Seniai buvau nusižiūrėjęs šį spektaklį, o čia bac proga – sekmadienis ir dar laikas nuostabus, t.y. 16:00. Ėjome trise, rekomendavo atkakliai eiti į vyksmą dviese, mat spektaklio turinys – ne aštuonmetei dar toli gražu, bet surizikavome. Tad apie kokias neišmoktas pamokas sukosi veiksme kalba? Apie tai, štai, ne konformistiškai papasakosiu.
Pastatymas – dviejų horizontalių tiesių, kada keturi aktoriai dėsto pamokas tiesiog paprastai į mikrofonus, o fone už jų – gyvai groja muzika, kurią sukūrė ir atliko rokeriai Colours Of Bubbles. Kas geriausia, kad abi šios spektaklio linijos buvo išpildytos nuostabiai papildančiai ir, tuo pačiu, gesinančiai viena kitą. Kuo tai pasireiškė?
Tuo, kad tie 4 aktorių tekstai, ne itin tinkantys vaikui buvo iš ties aštrūs ir aktorių įtikinančiai bei vaizdingai iškalbėti. Gi muzikinė spektaklio paradigma veikė, kaip cementuojantis atributas, kuomet kada reikia savo garsine emocija papildydavo turinį, o kartais kai turinys būdavo aštresnis – įnešdavo į siunčiamą žinutę kardomąjį priemonės efektą. Tad ką porino tie aktoriai, jums turbūt yra įdomu?
Kaip išsireikštų koks naujienų portalas – šokiruojančius ir nerimastingus dalykus. Pavyzdžiui, prievarta persirenginėjimo kambaryje prieš fizinio lavinimo pamoką, ar dar viena prievarta pas mokyklos vieną iš mokytojų. Pasakojo, kaip mokykloje ketvirtoko esmė yra išgyventi besibraunant pertraukos metu iki valgyklos, link aštuntokų jau prispjaudyto kompoto. Bei šiaip, kada pertraukų tarp pagr. pamokų metu gyvenimo esmė mokykloje yra surūkyti cigaretę.
Per aštuntoko suvokimo prizmę taip buvo paliesti, iš tikro, suaugusiojo žmogaus gyvenimo egzistenciniai kabliukai, kada spektakliu parodoma kokios neišmoktos pamokos yra labiau ne mokykloje, o apskritai viso gyvenimo metu. Kada suaugęs tūlas paprastas žmogus save šiuolaikinėje visuomenėje suvokia iš mokykloje išmoktų dviejų biologijos vadovėlio pradžiamokslio puslapių.
Kada to, gan menko suvokimo padarinyje, jis laiko gyvenimą tokiu pat trumpu, kaip tie du biologijos vadovėlio puslapiai. Ko padarinyje, dažnas žmogus savo būtį suvokia per skubėjimo gyventi prizmę ir laimės ieškojimo nepasotiname vartojime. O kad ši priklausomybė veiktų – ratas turi suktis greitai, pageidautina gaunant iš jo viską ir iš karto, o jei tai ką gauni nepatinka – atsikratai, griebdamas kitą, stipresnį, įdomesnį narkotiką.
Kadangi spektaklis ne tik, kad savo turiniu buvo aštrus ir kabinantis, kaip supratote ne mokiniui, o labiau suaugusiui aktualias problemas ir klausimus, buvo iš ties įdomu laukti jo finalo ir baigiamosios, išrišamosios minties. Ir ji buvo, bent man, netikėta, t.y. visiška priešybė viso vaidinimo metu ėjusiai, kaip jaunimas išsireikštų, brutaluchai.
Pabaigos moralas – kiekvienam Gyvenimo Mokykloje besimokančiam žmogui pirmiausia reikia išmokti mokytis. Kas, pasak turinio autorių, tai yra? Tikrai ne tie du biologijos vadovėlio pradžiamokslio puslapiai. Tai tiesos, kurių moko bet koks šventasis raštas, bet kokios religijos ar gydančiosios filosofiškos doktrinos.
Kaip, pavyzdžiui, išmokti atleisti ir paleisti. Kaip pavyzdžiui atleidus ir paleidus, išmokti mylėti. Kaip, pavyzdžiui, išmokus mylėti, gyventi ne vartojant, o kitam be atsako duodančiam ir dovanojančiam. Ir tik tada, pasak spektaklio kūrėjų, tai suvokęs – tikėtina, net nepajausi, kaip nusiraminsi, tapsi šiek tiek laimingesniu ir tiesiog šiaip dažniau iš širdies šypsosiesi.
Pabaigai, dar būtina pridėti tai, kad Colours Of Bubbles vyrų sukurtas spektaklio garsinis fonas privertė mane perpozicionuoti šią grupę ir paklausyti jų kūrybos iš naujo. Tiesiog stulbinančiai geras muzikinis turinys, kuris ne užgožė spektaklio minties, bet ją padėjo iškelti, išryškinti ir tiesiog šiaip nerealiai gerai klausėsi. Bravo!
