Kai sakai „festivalis“, klausytojas gali suprasti du dalykus. Tą vasariškąjį – tris paras besaikio reivo, šokius iki saulėtekių ir vėliau, daugybę didžėjų ir dar visokios velniavos. Arba tą nevasariškąjį – savaitę ar dvi kasdienių koncertų, kuriuos riša kokia nors bendra mintis. „Gaida“ – tas antrasis, surištas ne ko kitko, o įvairiausios modernios muzikos.

Penktadienis. BANG ON A CAN ALL STARS

Pamažu įsliūkinu į tamsią erdvią ŠMC salę. Scena laukia muzikantų, publika būriuojasi, trypčioja, pamažu sėda į vietas. Štai ir muzikantai jau sveikinasi, prisimena, kad Lietuvoje ne pirmą kartą, sako: „Last time it was a good party.“ „Jie ir terminas „good party“ viename sakinyje nedera“ – galėtum pagalvoti, iki pamatysi tą savim patenkintą hipį su gitara rankose. Lyg nužengęs iš septyniasdešimtųjų. Šalia, rodos, eilinis miesto praeivis, paprastų manierų ir raiškios šnekos – kaip suprantu, grupės vadovas. Jis paklausia ir mes sužinom, jog veik trečdalis lankytojų yra matę jų ankstesnį pasirodymą. Lyderių užgožti tolumoje muistosi likę ansamblio nariai.

David Lang‘o „Sunray“ – lengvas, melodingas, lengvai suprantamas. Nepalyginsi su keistenybėm, kokias esu girdėjęs tokiuose festivaliuose. Toks kiek intelektualesnis popsas. Matyt, tokie kūriniai ir gaunasi, kai tėvo aštuoniasdešimtmečio proga kuri gabalą žvelgdamas pro langą į kažkokių „Sun bleachers“ logotipą.

Michaelio Gordon‘o „For Madeline“ nepalieka jokio įspūdžio. Užtat Julia Wolfe su „Big, Beautiful, Dark and Scary“ išsišoka dar programėlėje. Kai kiekvienas režisierius pristatydamas savo kūrinį rašo: „ir tai stumia mane į muzikinės retorikos tipologijų suardymą, skatina plėtoti ir dauginti dinamiką, nulemtą dedukcinės arba indukcinės argumentacijos“ ar „slepiant percepcinius sprendimus pagal abdukcinę logiką“, tai Julia skelia trumpai ir aiškiai – „this is how life feels right now“. Ir su ja sunku ginčytis, nes įtemptas, didingas, styginiais drožiantis, grėsme pulsuojantis ir šaltais potėpiais stingdantis gabalas puikiai dera su didmiesčio dvasia. Kaip tūlas lietuviškos industrial scenos atstovas, Julia dešimt minučių kelia įtampą ir kūrinį nutraukia stojus kulminacijai.

Steve Reich „Electric Counterpoint“. Keliolika iš anksto įrašytų gitaros partijų ir viena atliekama gyvai. Na, viskas aišku, minimalizmas, nėr daug pretenzijų, gabalą gali net pavadinti lengvu. Toks lyg girdėtas, aiškus – akivaizdu, kad ovacijų bus daug. Gitaristas džiaugiasi, šypsosi ir lankstosi.

Philip Glass „Music in Similar Motion“. Sukelia deja vu įspūdį, lyg būčiau sutikčiau seną pažįstamą: šį kūrinį turbūt esu girdėjęs ir ne kartą. Nors kažkodėl iš šio kompozitoriaus tikėjausi gražaus klasikinio ambiento – gal paskutinis klausytas albumas taip nuteikė. Koncertui stiprų pliusą galima dėti vien už šį kurinį ir Julia Wolfe darbą.

Renginio nesugadina net grupės „Sonic Youth“ įkūrėjo Thurston Moore‘o darbas – „Stroking Piece #1”. Jėzau, koks tai nuobodus, nudrožtas ir erzinantis, reikalas. Nenoriu skirti jam perdaug dėmesio, tad trumpai – tai narcizizmo ir onanizmo vedybos. O kad rokniekis įgautų pretenzijos, pabaigoje melodija pametama ir visi atlikėjai, a la atsipalaidavę ir įsijautę, taršo instrumentus tarsi vietinio sadistų būrelio pažibos. Vargšai smuikai, vargšas pianinas ir vargšės mano ausys.

Antradienis. ENSEMBLE L‘ITINERAIRE 

Joks rimtas ir modernus festivalis neapsieis be tikrosios akademinės dvasios. Be post-avant-sixth-dimensional-modern-experimental-classic dalykų. Kartais girdi kokią tai „spektrinę muziką“, kitą – keturių smuikų drožiamą, kompiuterio atsitiktinai sugeneruotą kūrinį (tai klasikas Janis Xenakis spaudžia „enter“). Publika vos ištveria, bet gausiai ploja – vertina konceptą.

Taip, tokie koncertai grįsti nebe muzika ir maloniais sąskambiais, o konceptais. Juose atspindimos „melodinės linijos, kurios iš pradžių sulaužytos į gabalėlius, vėliau smailėja ir stiebiasi, lyg būtų įmagnetintos iš viršaus“, kiti kūriniai yra paremti hiperbolės grafiku ar Berlyno oro uosto tvarkaraščiu. Taip, čia rimtoji festivalio dalis. Tai, ką groja „Ensemble L‘Itineraire“, yra moderniosios klasikos spydkoras.

Tai gera erdvė akiračiui praplėsti, nes būtent čia demonstruojamas kitoks, nei įprastas, muzikos suvokimas. Sėdi, skaitai programėlę, klausai sunkiai klausomų dalykų, nederančių natų, ilgų pauzių, logiškai išmąstytos kakofonijos ir ieškai sąsajų tarp garso ir teksto. Tik šįkart dar su bonusu, nes užuot palikę mus filosofiniuose apmąstymuose apie „the fuck did i hear?“, atlikėjai palepina mus trumpu performansu, kurio kulminacija – prancūzų akcentu ištarta frazė „telefonas užimtas, prašome paskambinti vėliau“.

Trečiadienis. AMADINDA PERCUSSION GROUP

Draugas, dirbantis festivalyje apie vengrus atsiliepia su nuostaba. Kai visi kiti atlikėjai, kaip žmonės, atskrido su lėktuvais, šitie senoliai atvažiavo mašina ir mikroautobusu. Užlipa du, sveikas storuliokas ir perkaręs ūsočius, ant scenos, linkteli publikai ir pradeda ploti. Tai Steve Reich „Clapping music“. Ploja dėdės it pasiutę, sunku suprasti, kaip jiems ten taip sekasi, ritmika pasakiška, bet patys atlikėjai – dar pasakiškesni. Tokius personažus tikėtumeis sutikti prie kaimo krautuvės, šienapjūtės įkaršty ar už vestuvinio stalo, su komendanto ženkliuku.

Koncerte grojami vien tik Steve Reich kūriniai, prasideda vienas žymesnių – „Music for six Marimbas“. Šeši atlikėjai, šešios marimbos. Įspūdingiau kūrinį suvokti nei jo klausytis. Tai ką girdi – gražūs, lengvi, pulsuojantis tonai. Tai ką matai – nuo keturių iki gal šešiolikos lazdelių, valdomų šešių žmonių, tobulai darniai mušančių sudėtingiausius ritmus.

Po pertraukos klausomės „Drumming. Part one“. Šiandien girdėsime tik pirmąją vien tik būgnininkams skirto kūrinio dalį, bet viso Reichas parašė keturias. Teigiama, kad kai grojamos jos visos, keičiasi būgnininkai, nes ištempti nepajėgia net ir ištvermingiausieji. Panašu, kad gali gerokai pavargti ir po pirmosios dalies – ritmai greiti, kūrinys ilgas. Bet daugiau – nieko ypatingo. Toliau „Nagoyan Marimbas“ – dailiausias vakaro kūrinys. Taip ir supranti, kad šeši atlikėjai ir sudėtingi ritmai – daugiau pasirodymui, nes ir daug nuveikt gali ir du muzikantai.

Galiausiai paskutinis kūrinys, Reicho sukurtas specialiai „Amadinda Percussion Group“ ansambliui, dvidešimtpenkmečio proga. Toks įspūdis, kad kūrė jį Reichas, kūrė, ir suprato, kad sukūrė „Music for six Marimbas“ brolį dvynį. Tai į kūrinio vidurį įkišo penkias minutes trunkantį ypatingai lėto tempo intarpą, kad būtų įdomiau, o visą kitą paliko kaip seniau. Mano nuomone – nei šis, nei tas, bet muzikantai grojo ypatingai džiugiai.

Namie tokios muzikos nė su botagu neklausyčiau, nes, sorry, Reicho gerbėjai, klausyti čia nėra ko. Šitą pasirodymą reikia matyti.

Ketvirtadienis. CAGE LINK.

Jei vienas koncertas buvo gražus, kitas abstraktus, o trečias įdomus stebėti, tai paskutinis iš tų, kuriuose lankiausi, buvo koncertas, skirtas nuotaikai pakelti. Turbūt pirmąkart gyvenime per visus lankytus festivalius buvau ne pakerėtas, ne priblokštas, ne nuviltas, o velniškai smagiai leidau laiką. Nepagalvotum, kad „moderni klasika“ gali būti tokia nerimta.

Viskas prasideda nuo dviejų seniokų (teatleidžia man grandai V. Tarasovas ir P. Geniušas, galvoje turiu jų kurtus personažus), besiblaškančių ant filharmonijos scenos. Ši, beje, ne kasdienė. Pianinas, sintezatorius, dulkių siurblys, supamojoje kėdėje besisupantis poetas, būgnai, stalas su trim nuobodžiaujančiais subrendusiais vyriškiais ir jauna dama, dailiu veidu ir dar dailesne, griežto kostiumėlio įrėminta iškirpte. Smagu jau dabar, o veiksmas tik prasideda.

Taigi, seniokai blaškosi – atrodo, pametė natas ar dar ką. Vienas sugroja tris natas, kitas įsijungia siurblį. Nuostabu. Stebiu publiką – vieni šypsosi, kitiems šokas. Dar trys minutės chaoso, viskas užtyla, atlikėjai lankstosi – publika susipranta ploti. Tai buvo John Cage „Muzikinis pasivaikščiojimas“. Šypsausi vien prisimindamas.

Toliau išgirstame visai smagiai klausomą popsiškesnį kūrinėlį, tada ateina eilė legendiniam „4.33“, t.y. keturioms su puse minutės tylos. Visada norėjau išvysti, kaip šis kūrinys  atliekamas gyvai, juk žinoti apie jį ir pamatyti – du skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, nenutuokiau, kad tylą gali blaškyti muzikantų verčiami natų lapai (juose tik pauzės ženklai). Arba, kad tylą gali sudrumsti ir pasipiktinęs žiūrovas. Taip taip, atsirado ir toks: atsistojęs garsiai pareiškė, kad „nežinau, kaip jums, bet man tai visiškai nepatinka“, ir lydimas džiugaus publikos šurmulio išėjo lauk. Jėzau, jei dar galvojau, ar neprašovėm su drauge nupirkdami tėvams bilietus į šį koncertą, tai dabar kone krykštauju iš džiaugsmo.

Man, kraštutiniam liberalui, chaoso šalininkui ir tradicijų nemėgėjui, per koncertą atliktų kūrinių ir opusų rinkinys kelia tokį sielos džiaugsmą, kad net sunku paaiškinti. Groja smuikininkas – tėtis įtaria viduramžių melodijų nuotrupas – sėdžiu sau besišypsodamas. Muša keli atlikėjai ritmą kumščiais stalą daužydami ir retkartčiais pašūkaliodami – sėdžiu sau besišypsodamas. Poetas atsistodamas sako: „And conductor stands up, rocking chair rocking“ ir palieka supamąją kėdę suptis – sėdžiu sau besišypsodamas.

PABAIGA

Kaip visad, daugiau nei pusės koncertų aplankyti nepavyksta, bet, velnias, jėga ta „Gaida“. Praskaidrina kasdienę rutiną, įneša nekasdienių prieskonių ir palieka susidomėjusį, kad lauktum kitos.