Praeitą savaitgalį lankėme VDFF ir filmų kvotos buvo išsikeltos trys – pamatyti 10, 7 arba 5 juostas. Pamatėme penkias ir štai apie jas trumpai, aiškiai ir, kaip kult.lt priklauso, gražiai. Vos vienas filmas buvo ne visai mums, gi likę, kaip bemaž visada šiame festivalyje – savo skirtingumu gražūs.

Gustoniai Gustoniuose

76 min. trukmės, 2020 metų juosta tapo puikiu įvadu į festivalį. Joje buvo apdainuojama tai kuo aš Lietuvoje žaviuosi – savitas kaimo bendruomenės žmonių gyvenimas. Tik, žinoma, kaip ir priklauso, čia nebuvo tiesiog filmuojama Gustonių kaimo kasdienybė, buitis ar pan.

Režisierius Dainius Žiūra savo gimtinės paveikslą nutapė it koks Johnas Baldessaris vieną savo darbų, t.y. su daug humoro; mase įvairiausių spalvų – tiek vizualiųjų, tiek jausminių, tiek garsinių; žinoma ir asmeniniams apmąstymams vietos sočiai paliko, o ką jau bekalbėti apie juostos pabaigą! Prie kurios, beje, kaip teko sužinoti iš jo lūpų, po peržiūros, jis ir filmo komanda bene daugiausiai suko galvą. O visa kita, kaip ir juostos plotmę, geriau sužinokite patys, pažiūrėję šį įstabų Lietuvišką kino kūrinį.

Įvertinimas: 9/10.
Verdiktas: gali nepatikti tiems, kas nori tamsos, aštrumo ar šiaip surealizmo. Visi kiti, manau, tikrai neprašaus.

Pilietis K

Per visą šią kino juostą į telefoną pažiūrėjau vos kartą, o seansas turko nei daug, nei mažai – 2 valandas ir 8 minutes. Išvadą iš to, jau peršamą, manau, nuspėjate. Tai Alex Gibney, britų režisieriaus, juosta apie tai kokia „žopa“ yra Rusijoje, per buvusio oligarcho, o dabar disidento, Michailo B. Chodorkovskio gyvenimo paveikslo prizmę. Tą žodį kabutėse pavartojau, nes tai – paties M. B. Chodorkovskio išartas imperatyvas be jokių skrupulų.

Parodoma bene viskas, kaip ir kas vyko Rusijoje nuo B. Jelcino ir opozicijos laimėto Pučo iki buvusių, esamų ir, deja, būsimu V. Putino ir jo kompanijos ramiu protu nesuvokiamų „darbų“. Beje, neapsigaukite, M. B. Chodorvkovskis juostoje jokiais būdais nepiešiamas it koks šventasis, ko padarinyje bene viskas ką pamatai ir sužinai iš filmo, įgauna dar juodesnę prasmę ir kartėlį. Man buvo baisiau, nei stebint meninį siaubo filmą.

Įvertinimas: 10/10
Verdiktas: nepatiks, kam Rusija yra ir taip jau iki gyvo kaulo užknisusi juodai. Ar šiaip kam absoliučiai neįdomu kaip Rusijoje operuojama politika.

Diego Maradona

Oskaro laureato Asifo Kapadios 2 valandų juosta apie Dievą – pažiūrėjęs ją būtent taip ir ne kitaip vadinsite vieną garsiausių ir geriausių pasaulio futbolininkų Diego Maradoną. Bet, kaip ir visame kame, kaip ir kiekviename žmoguje, D. Maradonoje gyveno ir velnias. Kas įdomiausia, šias dvi metafizines žmogaus paradigmas juostos kūrėjas, kalbėdamas apie šį futbolininką, skelia į „Diego“ ir į „Maradona“.

Ir būtent tai, ši parabolė, ir neleido suabejoti tuo ką matai ekrane ir nuo ekrano beveik neatitraukti akių. O stebinti tai kas dėjosi Italijos Neapolio mieste, kai D. Maradona iš kaimo lygio komandos, padarė ją Seria A, UEFA ČL ir kitų taurių laimėtoja… Nesistebiu kodėl Maradonos biustus Neapolyje įsigyti gali po šiolei, praėjus beveik 40 metų nuo tų, to miesto, šlovės laikų. Dievas, sakau jums, kad sakysite ir jūs po seanso.

Įvertinimas: 10/10
Verdiktas: Eina ne tik tie, kurie myli futbolą, bet ir tie, kurie mano, kad Dievo – nėra.

Privilegija

Juosta iš Peterio Watkinso (JK) filmų retrospektyvos. 1973 metų, 103 min. trukmės, taip vadinamos, mokumentikos žanro dozė. Ši juosta ir buvo ta „ne mano viskio burnelė”. Kad būtų lengviau dakalti filmą, per vidurį jo seanso, netgi išėjau atgaivinti smegenų nikotino doze (šalia to dar šnektelėjęs su festivalio savanorėmis apie keistą vaizdą ekrane).

Kas įdomiausia, nebuvau skaitęs režisieriaus įžvalgų apie filmo įtaką S. Kubrikui ar apskritai ateities televizijoms, bet šalia saves sėdinčiai kolegei, pats tą įžvelgęs, porinau seanso metu. Plius, dar įžvelgiau ir Pink Floyd „The Wall“ kino filmui padarytą įtaką šio kūrinio. Bet kokiu atveju, savotiška patirtis, kurią šiaip ne taip išgyvenęs, nusprendžiau, kad su P. Watkinso retrospektyva man bus pilnai gana su šiuo jo bene skandalingiausiu kino kūriniu.

Įvertinimas: 4/10
Verdiktas: patiks rimtiems, aštrumų ieškantiems ir šiaip kino istorikams.

Barzakh

Sekmadienio paskutinis seansas ir koks tai seansas! Perfrazuoju jums Depeche Mode dainos priedainį „Let‘s have a black meditation…“, nes būtent taip jaučiausi aš ir mano kompanionė, žiūrėdami Ispanų režisieriaus Alejandro Salgado 2019 metų, 73 min. trukmės kino kūrinį.

Kūrinį, kuriame viskas (net oras prieš įžengiant į Skalviją ir po seanso iš jos išeinant) idealiai rezonavo. Pradedant trukme, nešamu minties ir jausminiu krūviu, įsitraukimu stebint pribloškiančią kinematografiją, bei, žinoma, garsai, veikėjų selektyviai atrinktos mintys, sugiedotos giesmės ir šiaip laužo kūrenimas, arbatos gaminimo ceremonijos ir visą laiką tik ta juoda, juoda, juoda, juoda naktis.

Įvertinimas: 10/10
Verdiktas: tiems kam norisi pamedituoti, tie turi eiti į šį filmą, o ne vien į „Ajahuaska – kosminė kelionė“.