Kai 2020 metais buvo paskelbta, kad į Kilkim žaibu atvyksta IGORRR – iš džiaugsmo krykštavau kaip vaikas, o kai paskelbė apie atšauktą, labai laukiamą, festivalį mano emocijos nuo vaiko irgi nelabai kuo skyrėsi – raudas keitė vilko kauksmai. Liūdesio nesumažino ir įvykęs simbolinis vietinės reikšmės festivalis.
Šiais metais pradėjus nedrąsiai skelbti apie, kad ir vėliau nei įprastai, įvyksiantį festivalį sužibo viltis, nors ir nedidelė. Nors visiems gerai žinoma kieno viltis yra motina, bet tik ne šį kartą. Oi, brol, tik ne šį! Paskelbus naujieną apie pirmuosius užsienio svečius – dangus nušvito dar labiau, paukšteliai pradėjo čiulbėti, net žmonos priekaištai suskambo lyg foninė muzika. Tą akimirką jau žinojau, ką aš veiksiu pirmą pilną rugpjūčio savaitgali.
Štai ir išaušo ta diena – aš jau automobilyje, lekiu link Žemaitijos sostinės, o tiksliau, link šalia Telšių esančio istorinio miestelio Varnių, kuris visiems Lietuvos ir kaimyninių šalių metalistams asocijuojasi su sunkiąja muzika. Telefonu susikoordinavęs veiksmų planą su draugais, aš jau stoviu prie įėjimo į festivalio teritoriją, o griežtas, bet besišypsantis bei teisingas festivalio personalas palinki gero festivalio ir nukreipia link fone girdimo triukšmo.
Ant scenos – nuo festivalio neatsiejamos Lietuvos roko legendos SKYLĖ, su savo specialia žemaitiško roko opera, kuri buvo įkvėpta netoli Varnių esančio Platelių krašto istorijų, kupinų humoro žemaičių kalba. Persikėlus gyventi į didmiestį, labai pasiilgsti tos smagios archaikos.
Pasimėgavus žemaitišku roku ir panosėje niūniuojant „Gėriau jūrą, gėriau litaus lašą, bet vis teik borna džiūn…“ patraukiau ieškoti kuo tą troškuli numalšinti. Fone suskambo agresyvesni akordai, kurie priklausė ne kartą gyvai matytai grupei JUODVARNIS. Skambėjo vyrai kaip visada vizualiai energingai, muzikaliai vaizdingai, o bendra simbiozė, manau, nepadarytų gėdos ir didesniems užsienio festivaliams. Po jų patraukiau apsižvalgyti po teritoriją ir pabendrauti su daug laiko nematytais draugais bei laukti to, ko tadien jei ne visi, tai bent aš, susirinko.
O štai ir jie, Prancūzijos avangardo meistrai IGORRR. Vieni juos dievina, kiti jų nekenčia, bet abejingu šitie išsišokėliai nepalieka. Nors visą vakarą pliaupia lietus, bet apliję akinių stiklai matomam vaizdui ir apšvietimui suteikia kitokį, kiek siurealistinį, vaizdą, kuris simboliškai iliustruoja nuo scenos skambančią muziką. Prisibrovus prie pat pjedestalo ir apsikabinus apsauginį atitvarą beliko tik mėgautis muzikiniu teatru ir klausyti kerinčio operinio vokalo, kuris net Fredžiui, manau, patiktų.
Šios dienos festivalis man baigtas. Vėlyvą naktį liko tik susirasti kampą miegojimui, kuris atsirado kaimyniniame kaime. Su namų šeimininku iki paryčių prasiginčijus apie avangardą ir jo įtaką metalo scenai, su pirmaisiais gaidžių garsais nugrimztu į miegą, kaupti jėgų rytdienos (gal šiandienos?) vyksmui.
Kadangi šeštadienio rytas buvo vėlyvas ir pakankamai sunkus, tai buvo nuspręsta, idant naktinis ginčas nenueitu šuniui ant uodegos, privalu pamatyti I.V.T.K.Y.G.Y.G. pasirodymą. Pasakyta-padaryta – štai mes jau trinamės palei sceną, kurioje turi pasirodyti grupė IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU.
Ir ką gi, naktinė diskusija apie avangardą po truputį nueina į antrą planą, pasimiršta, mat ant scenjos vis gražiau ir smagiau. Prieinu prie išvados, kad avangardas ir metalistui, o ne tik menininkui gali būti malonus tiek ausims, tiek akims. Išskirtinio paminėjimo verti grupės bosistas ir perkusininkas. Kol ant scenos gan romiai ir, atrodytų, be didesnių išsišokimų orkestras “kūrė meno malkas”, perkusininkas nušilęs griebiasi tai vieno, tai kito instrumento ir suspėja, ir neatsilieka, ir be klaidų! Bosistas, taip pat atliekantis ir back vokalo vaidmenį, išsišiepęs ne dirba, o kaifuoja – baisiai gražu!
O kai po pasirodymo minioje, grupės gitaristas, grojantis instrumentais, kurių pavadinimų ir įvardinti negaliu (regėjau tokius išradimus, manding, pirmą sykį gyvenime), priėjęs prie jūsų nuolankaus tarno ir didžiausio naktinio avangardo skeptiko, paspaudė ranką – beliko tik džiugesio ašarą nusibraukti.
Sekantys ant scenos lipo brazilų trashistai NERVOSA, tiksliau, trashistės, mat grupę sudaro keturios moterys, ant scenos gitaras pjaustančios ir į mikrofoną rėkiančios neprasčiau nei daugelis šio muzikos žanro atstovų vyrų. Bei kas be ko – akims puota, nors žmona – čia pat. Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad gero trasho negali sugadinti, net „nervotos“ moterys.
Po energingo merginų rečitalio – scenoje lipo lietuvaičiai, mirties metalo šaukliai, CRYPTS OF DESPAIR. Šie techniškai grojantys atlikėjai buvo pasirinkti jėgų patausojimui ir atsigaivinimui, ramiai prisėdus ant suolo. Tiktai muzika, alus ir aš.
Tačiau ramybę ir poilsį visai nelauktai sutrukdė nuo scenos pasigirdę seniai begirdėta muzika ir vokalas. Paauglystės vieni iš dievukų, su kuriais pradėjau kelią į sunkiąją muziką; dainos iš nuzulinto kompakto „Auka seniems dievams“. OBTESTAI! Šoku ant kojų ir pasileidau į minią skanduodamas karo himnus. Jaunesnės kartos atstovai ne itin suprasdami kas vyksta, taip pat pasidavė tam cunamiui bei naktinei paskaitai apie senus gerus laikus, pitkus pagonių dievus ir, svarbiausia, nemarią lietuviško karinio metalo klasiką.
Taip netikėtai, bet be proto lauktai, atėjo laikas ir mišioms, laikomoms stačiatikių БАТЮШКА – daug pasaulyje nulinksniuota, bet vis dar nenulinčiuota metalo grupė iš Lenkijos. Scenoje vaizdas priminė siurealias apeigas mirusiąjam ar, tiksliau, apeigas vykstančias ne šiame, o jau pomirtiniame pasaulyje. Mistinis, gniuždantis ir prikaustantis vaizdas; tamsus, taškantis ir maksimaiai įtraukiantis garsas. Visą pasirodymą ore kabojo klausimas, ar kas nors pagaliau pakils iš karsto?!
Festivalį palikau už nugaros skambant VĖLIŲ NAMAMS su daugybe minčių galvoje, bet aišku buvo viena – ryte į bažnyčia eiti tikrai nereikės, o Kilkim žaibu festivalyje buvau eilinį sykį tikrai ne paskutinį kartą. Ačiū.
Nuotr. aut.: Giedrė Tiškevičiūtė-Varnalėša