Tiesiog buvo pasiilgta kažko kito. Norisi ne vien vis to pačio rocko gaivališkumo, pop melodingumo ar šiaip metalo. Taip, vyko Sostinės dienos, tačiau The Roop buvo matyti Žagarėje, maltis minioje jau buvo pavargta, o Andrių Katedros aikštėje, kas geriausia, spėjome suklausyti. Tad Jauna Muzika, kokia ji buvo mano kritiškomis ausimis ir, žinoma, akimis? Atspėkite, skaitydami tekstą žemiau.

Tiesą sakant, beveik 98 procentais buvau įsitikinęs, kad bus nemenkai nuobodu ir eisiu į renginį tik iš poreikio pasinerti į intravertišką, ne kasdienę, patirtį. Nes nesu, taip vadinamos, šiuolaikinės muzikos gerbėjas toli gražu. O gal buvau?

Gyva šiuolaikinės muzikos patirtis! Patikėkite, greitai, beveik iš karto žuvo manyje tas vidinis skeptikas, vos tik penktadienį 21 valandą atvykome į Menų spaustuvę. Joje per dvi dienas suklausiau 5 koncertus ir nebuvo nei vieno ne tai kad nuvylusio, ne tai kad nuobodaus, o buvo tiesiog pasakiškai įdomu, vietomis netgi, derėtų, ištarti ir, kad gražu.

Įdomiausia tai, jog visi 5 pasirodymai buvo absoliučiai skirtingi ir kalbu ne vien tik apie garsinę jų pusę. Jie buvo skirtingi viskuo – ir atlikimo tematika, ir vizualiais sprendimais, ir garsui išgauti pasirinktomis priemonėmis, o ką bekalbėti apie gautą transcendentinę patirtį per Jūros Elenos Šedytės garso ir vokalo masažą pasamonei ir fiziologinio kūno įvėlimui į Vienio išverstinę. Bet apie viską nuo pradžių.

Du koncertai penktadienį vienas po kito. Pirmasis – Jono Jurkūno kūrinys, pavadinimu „Collection #2“, kuris truko apie pusvalandį. Jis nebuvo „atliktas“, o buvo tiesiog paleistas įrašas aklinoje tamsoje su net nuleistomis scenos užuolaidomis, kurias priekinių eilių okupantai galėjo liesti kojomis. Akusmatinė kompozicija sintezatorių kolekcijai, kurioje, kiek spėjome išgirsti iš autoriaus prakalbos, galima išgirsti ir sintezatorių akustikos, ir žinoma, „kažkiek elektronikos“.

Ai, bus koks nors anyžius neskanus ant pagaliuko, maniau, bet kur tau! Kadangi atsisėdome po dešimei prie garsisto, o organizatoriai, su Artūru Bumšteinu priešaky, tikrai netaupė ant audio aparatūros, įkritę į pačių įvairiausių glitch garsų srovę, manėme, kad joje taip ir negrįžtamai pradingsime.

Upėje, tai nusilpstančioje, tai suaktyvėjančioje, tai pagaunančioje šiokį tokį ritmo pulsą, tai palengva pereinančioje į ambientinę liniją. Esmė – tamsa ir itin kokybiškas garsas, bet įdomus tiek vysymo, tiek skambesio prasme ir pats J. Jurkūno kūrinys. Nerealus intro mūsų Jaunai muzikai.

Sekantis iš karto po Jono scenoje pasirodė Jokūbas Čižikas. Ojoi. Ojojoi! Kūrinys, pavadinimu „Pareidolic Bodies“ atlikas nešiojamu kompiuteriu ir pajungtu kontroleriu prie jo, bei skirtas savadarbei audio sistemai Kala sound system. Šiame, jau atlikime, o ne paleistame įraše, buvo ir šviesos, ir scenografija, ir žinoma atlikėjas ant scenos.

Po pasirodymo būsima žmona man sakė tą patį, ką ir aš sakydavau apie atlikėjų pasirodymus nešiojamais kompiuteriais – „jis ten stovėdamas atrodo tiek neva dirba, tiek dirba, bet muzika mažai keičiasi, o ir šiaip juk galima buvo, kaip J. Jurkūnas įrašą paleisti ir niekas nebūtų nepastebėjęs to, man atrodo“. Taip, mes esame laptop pasirodymų skeptikai.

Tačiau Jokūbo Čižiko pasirodyme, jei laptopas būtų buvęs vienintelis elementas, piktintis teisę, kaip ir, būtume turėję. Bet tų papildomų elementų buvo, o svarbiausia – prieš tai niekur neregėtų. Didžiausią įspūdį padarė už atlikėjo nugaros, išilgai scenos patiestas ir vėjo srovės nuolatos šiugždenamas „brezentas“ ar šiltasiaustė, kuri aerodinamiškai veikiama, skleidė skaitmeninį garsą, nelyginant akustinis instrumentas.

O dar viską spalvino nuolat pasirodymo metu pulsuojančiai gausėjančios ir spalvinę gamą palaipsniui keičiančios šviesos. Viso to įspūdis – apie valandos trukmės, leisiu sau pavadinti – dark ambient tipažo pasirodymas, kuris pralenkė ne vieno mano kadaise matyto tikro dark ambient flagmano išstojimą.

Šeštadienį – dar 3 garsiniai pasirodymai / koncertai / performancai / hepeningai. Taip, per pasvyrąjį brūkšnį čia reikia minimum 4 žodžių, nes mes juk kalbame apie šiuolaikinę muziką. Ir jei penktadienį patyrėme elektroniką, tai šeštadienį – dar sykį reikėjo perkrauti savo, stereotipais užkištą, kompiuterį, pamačius ir išgirdus, kokia ta šiuolaikinė muzika yra plastiška, universali, įdomi bei kaip A. Bumšteinas pasakė – pasakiškai graži (gal netgi pankiškai?).

Kompozitorius Rytis Mažulis ir net 6 jo kanonai moterų balsams. Be jokių instrumentų, šviesų, kitų bereikalingų papildinių, o tik keturios neaprastai nuostabių vokalų savininkės atliko 6 muzikinius etiudus. Ir tai buvo iš serijos, tai ko mes dar nesame girdėję.

Patys kūriniai – skirtingi tiek savo temomis, tiek atlikimo technikomis, tiek indulguojama energetika, ir netgi išsidėstymu merginų juos atliekant (paskutinį reveransą vokalistės susuokė sustojusios į rombą viena priešais kitą). Temos variavo nuo karaliaus mirties apraudojimo iki sakmės apie ramybę. Naudojami tekstai kūriniuose buvo, kad ir Rolando Rastausko ar lenkų poeto Stanislawo Grochowiako.

Technikos atlikimo? Ir sutartinių metodika, ir staccato, ir Jean-Michel Jarre kūrinyje „Diva“ girdėtos kažkuo panašios iškvėpimo technikos refleksijos. Žodžiu, buvo įdomu, gražu, iš ties savita ir siela momentais giedojo kartu su ant scenos esančiomis fantastiško balso savininkėmis. Bravo joms ir bravo kompozitoriui R. Mažuliui.

Po vokalinių reveransų ir valandžiukės lauke su grynu oru ir svaigiu tabako dūmu, buvo keltasi į Menų spaustuvės dar iki tol mano ne tyrinėtą erdvę, kodiniu pavadinimu Studija III. Į ją reikėjo įžengti it į budistų ar induistų maldos namus, t.y. nuisiovus batus. Priežastis? A. Bumšteinas prakalboje pranešė, kad ansamblio Laivo Troupe (Lietuva) pasirodymas bus „labai tylus bei įrašinėjmas ir greičiausiai bus atspaustas į vinilo plokštelę“.

Dar festivalio pagrindinis organizatorius susirinkusių paprašė susėsti ne kažkur pakampėse, ant palangių ar šiaip prie sienų, bet įsilieti tarp muzikantų, kurių instrumentai buvo išmėtyti po visą koncerto erdvę. Geriausia dalis buvo ta, kad čia nebuvo standartinio koncerto atvejo su „kur gi jūsų rankos?“ Arba „prieikite kiek arčiau scenos!“ su pasyvia į tuos pasiūlymus publikos reakcija. Jaunos muzikos audiencija sureagavo staigiai ir sugulė, išsimėtė erdvėje, visai kaip buvo Artūro net švelniai paraginti.

Tad tas „labai tylus pasirodymas?“ Savotiškai savitas. O jūs juk, manau, puikiai suprantate, kai kas pavartoja terminą „savotiškas“ ką jis reiškia ir ką tuo norima pasakyti. Esmė, kad kompozitoriaus Edagarso Rubenio (Latvija) kompozicija atlikta 5 atlikėjų buvo tiesiog patiris. Tai nebuvo „muzika“, tai buvo performanco tipo išstojimas, kada tiesiog dairaisi kaip, tarkim, ant gitaros birenami ryžiai ar į tūbą iš baliono pučiamas oras, nuo jo plėšomi priklijuoti lapeliai ir taip išgaunamas „muzikinis garsas“.

Ką gi, grįžtame į Juodąją salę ir ten – vietoje sėdimų vietų priešais sceną – kėdės buvo išdėliotos ratu, nelyginant kokiame kogniktyviniame seanse psichiatrijos ligoninėje, su apie metro atstumais tarp jų. Kas mūsų laukia?! – pagalvoju ir tada prasidėjo tai… Ką sunku iki šiolei paaiškinti paprastais žodžiais ar tiesiog perteikti tas patirtis, kurios nelyginant toje Coil dainoje buvo po lyrine eilute „Let your madness shine bright“.

Tačiau Coil lyrinė eilutė čia nėra visiškai tiksli. Nes tai nebuvo beprotybė. Jūros Elenos Šedytės muzikinis seansas buvo labiau itin stiprus ir įtaigus meditacijos potyris, kuriame buvo panerta į savotišką aktyvią hipnozės būseną kada užsimerkęs neieškai kažkokių vaizdinių. O pleveni po savo sąmonę, pasamonę, mentalinę dvasinio kūno paradigmą ir šiaip tiesiog levituoji, dreifuoji, net kažkiek pamiršti, kad Esi.

Fone grojo net nepamenu, tiesą sakant, kokio tipo elektronika, o Jūra Elena buvo ta, kuri savo švelniu ir aksominu balsu visiems leido bent akimirkai panirti ir pasimesti. Vaikščiodama tarp „nakties pacientų“ ji anglų kalba, tai įteiginėjo psichosocialines abstrakcijas, tai kūno konvulsijomis naudojo savo vizualinę plastiką, kaip dar vieną seanso „instrumentą“.

Tad Jauna muzika? Aplankyta ir suorganizuota būtent tada kada reikia – po vasaros linksmybių, kada jau norisi poilsio nuo visų aktyvių ir ekstravertiškų veiklų ar užsiėmimų. Kaip festivalį vertinu? Manau, atsakymą perskaitėte tekste. Ar rekomenduoju kitamet jo laukti? Atsakau, kad bent aš nebe eisiu, o į jį bėgsiu ir net akreditacijos neprašysiu, nes nesąžininga už unikalius dalykus nepaaukoti tų kelių skatikų.

Ačiū Jauna muzika kolektyvui, kad priėmė Kultūrnamio porelę. Buvo nepaprasta.