Paskutinį sykį koncerte buvo lankytąsi dar praeitų metų rudenį – tai buvo Kamanių Šilelio koncertas Rumšiškėse. Per tą laiką visas feisbukas spėjo susipjaut dėl vakcinacijos klausimo, Stambulo konvencijos nepatrauklumo, šeimų gynimo maršo farso ir šiaip Nausėdos. Trumpai tariant, beveik visi išprotėjo.

Ne išimtis ir aš – ilgą laiką nebūti minioje tarp žmonių, be kaukių (tik su marškinėliais, kelnėm bei batais) ir atitrūkus nuo gyvos socializacijos – Empti Orchestra, G. Vilkickytės ir The Roop koncertuose jaučiausi kiek neužtikrintai. “Kaip baisuuu, kaip negeraiii…” – mintyse kartodamas bėgau alaus Valdovų Rūmuose kiekvieną iš išvaridntų trijų vakarų. Tačiau gana apie kliedesius, metas pereiti prie muzikos.

Empti Orchestra: kamerinė nostalgijos dozė seniems reiveriams

Taigi pirmasis, atidarymo, Midsummer Vilnius koncertas ir koks galingas – legendinio dueto Empti (muzika: Paulius Kilbauskas; žodžiai: Giedrė Kilčiauskienė) atsikūrimas po 11 metų vienam šou su kultiniais grupės kūriniais. Kas geriausia – su kameriniu orkestru (geras pavyzdys, patys žinote kieno – užkrečia).

Smagi duoklė nostalgijai visiems buvusiems tą pirmadienio vakarą Valdovų Rūmuose. Man asmeniškai, gal kad tai buvo koncertas po labai ilgo laiko, Empti Orchestra šou susiklausė ir susižiūrėjo tiesiog smagiai. Lengvos (savo skambesiu) kamerinės aranžuotės, Giedrės balso bei asmenybės charizma ir Empti pilkojo kardinolo Pauliaus bosinė gitara (su pajungtu laptopu) sukūrė gerą nuotaiką – ypač per pagrindinius dueto gabalus (ir kiek patemus).

Per atskiro pristatymo nereikalaujančių, kiekvieno 90s ir 00s reiverio himnus, “Gera”, “Pabandyk”, “Saloje” – Valdovų Rūmai laikinai tapdavo Dūžių Šventove ar, kitaip tariant, reivo bastionu. Ir, kadangi tie reiveriai, kurie išaugo su Empti muzika, dabar jau toli gražu nebėra vaikai ar paaugliai – sprendimas prie reikalo pajungti kamerinį orkestrą – padarė pačią geriausią meškos paslaugą gerąja prasme.

Jei prieš įlysdami į karališką erdvę visi buvo išprotėję savaip, tai palikdami Valdovų Rūmus, manau, išėjo vieningai pasikrovę toną geros nuotaikos. Per minėtą nostalgiją bei tiesiog klasiką, kuri greičiausiai, ilgai dar nepraras aktualumo. Tad toks buvo tas pirmasis Midsummer Vilnius 2021 atidarymo koncertas. Smagiai galingas!

Gabrielė Vilkickytė: kada susitaiko širdis ir protas

Gabrielės Vilkickytės debiutinį albumą “Vilko švelnumas” Spotify platformoje suklausiau itin maloniai ne vieną kartą prieš koncertą. Albumą šį prodiusavo (ir koncertą įgarsino) legendinis mano kraštietis, uteniškis, Aurelijus Sirgedas – grupės Siela siela. Užbėgdamas pasakojimui apie koncertą už akių – vinilo leidinys šio albumo – ne už kalnų (tas pats A. Sirgedas prasitarė, kad atkeliaus iš spaustuvės ±rugpjūtį).

Ir kadangi save laikau jautrios sielos žmogumi – G. Vilkickytės koncertas, kuris, lyginant su Empti, nebuvo nei su šlageriais, nei su stipriu drive’u ar orkestru – man įsigėrė daug labiau. Kodėl? Man pasirodė, kad jis turėjo kažkokią daug tampresnę energetiką. Gabrielės balsas – charakteringas, jaukus ir, tuo pačiu, hipnotizuojantis it kokios eurovizininkės Ievos Zasimauskaitės, o kuo viskas buvo “kompensuota” orkestro nebuvimu, lyginant su pirmadieniu? Įvairiausiais bonusais ir muzikinėmis pridėtinėmis vertėmis.

Tarkim, pirmasis kūrinys “Neviršyk greičio” buvo atliktas su choru Liepaitės, kurios giedojo VR balkone, o dirigavo joms dirigentė parterio viduryje. Dar koncerto metu prie Gabrielės itin subtiliai prisijungė violončelininkas, šalia kurio mamos mums teko garbės prisėsti ir smagiai pasišnekučiuoti (sakė, kad jai tai vienintelė galimybė pamatyti savo sūnų, plius ji išsiprašė į koncertą iš ligoninės po insulto su 5 lašelinėmis – labai smagi ponia, kuriai po koncerto iš press-room atnešiau butelaitį vandens).

Negalima pamiršti ir grupės iš 3 žmonių, kurie akomponavo G. Vilkickytei. O finalas koncerto iš vis ypatingas – duetas su grupės Abudu lyderiu Domantu Starkausku, kurį atlikėjai kartojo bisui po gausių ovacijų. Žodžiu, kaip galėjote susidaryti įspūdį – velnišaki daug visko itin melancholiškame ir intravertiškame koncerte, kuris širdį privertė kaip reikalas nurimti, sušilti (ta kita prasme), bei šiaip akimirkai jai susitaikyti su protu.

The Roop: diskoteka su ugnimi

Na, ir galingiausias (vienareikšmiškai) koncertas į kurį atėjome kiek pavėlavę – The Roop diskoteka su ugnimi. Bet nieko tokio, kad vėlavome, nes vaikinai, lyginant su prieš tai aprašytais – grojo daugiausia gabalų – 14, plius bisas. Bet ne veltui, nes kaip sakė bandos lyderis Vaidotas Valiukevičius – sold outas, už kurį jis susirinkusiems labai dėkojo (nors galinėse eilėse buvo galima rinktis, kur jaukiau įsitaisyti – buvo laisvų vietų).

Oi, koks šou, kokia energija, žinoma Vaidoto nenukonkuruojama charizma ir šiaip apie tuzinas šokėjų ant scenos, keičiami sceniniai kostiumai (iš raudonos spalvos į geltoną) bei pirotechnika ir net konfeti – ko tik nebuvo tą vakarą! Per eurovizinus gabalus, tiesą sakant, buvau kiek sunerimęs dėl Gedimino Kalno, kad netyčia kokia nuošliauža neįvyktų vėl – išprotėjo visi susirinkę.

“Neįmanoma sėdėti…” – ištarė man viena garbingo amžiaus ponia, kuriai befotografuodamas užtvėriau kelią, besiveržiant jai į balaganą prie scenos. Kuriame visi – vaikai, jų tėvai, jų tėvų tėvai ir aš foto aparatą pamišęs – davėmės iš peties ir petis į petį (viskas buvo netoli to, kad būtų įsisukęs moshpitas). Nežinau kiek ir ką kiti tą vakarą išprakaitavo, bet pas mane alų greitai pakeitė vanduo, nes kam tas alkoholis, kai natūraliai viskas smagu, o ir kartus skonis su saldžiu sielos katarsiu juk nelabai dera.

Tad štai toks tas šiemetinis Midsummer Vilnius ar, tiksliau, jo pirma savaitė. Trys savaip nuostabūs koncertai, kurie bent man asmenišaki tik intensyvėjo savo gaunamu metafiziniu svoriu ir katarsiu sielai. Empti Orchestra – labai smagus apšilimas, Gabrielė Vilkickytė – itin tampri patirtis, o The Roop – nusirovimas nuo visų, kokių tik įmanoma, grandinių. Dabar imam Midsummer atostogas iki gyvojo klasiko Andriaus Mamontovo koncerto penktadienį. Susitinkam? Žinoma! Juk visi normalūs ten bus.