Šeštadienis buvo su dilema: ar varyt į Šv. Jonų bažnyčią klausyt Mozarto „Requiem“, ar visgi pasirinkti gan rizikingą sprendimą ir šaut Pramogų Arenon pačekint nostalgijos? Dilema išsisprendė perskaičius šį straipsnį – nusprendžiau visgi, kad tingiu parintis pagal klasiką, o norisi švelnesnės melodijos, didesnės erdvės, norisi (nepabijokime to veiksmo) parokenrolinti. Ir po visko nuotaiką tik beveik sugadino net apie pusvalandį kviestas taxi. „Kaltink Zuoką“ – supyškino man taksistas.
Visiškai nežinojau ko tikėtis iš artėjančio šou. Ar be Chriso Normano „Smokie“ nėra tik dūmelis (arba patys žinote koks dešinės rankos veiksmas)? Ar tai nėra tik išsivadėjusių senių noras užkalti skatiką iš jaunų dienų šlovės? Ar galų gale vertėjo man Mozartą iškeist į, aha, „Smokie“? Na, nežinau kaip ten Šv. Jonų bažnyčioje praėjo „Requiem“, bet Pramogų Arenoje vykęs festivalis paleido tik su pasižadėjimu. Tiesa, nuotaiką koncertui prasidėjus kaip reikalas sugadino tinkamai nedirbantis fotikas. Bet blogai karmai pataisyt mes juk kuprinėje turėjome šovinį – skardinę šalto vokiško nealkoholinio alaus.
Prasidėjo viskas simfoninio orkestro pragrojimu, po kurio į sceną įsiveržęs tornadas uždainavo kai ką tikrai smagiai girdėto „something’s been making me blue… And somehow I can’t talk it over with you…“ Ką gi, tikrai visai geras startas, žiūrim ką turim toliau. Ir jau antru numeriu deda anys „Lay back in the arms of someone you love…“ Pasisuku dešinėn, pasisuku kairėn, o ten moterys… Kam per 50 klausiate? Na, kuomet tos kam per 50 vidury koncerto atsistojo šalia kam per 18-ka pašokt – man nieko neliko kaip tik draugiškai pačiam prisijungt prie jųjų. Aha, atspėjote – mamos su dukromis.
O vėliau hitas sekė hitą, meilės daina gimdė meilę, o šokio sūkuryje sukosi vis daugiau tiek senolių, tiek jaunuolių, tiek viduramžių, taip koncertą paversdami smagiu kartų kaitos susivienijimu. Po koncerto belaukdamas stotelėje taxi, nugirdau kaip senolis galantiškai kvietė į svečius sutiktą nepažįstamąją damą. „Na, gal kada kitą kartą, bet ačiū Jums už kvietimą…“ Ir tik žiū šalia manęs išdygsta autobuso laukti žavi 20-metė, taip sukeldama man gėdą, kad va senoliai rokerolina, o aš čia stoviu sau kaip grybas vienas. „Aš čia iš koncerto, o jūs turbūt ką tik iš namų ir į klubą važiuojate?“ – paklausiu (ne)drąsiai jos. „Aš irgi iš koncerto!“ – atsako ši, ir aš išreiškęs nuostabą jaustuku, toliau užmezgu pokalbį, kurio detales papasakosiu kada kitą kartą.
„What Can I Do“, „If You Know How to Love Me“, „Wild Angels“, „Dont Play That Rock‘n‘Roll“, „I‘ll Meet You At Midnight“, „Oh Carol“ – galima būtų vardint ir vardint, bet gal nebetęsiu, nes dar žiūrėk ir rašalo pritrūksiu. Kaip supratote kojytės, rankytės ir ausytės tikrai turėjo ką veikti. Ir kas svarbiausia visa tai tikrai klausėsi! Nes tas „naujasis“ vokalistas „Smokie” tikrai negadino reikalo, nes ir šviežiai atrodė, ir klausėsi beveik visai taip pat gerai kaip Chrisas Normanas (balso tembras labai panašus).
O ir visi likę gaujos nariai – putiovi. Vien ko vertas bugnioras, kuris visą koncą tvojo į bačkas išsišiepęs iki ausų ir šiaip pastoviai prikolino, bei užvedinėjo publiką. Klavišininkas – tarsi laiko mašina savo liūtiška šukuosena nublokšdavo kažkur į 80s. O ir bene vienintelis originaliosios „Smokie“ sudėties narys – bosistas Terry Utley – smagiomis prakalbomis linksmino. “He has big and small guitars…”
Ir jau kai rodėsi, kad visi hitai sugroti – publika išprašo „Smokie“ enocre‘ui, kuriame, bliamba „Have You Ever Seen the Rain“ klykiau kaip paauglys visa gerkle! Šou britai užbaigė savo besmertnu šlageriu kuriame klausiama „Who the f*ck is Alice?“, ką visi ir darė. Ir aš klausiau, ir stebėjausi, ir trypčiojau. Žodžiu, tikrai užskaitėme mes šitą koncertą – visai kaip Minedas pirmuoju daugiskaitos asmeniu kristalizuoju pabaigai aš. „Smokie“ seniai atidirbo už jaunystę kaip priklauso – su smarve. Ir sakė, kad dabar yra savo zenite, nes surengia per ~100 anšlaginių koncertų į metus. Tad tikrai dar grįš, kaip ir aš irgi.
