Kaip dauguma, manau, puikiai žinote – Kamanių Šilelis yra indie folk / polk rock / ethno punk muzikos duetas. Prieš sudarinėdamas Kamilei ir Mantui klausimus, apie juos nežinojau beveik nieko. Ko padarinyje pokalbyje rasite galbūt tai, ką seniai žinojote, bet ir tai ko jų dar niekas neklausė.
Kas inspiravo jų dueto tokį pavadinimą? Kaip jie jaučia tikėjimo amžinąją problematiką? Be abejo, paliečiama ir filosofiniai elementai, kaip pvz ar turi, pagal juos, žmogus laisvą valią? Bei ar mes randame antrąją pusę, ar mums, pagal nuopelnus ją atsiunčia valdantieji organai iš „Viršaus“.
Tad pokalbyje, ne visko po truputį, o tik tai ko ir ką reikia sužinoti. Teatras, muzika, naujausias jų albumas pavadinimu „9“, garsios ir tylios žvaigždės, bei pabaigoje sužinosite koks yra Kamilės ir Manto dueto Himnas.
Jūs – žvaigždės. Tačiau, kas įdomiausia, Google‘as man išmetė tik senus jūsų interviu, siekiančius 2013-14 metus. Tad ar paieškos sistema „grybauja“ man ar jūs vengiate dalinti interviu?
Mantas: Mes nesame žvaigždės, todėl ir daliname mažai interviu – tiek kiek paprašo. O paieškos sistema matyt vis tik „grybauja”, nes tikrai kalbėjome įvairiomis progomis po 2014-ųjų.
Kamilė: Mokslas apie žvaigždėse sukuriamus garsus vadinamas asteroseismologija. Žinoma, kad daugelis žvaigždžių viduje gaudžia, o teleskopai tai užfiksuoja. Tačiau mokslininkai atranda vis daugiau žvaigždžių, kurios neskleidžia kitoms planetoms būdingų garsų, jos yra neįprastai tylios. (šypsosi)
Pavadinimas „Kamanių šilelis“ – negaliu to nepaklausti kodėl jis toks. Kas paradoksaliausia, kad jis labai teisingas – nors jūs tik dviese, bet skambate, kaip gan nemenkas bandas tiek įrašuose, tiek gyvai koncertuose.
Kamilė: Viskas labai paprasta: norėjome, kad pavadinimas susidėtų iš mūsų vardų: Kamilė ir Mantas – taip gimė žodis kamanė. O šilelis – vieta, kurioje susipažinome.
Apie jus nieko nežinau. Tuose Google išmestuose interviu perskaičiau, kad jūs teatro žmonės. Juose atsakinėjote, kad pirmą albumą naktimis arba anksti ryte kūrėte. Kaip dabar? Kaip vyko naujausio, trečio albumo, kūryba ir įrašai?
Kamilė: seniai pasibaigė studijų metai akademijoje, kai muzikai likdavo tik naktys. Aš esu baigusi teatro režisūrą, Mantas – vaidybą. Dabar savo gyvenimą skirstome pusmečiais ar periodais: pusė metų darbo teatre/kine, pusė – muzikoje. Arba mėnesiais. Visaip būna.
Bet dabar tiek teatras, tiek muzika gyvuoja paraleliai. Albumas kūrėsi trejus metus ir yra savotiškas to laikotarpio dienoraštis – jausenų, jausmų, vaizdinių, potyrių ir akimirkų visuma.
Mantas: Įrašėme jį per porą mėnesių karantino laikotarpiu vienkiemyje prie Pumpėnų.
Kaip jums rašiau laiške – esu Jūsų dueto gerbėjas ir kaip priklauso gerbėjui – naujo albumo dar neklausiau, o laukiu vinilo plokštelės, t.y. ritualo. Tad papasakokite kažką intriguojančio, nutylėto ar ką reikėtų žinoti apie „9”?
Kamilė: “9” yra apie įvairius atsiskyrimo, išsiskyrimo, pabaigos procesus. O jau visa kita už šių žodžių – tegu būna nutylėta ir išgirsta albume.
Mantas: Reikėtų žinoti, kad 9 tai ne 10. (šypsosi)
Manau, nereikia klausti ar esate mate kino filmą “Café de Flore”? Klausimas: ar mes randame antrą pusę, ar ją kiekvienam atsiunčia? Ir ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip TA „antra sielos pusė“?
Mantas: Taip, tikrai labai geras filmas. Aš galvoju, kad viskas gamtoje ir visatoje turi savo antrą pusę. O ar mes ją surandam (jei išvis randam), ar mums ją atsiunčia – nežinau.
Kamilė: Aš tikiu, kad yra žmonių, kurie skirti tau kažką išmokti, bet antra sielos pusė esi tu pats. Ir, ko gero, mūsų viso gyvenimo užduotis integruoti abi tas puses, leisti joms susitikti, patirti vientisumą su savimi.
Ieva Narkutė „Purpuriniame vakare“ pasakė įdomią prakalbą kadaise – „jei pamatai / surandi TĄ antrąją pusę, ar nepagalvojote, kaip būtų gerai apsieiti be visų tų kabinimų ir tiesiog pasakyti – tu mano, aš tavo ir davai būkime iki grabo“. Man ši prakalba labai patiko. Ką apie tai manote?
Kamilė: Tikrai galima taip kartais pasakyti ir tikrai norisi. Bet – gi niekas iki grabo nesitęsia…
Mantas: Aha.
Ar tikite į laisvą valią? Metallica štai net dainą ir albumą turi pavadinimu „Master of Puppets“, kuris suponuoja idėją, kad laisva valia tik iliuzija?
Kamilė: Aš tikiu, kad žmogui dažnai jo nelaisvę sukuria protas. Iš tiesų galime daugiau, nei manome.
Mantas: Man atrodo, kad gyvenimas yra tarsi upė ir mes esam jos tėkmės dalis, kurią kažkokia jėga stumia link kiekvienam skirto likimo. Belieka tik priimti visa, kas tau yra duodama ir pasiduoti tėkmei. Beje, neseniai Vokietijoje buvo atliktas vienas neuromokslininkų tyrimas, kuris atskleidė, jog smegenys priima sprendimą dešimt sekundžių anksčiau, nei mes tai suvokiame.
Kuo teatro scena skiriasi nuo muzikinės scenos? Transcendentinės patirties, gaunamos ar išliejamos energijos, rezonanso iš publikos paradigmoje ir t.t. ir pan.?
Kamilė: Man tai kiek skiriasi, nes teatre dažniausiai sėdžiu žiūrovo (režisieriaus) kėdėje, o koncerto metu būnu scenoje. Teatras apskritai man yra kūnas, protas, forma, o muzika – mano vidinio turinio, sielos išraiška. Tad intymesnį, širdies kontaktą jaučiu grodama, o intelektualų, aštresnį, maištingesnį kontaktą jaučiu su spektaklio žiūrovais.
Mantas: Kiekvieną kartą ruošdamasis spektakliui jaučiuosi lyg prieš mūšį, spektaklis man – kovos laukas. Niekada nesu tikras ar šiandien pavyks užčiuopti vaidmens gelmę ir pažadinti „beprotį”. (šypsosi)
Kokie yra jūsų mylimiausi: muzikos atlikėjai, kuris kito atlikėjo koncertas jus „išnešė“ ir iki šiol nesugrąžina, bei ar turite jūsų bendrą dainą, tarsi himną jūsų šeimai?
Kamilė: paskutiniu metu grįžau prie paauglystėje klausyto Thom Yorke, bet visada mane „išneša” sufijų, afrikiečių, mongolų ir kita world muzika, lietuviškos sutartinės.
Mantas: Išnešė Son Lux koncertas Lofte, Bob Wilsono spektaklis „Peter Pan”, mongolų grupė Ih Tsetsn Filharmonijoje, Amelie Lens reivas Niujorke. Mūsų meilės daina pradžioje buvo Mum – Moon pulls.
Kaip labiausiai mėgstate leisti laisvalaikį?
Kamilė ir Mantas: Labai mėgstam keliauti, vaikščioti miškais, pelkėmis, skaityti, žiūrėti gerus filmus, nieko neveikti, juoktis, virsti matomais ir nematomais gyvūnais.
Kult.lt šiuo metu yra apklausa apie tai ką veikė žmonės karantino metu. Be kūrybos, kaip dar jūs „užmušinėjote“ laiką ir kūrėte laisvę buvusiuose suvaržymuose?
Kamilė: Sėjome ridikėlius, purenome žemę, žiūrėjom, kaip kyla žolė iš po žemės. Laiko nereikėjo „užmušinėti”, priešingai, buvo itin geras laikas patirti laiką.
Mantas: Laiko užmušti mes negalime, bet mus jis tikrai užmuš, todėl iki tol norisi kuo daugiau pažinti. Kai nedirbome prie albumo (nors tai vyko beveik visą laiką), mokiausi sodininkystės, medžio darbų ir remontavau trobą.
Ar esate tikintys? Jei religine prasme, kokia ir kodėl, jei ne religine – koks to pamatas?
Kamilė: Turiu tikėjimą, bet nesieju savęs su jokia religija. Manau, kad visose religijose yra kažko, ką galima taikyti, pasiimti, praktikuoti, ir to, kas man netinka. Atskiriu religiją kaip instituciją, kaip „namą” ar „pastatą” tikėjimui. Tikėjimui „pastato” nebūtinai reikia. Man artimi tie religijų šalininkai ir atstovai, kurie kurie skelbia „eik ir patikrink” mintį, leidžia atsižadėti ir kritiškai tikrinti, ieškoti, kas tau būtų tinkama.
Mantas: Aš tikiu tuo, jog viskas praeina, ir tuo, kad kokią energiją siunti, tokią ir pritrauki.
M. Jacksonas kadaise pasakė, kad yra tik įnagis Dievo rankose ir realiai nieko „pats“ nekuria, viskas eina iš viršaus, taip „sau“ neprisiimdamas jokių kūrybos ir darbo laurų. Džimis Keris tėškė dar smagiau, kad nėra jokio Džimo Kerio, o tėra iliuzija, kad kažkas „yra“. Jūsų komentarai.
Kamilė: pritariu. Mes iš tiesų labai daug kas „nesame”: nesame daiktai, butai, namai, rūbai, profesijos, maistas, netgi nesame savo mintys ar jausmai, ką jau kalbėti apie kūrybą. Didžiausias kentėjimas ir kyla tada, kai imi tapatintis su dalykais ir fenomenais, kurie galų gale praeina. Man rodos, viskas tėra aplinkui bekintantys pavidalai, o kas tu toks, gali suprasti nebent tik per tai, kas nesi.
Mantas: Aš manau panašiai. Mums labai pasisekė, jog turime smalsumo, drąsos ir užsidegimo daryti tai, ką norime daryti. O visa kita jau ne mūsų valioje.
Paskutinis klausimas: jeigu meškeriodami, pagautumėte Auksinę Žuvelę – kokių trijų norų, kad išpildytų, jos paprašytumėte?
Mantas: Paprašyčiau, kad aš ir visi žemės žmonės taptų bent 10% sąmoningesni nei dabar.
Kamilė: Yra tokia Metta meditacija / malda. Metta išvertus reiškia „mielaširdystė“, tai tūkstančius metų gyvuojanti gailestingumo kitiems ir sau praktika. Metta yra sąmoningas gerumo visų gyvų būtybių atžvilgiu ugdymas.
Ta malda anglų kalba skamba maždaug taip: „May all beings be happy, may all beings be free from mental and physical suffering.” Čia būtų mano noras, pasakytas tris kartus.
BLITZ:
