Savo pirmojo albumo “Fives Leaves Left” takelyje “Man In A Shed”, dainų autorius ir atlikėjas Nikas Dreikas, apibūdina dviejų skirtingų sielų netikėtą romantinį ryšį. Nekalto pobūdžio istorija kurios centre, kiek vaikiška tačiau nuoširdi pamoka apie perspektyvą, meilę bei troškimą nutraukti vienatvę. Fone girdimi kuklūs tačiau šilti, džiazo įkvėpti, pianino klavišai, organiškas boso ritmas bei tipiškos folk muzikos stiliumi akustine gitara ritmą pasivyti bandantis Dreikas.

Fives Leaves Left, nors savotiškai įspūdingas ir techniškai patrauklus, sunkiai išsiskyrė nuo kitų to meto folk albumų. Ko gero vienintelis tuometinės muzikanto muzikos išskirtinumas buvo jo stebuklingai turtinga poetiška dvasia. Kaip bebūtų, prastos recenzijos, pripažinimo stoka bei asmeninės problemos tik kurstė Dreiko savidestrukcijos židinį.

Po truputį nuo žmonių tolstantis, eilutes brandinantis vis tamsesnėmis metaforomis ir išsižadėjęs savo pirmų dviejų komercinių muzikinių pastangų, atlikėjas pilna galva nėrėsi į savo kančios bei vargo pilną pasaulį paskutiniame albume “Pink Moon”. Neretai laikomu vienu kokybiškiausiu folk muzikos projektų kurio kūrybinis procesas bei biografinės sąsajos yra ko gero neatsiejamos su muzika kurios visumoje slapstėsi genialus potencialas.

“Pink Moon” kūrybinio proceso metu, Dreikas objektyviai nusprendė muziką supaprastinti iki jos pagrindų. Aranžuotės dominuojančios atlikėjo praeituose įrašuose buvo paprasčiausiai pakeistos statine atmosfera ir Dreiko išderintos, plieninių stygų gitaros niūrumu. Taip, riba skirianti vos dvidešimt aštuonių minučių įrašą ir sielvartą keliantį grožį aidi muzikos minimalistiškume. Dreiko emocinė būsena pasireiškia takeliuose kaip “Parasite” kuriame poetas kiek skaudžiai apibūdina asmenine savineapykantą:

“When lifting the mask from a local clown
And feeling down like him
And I’m seeing the light in a station bar
And travelling far in sin
<…>
And take a look you may see me on the ground
For I am the parasite of this town.
And take a look you may see me in the dirt
For I am the parasite who hangs from your skirt.”

Savo ramiu bei melodišku apgaulumu, sodri muzika čia puikiai akcentuoja Dreiko spalvingą pasaulėžiūrą. Neretai “Pink Moon” takelius sieja vis tolstančio asmens tematika. Antrame plane egzistuojantis Dreikas aprašinėja asmenis, įvykius ir figūras tarp kurių jam, panašu, nėra vietos. Poeto slopinanti introvertiška būsena pagrobia, kartu dalyvauti trokštančios, pamestos sielos drasą įsiterpti.

Instrumentiniame takelyje “Horn” muzikantas tik sutvirtina savo kovą tarp troškimo pasikeisti bei noro pasprukti. Tolimos, aido sekamos natos – fone slopinanti tyla. Kiek atsargus ir padrikas tonas bei garso šaltinio apsuptyje, virš gitaros lūkuriuojanti susikūprinusi jo meistro dvasia. Daina primena trumpą žvilgsnį į svajoje paklydusio asmens mintis. Muzikos “low fidelity” estetika sukuria intymaus, asmeninio koncerto atmosferą kurios pasekoje ore kyboja kiekviena sugrota nata. Retkarčiais, net laukiama smulkaus atlikėjo monologo po kiekvieno sugroto takelio.

Įrašytas vos dviejų studijos sesijų laikotarpiu, “Pink Moon”, vis dėl to, nesikuklina ir paspartinti tempą. “Place To Be”, albumo antrosios dainos gyvybinga energija pasireiškia pastoviu mažorinių bei minorinių natų kaitaliojimu. Dreiko energingas gitaros grojimas tiesiog trykšta šiluma ir jaukumu kol atlikėjas, tekste, žvelgia atgal į vaikystę, reflektuodamas metus be vargo, teigdamas “duokite man vietą priklausyti.” Pasak biografijos, dauguma šio albumo takelių muzikantas sukūrė vienumoje, užsirakinęs savo kambaryje bei praleisdamas kone valandas prie vienos idėjos. Tačiau tai tik toliau tolino Dreiką nuo aplinkinių ir žmonijos.

Niko Dreiko trečiasis ir paskutinis albumas viešumoje pasirodė 1972-aisiais metais. Vidinio samyšio, noro pasikeisti ir galiausiai – dvikovos su depresija bei jos pralaimėjimo kulminacija. Jeigu atlikėjas, pirmuose įrašuose susiliejo su kita folk minia, “Pink Moon” Dreiko vardą įamžino visame muzikiniame sfere.

Tačiau kol jo palikimo neatgyvino internetas, muzikos transliacijos amžiuje, bardo palikimas žlugo vos prasidėjęs. Prasti albumų pardavimai, nenoras pasirodyti gyvai dėl socialinio nerimo ir vis kulminuojančios emocinės problemos šią tragišką sielą į kampą įvarė 1974-aisiais metais kai Dreikas perdozavo daktaro išrašytais antidepresantais.

Pirmus du albumus dabinusi aukšta, patraukli figūra dėl suprastėjusios emocinės būsenos, net negrįžo papuošti naujojo albumo viršelio. “Pink Moon”, kaip bebūtų, prisikėlimą reprezentuoja tiek pat kiek nerimą. Rožinio mėnulio grožis tyvuliuoja gyvybe, tarytum didelis danguje sklandantis veidrodis kuris atspindi tik giliausiai užslėptus atsakymus.

“So look, see the sights
The endless summer nights
And go play the game that you learned
From the morning”