MoterysLyderėsPolitikoje – tęsiasi kult.lt interviu ciklas ir antroji kalbinama pašnekovė – Ingrida Šimonytė.
Pristatyti Ingridos nelabai, manau, kam ir reikia. Galiu tik nuo savęs pasakyti, kad ji greičiausiai iš visų šio ciklo pašnekovių atsakė į klausimus. Ta prasme ir buvusi ministrė, ir kandidatė į Lietuvos respublikos prezidentus, ir parlamentarė ėmė ir po paros atsiuntė kažkokiam kult.lt, kažkokiam Marčiui atsakymus. Buvau apšalęs ne vien nuo to, bet ir tuo, kokie buvo gauti atsakymai.
O jie, kaip parašiau Ingridai dėkodamas per messengerį – be atmestinumo, iš esmės ir jokio dirbtinumo ar pritempimo. Ką tai rodo, manau, suprantate patys. Jai svarbus kiekvienas žmogus, o ne tik platūs kanalai kur gali susirinkti daug dėmesio, ką daro kiti politikai, kaip žinia. Tad skaitykite, ką čia be pridursi!
Covid-19 ir karantinas. Žmogui ir žmonijai – tai įdomi tiek patirtis, tiek išbandymas, tiek savotiška pamoka. Kaip Jūs šį reiškinį priimate, ką iš jo gaunate, išmokstate, kaip vertinate?
Asmeniškai priimu gana ramiai. Ilgametė mamos slauga mane išmokė kantrybės ir prisitaikymo prie stresinės situacijos. Trūksta gyvo bendravimo su artimais žmonėmis, bet vertinu, kad apskritai juos turiu.
Žmonijai gi ši situacija yra labai rimtas išbandymas. Kadangi labai anksti pasakyti, o kokia gi bus viruso plėtra ir koks bus mokslo atsakas, galimas dalykas, kad teks grįžti prie gerokai labiau izoliuoto gyvenimo būdo, nei dešimtmečius esame pratę.
Pasaulinės krizės. Šiuolaikiniame, moderniame pasaulyje jos kartojasi, kaip pagal laikroduką – kas -+ 10 metų. Jūsų turite nuomonę, teoriją ar šiaip filosofinę išvestinę kodėl taip vyksta? Pasidalinkite savo įžvalga.
Tai – atsitiktinumas. Ekonominiai ciklai neturi jokios apibrėžtos trukmės ir memas apie kas dešimt metų būtinai būsiantį ekonomikos nuosmukį tėra memas. Yra laiko atkarpų, kai taip ir vyksta, yra ir atkarpų, kai ilgesnį laikotarpį nebūna jokios krizės, bent jau globalios. Arba, galima sakyti, kad kokia nors klimato kaitos krizė yra kone permanentinė.
Manau, kad dėsnis yra toks, kad krizės tiesiog dažnėja. O dažnėja jos dėl ypatingai lengvai persiduodančių užkratų: nesvarbu, fizinių ar virtualių, pvz., finansinės sistemos. Tą lemia globalizacija ir persipynę ryšiai per finansinius, prekybos ir kitus kanalus.
Sistemos tampa mažiau stabilios ir lengviau pažeidžiamos nenumatytų veiksnių. Todėl tai, kas prieš keliasdešimt metų galėjo būti lokalu (kaip Honkongo gripas) tampa globalu ir turi milžinišką įtaką visam pasauliui.
Karas. Daug kas šį laikotarpį prilygina karui, ar pritariate tam? Kai kurie netgi sako, kad tai yra baisiau nei karas, nes ten bent jau žinai ko tikėtis ar vengti, o čia apimta yra ištisa planeta. Jūsų nuomonė?
Spalvingos retorikos dabar daug. Kaip kare visiškai pagrįstai gali jaustis medikai, patiriantys nežmoniškus darbo krūvius ir turintys daryti sudėtingus etinius pasirinkimus. Visgi, didžioji dalis visuomenės gali jaustis gana saugi bent jau dėl savo gyvybės, su sąlyga, žinoma, kad laikysis rekomendacijų ir atsargumo priemonių. Kare taip nebūna.
Tikėjimas. Sakoma, kad daugiau maldų nei bažnyčioje ar vienuolyne išgirsta tik ligoninių sienos. Tad dabar žmonės, matomai, tarsi turi progą šią dvasinių dalykų paradigmą apmąstyti vienaip ar kitaip. Mano klausimas; kaip manote, kodėl Dievas tyli dažnai ir neatsako į maldas?
O gal mes kartais tiesiog nesuprantame Dievo atsakymo. Gal tikimės, kad jis atsiųs SMS ar žinutę per mesendžerį ir konkrečiai atsakys į mūsų kreipinius.
Empatija ir patyčios. Ar gali egzistuoti vienokia ar kitokia forma politinėje arenoje empatija, ko padarinyje, daugiau / mažiau išvengiant patyčių? Yra pasakymas – geriau bloga taika, nei geras karas. Jūsų komentarai.
Gali egzistuoti elementari pagarba. Tačiau tai nereiškia unisono. Dar daugiau – kai politikai sutartinai giedos tą pačią giesmę, demokratijai ir laisvai visuomenei bus atėjęs galas.
Žmonės, kurie sako parlamento nariams „jūs ten mažiau ginčykitės“, nelabai supranta, ką šneka. Politika yra bendrų sugyvenimo taisyklių kūryba. Sugyvenimo visuomenės, kurios nariai turi skirtingą požiūrį į daugybę dalykų, o sprendimai tais klausimais paliečia visus.
Jeigu ima dominuoti vienas kuris požiūris, vadinasi, kiti žmonės lieka neapginti. Todėl ginčytis reikia, kartais ilgai ir net aštriai – juk ginčijamasi ne dėl paties ginčo, skirtingų krypčių politikai tiesiog atstovauja skirtingų įsitikinimų žmones. Politikoje reikia ne taikos, o gebėjimo rasti pakenčiamą konsensusą amžinoje priešybių kovoje.
Reikia supratimo, kad čia ir dabar esi laikinai, o jeigu tave kritikuoja, tai kritikuoja ne tave asmeniškai, o tavo sprendimus, nes tik dėl jų esi kam nors išvis įdomus. Kai kas nors kritiką ima priimti asmeniškai, ima į kritikus žiūrėti kaip į priešus, o tai – kelias į neapykantą.
Reikia neįsimylėti savęs politikoje, ar dar blogiau – konkrečiame poste, kai rizika jo netekti suvokiama ne kaip natūralus procesas, o kaip kone visuomenės tragedija. Tik supratimas, kad politikos priešų nėra, yra tik oponentai, o visi „pozicijos-opozicijos“ flanguose esame čia ir dabar, o ne ant amžių amžinųjų gali leisti diskusijoms grįžti prie dalykinio turinio su minimumu asmeniškumų.
Siekis daryti gera. Jūs juk dėl to einate „į valdžią“? Bet manais į tai dažniausiai gaunate nuolatines patyčias, milžinišką spaudimą ir t.t. ir pan. Kodėl, kaip manote, taip gaunasi? Ir Kaip to išvengti (jei tai yra bent dalinai įmanoma)?
Manau, tai yra bendro žemo pasitikėjimo kitais visuomenėje pasekmė. Į klausimą, ar manai, kad kiti žmonės (ne tavo šeimos nariai ar draugai) yra verti pasitikėjimo, teigiamai atsako apie trečdalį žmonių. Vadinasi, didesnė dalis visuomenės kiekvieną dieną išeina į gyvenimą su nuostata, kad kiti nėra verti pasitikėjimo, nors apie save paprastai būna geros nuomonės.
Iš to populiarus naratyvas „visi vagiai“. Mėgdavau kartais paerzinti savo mamą, kuri irgi tai didumai priklausė: kai sakydavo, kad „visi vagiai“, aš jai sakydavau – jeigu visi, tai ir aš, vadinasi. Tada ji pasipiktinusi klausdavo, o tu prie ko? O kaip gi prie ko? Tu manim pasitiki tik todėl, kad aš tavo. O kiti nepasitiki lygiai dėl tos pačios priežasties, kad aš – ne jų.
Bet tokiu būdu galime tik visi vienas kitą apvaginti ir niekada negalėsime tartis dėl už šeimos ribų išeinančių klausimų sprendimo, nes amžinai laikysime špygą kišenėje. Tas nepasitikėjimas turi pasekmių ir renkant valdžią. Nes ją renkame ne todėl, kad pasitikime tais, ką renkame, o dažniau iracionaliai tikime galėjimu padaryti nepadaromus dalykus arba dar blogiau – norime kažką nubausti ir balsuoti prieš jį.
Todėl tos išrinktos valdžios nevertiname jau antrą dieną po rinkimų: stebuklų padaryt ji, pasirodo, negali, o dar jeigu balsavai prieš kitą, o ne už šitą, tai išvis tas pasitikėjimo santykis nesusiformuoja.
Palyginimui, Skandinavijos šalių visuomenėse bent du trečdaliai žmonių į klausimą dėl pasitikėjimo kitu atsakytų teigiamai. Tai esminis momentas, kuriam pasikeitus, daug lengviau judėtume į priekį ir savo pasirinktiems žmonėms bent jau duotume šansą, kurio dabar dažniausiai neduodame.
Vidiniai demonai. Visi žmonės turi vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių. Jei ne paslaptis, kokie jie pas jus ir kaip su jais kovojate ar nugalite?
Esu cholerikė ir būna, kad kraujas užverda taip, kad atrodo pratrūksi. Kai buvau paauglė ir pratrūkdavau. Bet per laiką atsirado daugiau kantrybės ir gebėjimo tiesiog nefiksuoti nesvarbių dalykų ar juos pastumti į šalį.
Kartais pati sau įsikapoju į nugarą pomėgiu ironizuoti ar šmaikštauti. Tada paprastai pakanka atsiprašyti, ką padaryti man nebūna sunku.
Kokio tipo meno šaka / žanras jus labiausiai insipruoja ir kuriomis savybėmis; ar estetika, ar energetika, ar dvasiniu krūviu, ar nešama žinute, ar dar kuo? Čia turima omeny ir dailės kūriniai, ir poezija, ir literatūriniai romanai, ir filmai ir t.t.
Manau, kad kiekvienoje srityje rasčiau, kas mane vienaip ar kitaip stimuliuoja. Man būna sunku išsirinkti „tris labiausius“ bet kokioje konkrečiose srityje, ką jau ten išsirinkti vieną iš visų sričių. Stengiuosi domėtis viskuo, nors taip jau yra, kad didžiausią mano laisvalaikio dalį užima muzika ir knygos.
Muzika. Yra daugybė posakių šia tema; nuo „dainuojanti revoliucija“ iki „punk‘s not dead“. Kurį folklorinį leitmotyvą sau pritaikytumėte ir kodėl? Bei, jei turite, kokia daina Jums visada „suveikia“?
„Duokim garo“ (šypsosi). Mėgstu muziką, kur yra būgnų ir bosų. Ilgainiui, kaip ir bet koks pagyvenęs žmogus, patapau daug tolerantiškesnė dalykams, į kuriuos jaunystėje nebūčiau net ausies pasukusi, nors vis dar persuku radiją kai užgroja koks nors laikmečio „verksnys“.
Turiu savybę užsiciklinti ant kokios nors grupės/atlikėjo ir būna laikas, kai kitos muzikos beveik neklausau. Taip man kuris laikas yra su Solo Ansamblio albumu „Olos“. Dar labai mėgstu partizanų dainas. Tai man turbūt visada suveiktų „Alytė“ ir Queen Bohemian Rhapsody.
Vizija / svajonė. Pabaigai klausimas toks: kiekvienas žmogus, kaip ir verslo planas, veikla, ar dar kas, kad būtų sėkmingas, nestagnuotų ir judėtų pirmyn, turi turėti savo viziją. Jūsų svajonė kokia ir kodėl būtent tokia?
Mano svajonė yra tokia: bent kas antras žmogus į klausimą, ar kiti žmonės yra geri ir verti pasitikėjimo, nuoširdžiai atsako „taip“.
BLITZ:
