Pamenu kaip dabar tą momentą, kada pirmą kartą klausiau Alinos Orlovos albumą „Mutabor“. Važiavau traukiniu, grojo jis ausinėse, o aš praktiškai liejau žavesio ašaras. Tada dar nebuvo kult.lt, o djscene.lt portalas jau buvo praradęs formą ir žavesį (jame dirbau kurį laiką).
Turėdamas kompiuterį, susižavėjimą garsais bandžiau surašyti kokiam nors kitam e-žurnalui, tačiau tekstas „nėjo“. Turbūt ne veltui, nes štai mes turime „Mutabor“ vinilą. Ir turime kult.lt. Tad apžvalga, po posakiu “geriau vėliau negu niekada”, nes per vėlu geriems dalykams niekada juk nebūna.
Vinilas – bedieviškai brangus. Knygų mugėje už jį teko pakloti net 35 Eurus – apiplėšimas vidurį Muzikos salės, bet ką darysi, kai esi įrašo fanas. Labai nudžiugino tas faktas, kad plokštelė yra 1, o ne 2xLP, kaip maniau, kad bus. A ir B pusėje po 7 kompozicijas, ko padarinyje vinilo nereikia vartyti kas kokias 10 minučių, o turi apie 20 min. ištisinio ir nuoseklaus klausymo. Man tai – itin sveikintinas sprendimas.
Neperesniausiai lietuviško Pink Floyd „Darkside‘o“ atitikmeniu pakrikštijau ba. „H8“ vinilą ir nupasakojau kokios savybės lemia, idant įrašas įgautų šį mano “firminį” sugretinimą. Trumpai pasikartoju – dainos turi būti ne šiaip hitai, bet su išliekamąja verte; albumas turi klausytis vientisai, eiti tarsi istorija, kaip koks epinis naratyvas; skambesys jo privalo savy turėti preciziškumą, išbaigtumą, o kūriniai šioj paradigmoj – dar ir eklektiški.
Visa tai yra Alinos Orlovos albume „Mutabor“. Aliniško paprastaus nuoširdumo, kaip dainoje „Širdis“ – rauda, kur viršų ima pianinas. Kūrinys „Šilkas“ gi yra eilės meilei su tarsi simfoninio, kinematografinio skambesio aura. Daina „Vaikelis“ – toks didis svajingumas išgaunamas su erdve skriejančios gitaros variacijomis ir kabliuojamomis smuikų stygomis, kuriam nėra priešnuodžių. O mano asmeninis albumo favoritas – beveik 4 su puse minučių trukmės „Čia“ – odė tamsiajai pusei, kur teksto vos kelios eilutės, o kūrinio energetinė jėga tiesiog nokautuojanti. Distopinė meditacija.
Viena ko neįsivaizduoju, tai vinilo koncertų pristatymo kaip Alinos Orlovos tradicinių, t.y. scenoje ji viena pati su pianinu. Prieš 10 metų klausydamas „Mutabor“ regėjau (ir dabar regiu) šio įrašo pristatymą kaip audiovizualinį šou, kur žodis “šou” neina po Sel posakiu, o toks, kokius kadaise darė, taip, tie patys Pinkai. Vėlyvieji, be Waterso.
Kas žino, gal kažką panašaus artėjančiuose koncertuose ir pamatysime? O jei ir ne, bet kokiu atveju ir eiti reikia, ir įsigyti plokštelę visiems primygtinai rekomenduoju, kad ir kokia ji brangi yra. Nes kitą kartą ir tai kas bedieviškai brangu – velniškai apsimoka!
Sveiki,
Puikiai perteikiantis Alinos stilistika albumas. Nors sis labiau patrauklus visiems, labiau modernus, sumodernintas.
Nuostabus betkokiam laikui ir nuotaikai, visiems skoniams.
Labai kokybiskai atliktas Vinilo masteringas, daugelis autoriu turetu pasimokyti kaip turi buti paruostas finalinis oroduktas: kokybiskas vinilas su nuostabiu irasu, puikiai skambantis su gera sistema. Visi suprantam kad siai dienai vinilas nera tik mados dalykas, dabar melomanai rimtai kaip niekad pasiruose ismeginti irasus ir kitu leidiniai su nekokybisku garsu yra nepateisinami.
Saunuoliai Komanda!