iš kurios labiausiai įstirgo fieldrecordinis “sekvencinis instrumentas” – du bokalai gazuoto vandens su ledukais, į kurį Audrius įmerkė specialius mikrofonus. Bei netgi iPhone’as, kuriuo žmonai žinutę parašė, kad anoji nesiįjaudintų  Pradžia buvo įtaigi, įdomi ir mąsli. Vystoma nuosekli istorija, pulsuojanti ir vedanti kur šakos tankesnės. Tačiau vėliau pasidarė nuobodu, nes ta antra dalis kotais  užsitęsė ir paliko pernelyg vienodai ištęstos įspūdį. Tad paSala nebuvo per daug baugi.

“Sovijus”. Pirmą kartą girdėtas projektas, kurio priešakyje kokiuose šimtas penkiuose projektuose vienokį ar kitokį vaidmenį atlikęs Munius, kuris iš Anykščių į Uteną pėsčiomis kažkada pagal faktais nepatvirtintus pasakojimus atėjo. O čia va jau – praktiškai rock bandas – Munius prie elektrininių rakandų, šalia jo – fleitą pučiantysis, po kairei – mušamieji ir dar netgi elektrinė gitara kitame šone. Psichodelinis ir experimentinis – taip galima apibūdinti “Sovijaus” pasirodymą. Triukšmai, breikdaunai, kulminaciai šuoliai ir t.t. Nepasakyčiau, kad bais patiko, bet ir visiškai abejingo nepaliko.

Ech… Kaip tatai visgi buvo nuostabu. Pagaliau renginyje gavau tai, vardan ko į jį ėjau – katarsį, kaifą, subtilų potyrį. O šalimais sėdėjęs kolega netgi meditatyviai pasirodymo metu buvo akis užmerkęs. Ponios ir ponai – “Girnų Giesmės”. Man šis išstojimas suteikė krūvą emocijų. Su siela, iš širdies, nuo gelmės. Pamenu prieš kokius 3-5 metus mane GG pasirodymai vis nuvildavo, tačiau ir priežastis buvo – ar pavesdavo technika ar dar kas. Galų gale ir nuotaikos pas visus svyruoja. Gi dabar, kiek teko klausyt paskutiniųjų Lauryno pasirodymų – žodžiams sunkiai pasiduodantys įspūdžiai. Tikėkit ar ne, bet muzikoje buvo tiek jausmo, jog momentu net kažkaip širdį suspaudė. Nors ašaras kaip kultūrizmu rimtai užsiiminėjančiam – užspaust pavyko. Tad, bravo, Laurynai, tu buvai neabejotina festivalio vinis.

Japonija – niekur nerandamo savitumo,  estetikos, frykų, harmonijos, noise ir panašių dalykų šalis. O dar kai šalia mūsų staliuko prisėdo azietiškas modelis iš vakaro headlinerių sudėties – akis nulaikyt kažkur kitur šonan – sunkiai sekėsi. Tačiau jau geriau tas grožis būtų buvęs ir muzikaliai ant scenos. “Bus šiek tiek noizo” – pristatė Armantas “JIKU55” pasirodymą ir neaišku dėl ko šita frykalinė buvo pastatyta kaip headlineris priešingos pakraipos muzikos vakarui. Per kelis aplankytus “Speigus”, susidariau įspūdį, kad arma siekia iš festivalio padaryt renginį, kuriame groja savo srities profesionalai, muzikinėje srityje turintys svorį, na ar šiaip yra elitaz.

Gi čia… “Kažkoks šūdas. Varom?” – gavau žinutę iš kolegos ir neliko nieko kito daryt kaip tik nešt kudašių iš “JIKU55” performanco. Taip fotografuot buvo ką – ne kasdien einant pilnaties nutviekstais skersgatviais sutinki tokias sexy raganaites. Bet ką klausyt? ta boba apskritai neaišku ką veikė ant scenos, kažką veblendama į mikrofoną, kilnodama rankas ir vartydama akis.  Na, o gitaristas ir taip prastą vaizdą geresniu nelabai ir galėjo padaryt. Kad ir kiek galūnėmis taškėsi.

Kalbant plačiau – nepaslaptis, Agharta turi savo labai aiškią ir man tikrai gana simpatišką savo renginių koncepciją, t.y. iškapstyt iš nežinia kur visiškai crazy outside-arterius ir juos į LT atvežti, nes “kas gi daugiau…”. Tai jų niša ir tarp tų visų psichelių – kartais atrandi ir perlų bent tam vakarui. Tačiau “Speigas”? Susidariau įspūdį, kad jį siekiama paverst kaip aukštos klasės muzikos festivalį su laiko patikrintais ir svorį turinčiais atlikėjais. Tačiau gavosi… drįstu išsireikšt – vos ne “kaip visada”. Sorry, už kritiką, bet man pasirodė, kad taip jau yra. Visi mes mokomės, o kritikuojame iš geros valios, tuo skatindami vardan kitų geresnių kartų.