Viso dideliuose koncertuose po 3 metų Covido 2022-iais būta 3 kartus – LT muzikos krikštatėvio A. Mamontovo, Eurovizijos vicečempionės B. Pravi ir štai Iron Maiden. Kaip bebūtų ne keistas sutapimas – meidenus taipogi regėjau trečią kartą gyvai. Prieš kažkas 15 metų labai prastai susiklausė jie Lenkijoje, tada buvo tas bažnyčios išreklamuotas pirmasis kartas Lietuvoje, na ir štai turiu trečią po praeito antradienio. Trečias kartas, kuris nemelavo?
Akropolio erdvėje prisiparkuojame automobilį 15 min. prieš 20 val. ir tai buvo pasiutusiai geras sprendimas atvykti taip vėlai, mat iki nemokamo parkavimosi buvo likusios apie 10 min., mums išvykstant namo. Tad, taip, grojo ir apšildantieji, grojo ir dinozaurai ne pėsčiai ilgai – apie visas dvi valandas.
Apšildantieji Lord of The Lost buvo iš ties smagūs. Garsas vanojo kokybiškai, sceninis įvaizdis ir bendravimas su publika – liuks, o ir muzika tikrai nieko. Po jų pasirodymo, perėjome į kitą Žalgirio arenos sėdimų vietų pusę, susitikdami ir Burying Place sielą Ambraziejų, ir Kilkim Žaibu vadą Daividą Kurlį, matėme ir Death Comes kadaise dariusį Sėklą, o ką jau be kalbėti apie impozantiškas, tatuiruotas, auskaruotas ir šiaip oda apsitempusias metalistes..
Iron Maiden pradėjo pasirodymą dviejų naujausio albumo gabalų “Senjutsu” bei “Stratego”… Garso siena. Čia turimas omenyje ne tas atvejis, kai grupė vos pradėjusi koncertą, deda taip, kad žandikaulis nusiredena žeme. Čia turiu omenyje tiesiog siaubingą garsą, kurio metu nesigirdėjo nieko, apart Bruce’o Dickinsono spygčiojimų. Žodžiu, kaip pasakytų avangardistas – “projektas grojo tvarkingą noiziuką”.
Tačiau po trečiu numeriu ėjusio “The Writing on The Wall”, ketvirtas gabalas “Revelations” jau leido pradėti procesą pavadinimu “heavy metal koncerto klausymasis”. Ir tada… Penkta malka, pavadinimu “Blood Brothers” iš tūkstantmečio sankirtoje, t.y. 2000-iais, pasirodžiusio meidenų šedevro “Brave New World”, kurios dėka, klausymasis nejučia peraugo į atplėšimą savo strėnų nuo atlošo ir, kaip jaunimas sako – tūsinimo su nuo scenos ėjusia energijos liepsna.
Koncerto metu Bruce’as buvo apsirėdęs juodomis aptemptomis odinėmis elnėmis ir tokios pat spalvos bliuska, bet sekus šeštąjai kompozicijai “Sign of Cross” – užsimetęs gobtuvą raganavo publikai su masyviu kryžiumi rankoje, kurį tai įžiebdavo, tai lempas ant jo išjungdavo. Tad šioje vietoje pakalbėkime apie tokius dalykus, kaip scenografiją, šou, šviesas, pirotechniką ir kitus panašius dalykus.
Masyvu, įspūdinga, kompleksiška ir tematiška. Praplečiant paskutinį būdvardį, iš karto dera išskirtinai pabrėžti, kad bene kiekviena Iron Maiden kompozicija turėjo savąjį vizualą. Ne tik būdavo pakeičiama per visą galą scenos einanti marška, kuri nuspalvino kūrinio siunčiamą žinutę, tačiau ir šviesų šokis buvo individualios režisūros, ir įvairiausia priotechnika naudojama, ir per, tarkim, “Hallowed Be Thy Name” atsiradusi kartuvių kilpa, ar virš scenos koncerto pabaigoje net visas liektuvas atskrido palubėn. Bei kaip gi be grupės talismano Edie – kokių 3-4 metrų po sceną su kalaviju besidavusio monstro, per gabalą “Flight of Icarus” (jei atmintis nepaveda).
Tad, netikėjau, kad bus taip gerai, kaip buvo, bet kaip po koncerto kalbėjome su kompanione – seni vilkai visada ir lieka senais vilkais, t.y. scenos profesionalais, atiduodančiais save publikai maksimaliai, investuojančiais tiek į šou, tiek į savo asmeninį darbą, kurį iki galo nuoširdžiai atlieka net jei ligos ar šiaip kokios negandos puola. “Forget those f***ing 3 years of lockdown, forget those f***ing wars – we are here to celebrate Iron Maiden!” – intarpe tarp kūrinių sušuko tą užtvirtinantis Bruce’as Dickinsonas.
Žinoma, nugirdau nuomonių po koncerto apie Iron Maiden abejingumą sitaucijai vykstančiai Ukrainoje, kuriai pritariau. Tačiau, iš kitos pusės B. Dickinsonas buvo ir dalinai teisus, – juk to mes ir einame ar į kiną, ar į teatrą, ar į koncertą – kad kartais visiškai atitrūkti toms keletui valandų nuo kasdienybės, rūpesčių ar įvairiausių negandų. Tad kiekvienam šioje vietoje yra savas požiūris ir pozicija.
