Veikėją, auksinės Steve Tyler šypsenos savininką, OBŠRR žinau gana senai, kuomet prieš metus (berods) klausiau jo iš ties gerą įspūdį palikusį gyvą pasirodymą rusyje “XI20”. Gaila “Kunigudinį” benefisą, kuriame jis užsidėjęs gitarą ant pečių ir pasidabinęs tamsą simbolizuojančiomis juodomis asilo ausimis, atliko daugeliui kiek neitin pilnavertiškai. Nes po jo, komentaruose forume chebra išreiškė pastabą, kad jaunuoliui iki pilnos laimės trūksta dar vieno žmogaus, o ne vien fonogramos iš laptopo, kuri yra pagardinta gyvos akustinės gitaros ir vokalo.

Vėliau šio veikėjo, kuris dar yra žinomas kaip (buvęs?) „Vilkduja“ klavišininkas nieko gyvo ir negirdėjau – ar praleidau nežinodamas, ar jis tiesiog nekoncentravo. Tiesa, “XI20” buvęs jo šou, kaip minėjau, man paliko gerą įspūdį, nors ir užtikau ten asociacijas su jo draugelio „Lauksna Lauxna“ ar „Vilkduja“ projektų sąskambiais. Bet tai greičiau tik pagirtina, kaip pradedančiajam, nes pavyzdys imamas iš pačių geriausiųjų. Tačiau štai vakar netikėtai šis pagonis pasidalino 2010 – 2012 metų savo retrospektyva žinomame muzikai skirtame tinkle.

Rekomendavo šitą muziką klausyt tiek „Dangaus“ feisbukas, tiek “Agharta”, tad как отказать?  OBŠRR „Patogi Gelmė“ iš ties yra ir patogi, ir geram nuteikianti, ir be užkeltų ambicijų simbiozė. Pulsuoja organika, spinduliuoja atmosferika, o tekstai naudojami tokių klasikų kaip Sigitas Geda, R. Stankevičius ir Ch. Bukowski. Mano klausoma muzika šiuo metu turi praeiti du filtrus, pagal kuriuos atsirenku perlus; tai „pozityvas“ arba „atmosferinis įtraukimas“. OBŠRR gi, šiuo atveju turbūt nesiekia skleisti pozityvo, bet atmosfera tai ką tu! Ne veltui per savaitgalį albumą bandcampe klausau gal kokius 3 kartus. Dabar jis sukasi 4-tą kart ir už lango siaučiantį juodą vėją tiek apipasakoja, tiek prijaukina, tiek palieka (už lango).

Pabaigai apžvalgos, nesakau, kad nuo šiol veršiuosi į šio vaikino gyvą išstojimą ant scenos. Bet jei kokiame renginyje jis gros – manau, būsiu netoli pjedestalo. Ir beje, šiems lo-fi sąskambiams kasetinis leidimas yra tikrai pats tinkamiausias. Koks CD-ras nugesintų tą purvinumo estetiką, o šalia MC įkėlimas i bandcamp – manau, nurodo kryptį ne vienam undergroundiniam atlikėjui, kaip reiktų elgtis leidžiant nepopuliarią muziką. Nes paprasti mirtingieji, tingintys pirkti kasetnikus, irgi lieka pagerbti dėmesiu bei irgi pilnavertiškai susipažina su autoriaus kūryba, jo siunčiamomis nuotaikomis, žinutėmis, išgyvenimais ir panašiomis rudeninio sodo gėrybėmis.