Eglė Tamulytė – Shaltmira yra vos antras žmogus, su kuriuo kalbuosi interviu forma antrą kartą (pirmas ir vienintelis iki šiol toks buvo Andrius Mamontovas). Kas paskatino Eglę kalbinti antrą kartą, klausiate? Nemanau, jog to klausiate, iš tikro.
Tikriausiai puikiai žinote tą faktą, kad Shaltmira kadaise buvusi, kaip viena pačių žinomiausių satanisčių Lietuvoje gana staigiai ir netikėtai persiorientavo į… Krikščionybę. Šio tikėjimo vertybes, pasaulėžiūrą ir studijavimą. Besąlygiškai ir vienpusiškai. Be jokio dairymosi į kitas puses ar į tai ką paliko užnugary.
Nebedaugžodžiaujant skaitykite apie tai kaip, kas, kodėl ir vardan ko. Ko padarinyje Eglė pasikeitė iš esmės, kaip tas kitimas vyko, kas tai sąlygojo, kas pasikeitė jai atsisukus į Dievą ir dar galybė kitų dalykų čia išsamiai, vaizdingai ir plačiai nupasakota.
Labas. Papasakok, kaip tu iš satanistės tapai krikščione? Juk tai taip kardinalu – kardinaliau, manau, nebūna. Papasakok, kas turėjo tam įtakos. Gal tai ypatingi gyvenimo virsmai ar įvykiai, kurie paskatino tokią vertybinę konfiguraciją?
Trumpai atsakant, mano gyvenimo istorija – tai meilės paieška. Nieko taip netroškau kaip patirti galingą ir viskam prasmę suteikiančią meilę. Netikėjau, kad Dievas mane myli besąlygiškai – kaip Tėvas. Prie to prisidėjo ir ne itin nusisekę santykiai šeimoje su biologiniu tėvu. Praleidau ilgus metus bandydama išgauti kiek galima daugiau meilės iš kitur – iš Šėtono ir visko ir visų, kas jam pavaldu. Kaip tai atrodė, užfiksuota per mano meną, per įrašus socialinėse medijose, interviu.
Galų gale, susitaikiau su Dievu ir dabar jaučiu kaip labai jis mane myli. Tai panašu į sūnaus palaidūno sugrįžimo istoriją. Arba į apaštalo Pauliaus, kuris gyvenimo pradžioje persekiojo ir žudė krikščionis. Arba Marijos Magdalenos. Norėtųsi galvoti, kad mano istorija yra unikali, bet taip jau buvo nutikę daug kartų. Kaip ir daugelis, buvau akla ir tik dabar tai matau. Išnaršiau tamsos pasaulį, lindau taip giliai į triušio urvą, kad išlindau kitoje barikadų pusėje. Kas ieško, tas randa.
Visą gyvenimą praleidau ieškodama atsakymų į egzistencinius klausimus. Norėjau įminti Visatos paslaptis. Norėjau sužinoti, kaip laimėti šį žaidimą, vadinamą gyvenimu, dėl to labai daug skaičiau. Bet, jei skaičiuotume valandomis, ką daugiausiai veikiau, tai galėčiau atsakyti, kad galvojau. Atrodžiau kaip tas O. Rodeno „Mąstytojas“. O, ką galvojau, tą fiksavau per piešinius, kad matyčiau, kur esu.
Jaučiau, kad tiesa glūdi kažkur užrašyta. Gilinausi į išminčių tekstus, analizavau skirtingas dvasines mokyklas, spiritualistines praktikas, doktrinas. O dabar studijuoju Bibliją, Dievo žodį – knygą, kurią visada laikiau neįdomia. Elektros prietaiso instrukcija būna neįdomi, bet prireikia ją pasiskaityti, kai kažkas sugenda, taip ir mano atveju. Kažkas stipriai sugedo. Išoriškai atrodė, kad prietaisas veikia, bet jis buvo sugedęs iš vidaus. Dvasiškai sugedęs. Viduje žiojėjo ta juodoji skylė, kurios niekas negalėjo užpildyti. Savo sudėtingą įtaisą bandydavau remontuoti naudodamąsi skirtingomis instrukcijomis, kurios tik dar pablogindavo jo veikimą.
Kai kurios instrukcijos ir metodai atrodė tokie viliojantys ir šaunūs, kad tiesiog būdavo sunku atsiplėšti ir nors norimų rezultatų neduodavo, bet man vis tiek patiko skaityti tas svetimas instrukcijas. Jautėsi, kad skaitydama apsišviečiu ir, kad ta informacija kažkada tikrai pravers. Galų gale, įtikėjau, kad pati konstruoju žaidimo instrukciją, kurį pati esu susikūrusi savo mintimis, kad visa, kas egzistuoja, yra tik energija ir aš turiu laisvą valią ją valdyti taip, kaip noriu – pagal savo valią.
Žingsnis po žingsnio taip įsijaučiau, kad jau sunku buvo atskirti, kas yra realybė. Jaučiau, kad turiu visas perskaitytas teorijas išbandyti praktiškai ir patikrinti kaip viskas veikia. O kas, jeigu tai, ką vieni sako ir yra ta TIESA, kurios taip ieškau? Bet aiškintis gyvenimo iš Biblijinės perspektyvos neskubėjau, nors visada jaučiau kažkokį savitą santykį su krikščionybe. Iš ten sėmiausi įkvėpimo, nors ir per cinizmą. Naudojau ten esančius įvaizdžius. Kažkur giliai jaučiau, kad nesu nusipelniusi Dievo meilės.
Dėl to automatiškai ėmiau tapatintis su demonais. Nuo vaikystės atrodė, kad nepateisinu tikinčiųjų lūkesčių, atgrąsė pasakymai, kad reikia Dievo bijoti, keisti ritualai bažnyčioje, „davatkiškumas”. Dėl to ėmiau atsakymų ieškoti kitur – tikėjimą Dievu suvokiau kaip sustabarėjusią religiją, nesupratau, kad tai yra asmeninis santykis ir bendravimas su Jėzumi, gyvuoju Dievu. Dabar suprantu, kad tokiomis sąlygomis, kokiomis augau, ir negalėjo kitaip būti ir visa, kas nutiko, ir kaip nutiko, suformavo mano asmeninę gyvenimo kelionę.
Daug teko ištirti, patirti, iškentėti ir tai subrandino mane kaip asmenybę, užgrūdino charakterį. Esu dėkinga už visa tai ir nenorėčiau grįžti atgal net ir vienai dienai, nes dabar pagaliau atradau gyvenimo prasmę ir jaučiu vidinę ramybę. Visą gyvenimą velnias stengėsi mane pražudyti, bandydamas sudaužyti man širdį, bet Jėzus ją išgydė.
ROMANAS SU ŠĖTONU
Mokykloje buvau parašius esė „Ar turiu kuo tikėti?” ir ten nurodžiau, kad labiau už viską tikiu meile. Tad gyvenime dėl to ir klydau – dažniausiai klausiau savo širdies. Suradau doktriną, kuri su tokiu mano pasaulėvaizdžiu labiausiai koreliavo – Thelema, doktrina sukurta A. Crowley: „Love is the Law. Love under Will. Do what thou wilt shall be the whole of the Law”. Ją pirmą kartą išgirdau iš savo buvusio mylimojo, vieno juodojo mago iš už jūrų marių.
Atrodė, kad ši doktrina patvirtino viską, ką norėjau girdėti. Kad nėra jokių draudimų, gali daryti viską, ką nori, nėra jokių blogų pasekmių, nes vadovaujiesi meile – bingo, eureka. Bet Dievo žodis sako, kad „Kartais kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, nuveda į mirtį.” (Pat 14,12). Kai dabar žvelgiu atgal, neatrodo, kad buvo pati gudriausia idėja nei klausyti to juodojo mago, nei jam imponavusių žmonių frazių, ypač, kai tai yra okultistai, apsiskelbę pranašais, kurie atviru tekstu garbina Šėtoną. Bet meilė yra akla ir tas apakimas yra dvasinis. Dėl to pavojinga gyvenime statyti meilę į pirmą vietą, padaryti kitą žmogų savo stabu.
„Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!” (Jer 17,9)
Bet širdimi ir jausmais lengva manipuliuoti, manipuliuoti emocijomis. Dėl to yra frazė „žaidžia jausmais”, „jausmų audros”. Užaugau su tėviškos meilės deficitu. Dėl to, tos tėviškos meilės ieškojau per asmeninius santykius. O kai jie nepasiteisindavo ir širdis suduždavo, pykdavau ant savęs ir tą pyktį išliedavau kaip mokėdavau: per meną, per gyvenimo būdą. Pykau, nes galvojau, jei būčiau pakankamai gera, man taip nebūtų nutikę. Kiekvieną nepavykusią meilės istoriją priimdavau kaip asmeninę nesėkmę, tarsi viskas būtų priklausę tik nuo manęs.
Tas kaltės jausmas vedė į savęs naikinimą ir norą atkeršyti. Atkeršyti visai vyrų giminei, visam pasauliui parodyti, kaip man nieko nereikia, kaip man linksma ir gera vienai, o savivertę pasikelti padėdavo įvairūs pasiekimai. Realybėje izoliuodavau save – kurdavau ir kentėdavau, toliau ieškodama atsakymų į klausimus kaip patobulėti, kad kitą kartą taip nenutiktų. Kad jau būčiau „pakankamai tobula” ir verta būti mylimai amžinai.
Iš tikrųjų, kai prisimenu tas savo istorijas ir kaip tada jaučiausi, norisi apkabinti tą jauną moterį, kuriai taip smarkiai skaudėjo širdį ir trūko meilės. Kuri užaugo girdėdama ją demonizuojančias istorijas ir ėmė tikėti, kad ji pati yra demonė, kurios neįmanoma mylėti. Kuri buvo atstumta, dėl to ėmė save pateikti kaip atsiskyrėlę. Baisu, ko tik žmogus nepridarai, kai jausmai užvaldo, kai skausmas apakina. Žalos ir sau ir kitiems.
Daug kartų bandžiau pasiekti laimingą žaidimo pabaigą žaisdama meilę. Vienas galingiausių velnio triukų buvo įvilioti mane pagyventi Holivude. Sužaidė vaikystės svajonė. Pagyvenau „Pabaisos pilve” („Belly of the Beast”) – taip vietiniai vadina Sunset Bulvarą, Holivudo centrą. Mano buvęs vaikinas sakydavo, kad čia, Amerikoje, mūsų šūkis: „Steal, cheat and destroy”.
Dabar suvokiau, kad jis yra paimtas iš Biblijos, kur sakoma, kad Šėtonas ateina naikinti, vogti ir griauti, bet tada dar nežinojau, kas rašoma Biblijoje. Nežinojau, kad pagrindinis Šėtono bruožas yra tas, kad jis labai gerai moka meluoti. Ir jis prakalba ne per priešų lūpas, bet per tų, nuo kurių neturime pasistatę užkardų, per tų, kuriuos prisileidžiame arčiausiai, į pačią širdį, per tuos, kuriuos labiausiai mylime. Bent jau man taip nutiko.
Patikrinau, kad tai, kas rodoma filmuose yra fikcija, iš vidaus: „tell-a-vision”, pasako mums viziją: „holy wood”, paburia magiška burtų lazdele tam, kad mus paveiktų per emocijas, jausmus, širdį ir galiausiai nuveda į mirtį. Į dvasinę mirtį, skausmą ir sudaužytas iliuzijas. Nes gyvenimas nėra Holivudo filmas ir siekiant atkurti „Happy End” nieko gero nesigavo.
Grįžau su pilnu bagažu nusivylimo, pamačiau kaip veikia iliuzijų ir magijos mašina ir tada nusprendžiau, kad dar giliau pasinersiu į okultizmo studijas, kad tam, kuris sudaužė mano iliuzijas, parodyčiau, ko aš verta. Keršijau per meną. Keršijau per magiją, domėjimąsi kaip valdyti dvasių pasaulį ir įsakinėti demonams, tačiau tuo tik dar labiau kenkiau sau. Tikėjau, kad sugebėsiu net ir patį velnią pergudrauti ir vis tiek laimėsiu. Bet prieš ugnį ugnim nepakovosi.
Už viską tenka sumokėti savą kainą, už visą tą šėtonišką išmintį ir visas žinias. Per šį gyvenimą tai, ką sužinojau, sumokėjau savo sveikata, savo kraujuojančia širdimi, savo meile – tai buvo mano valiuta. Kiekviena pamoka, kurią gavau, buvo nuplauta kraujo ašaromis. Sakytum, o velnias ten tave nešė? Ir tikrai, sutinku, velnias. Turėjau tiek entuziazmo, tiek puikybės, kad rodėsi galiu pergudrauti visą pragarą. Tikėjau, kad vis tiek, gausiu tai, ko noriu. Su kiekvienu nusivylimu sekėsi vis sunkiau atsistoti ant kojų.
KAD ATRASTI DIEVĄ, REIKĖJO PRARASTI MEILĘ
Tam, kad atrasčiau Dievą, turėjau prarasti žmogiškąją meilę, romantinę meilę, santykius, nes gyvenime meilę laikiau pirmoje vietoje, aukščiau už viską. Dievas man davė suprasti, kad jokiame kitame žmoguje, jokiuose santykiuose, jokioje romantinėje istorijoje aš nesurasiu tos pilnatvės, prasmės ir vidinės ramybės, kurią tik Jis suteikia. Dėl to ta vieta buvo atlaisvinta. Kol pirmoje vietoje mano gyvenime buvo meilė, tai buvo tiesioginis nusižengimas Dievui: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną”. O aš visada savo mylimąjį per savo jausmus sudievindavau, paversdavau savo stabu.
Per daug skaudžių patyrimų įsisąmoninau, kad tai buvo klaida. Niekam nelinkėčiau tokių tragiškų meilės nuotykių, kokių teko apturėti. Taip skaudėdavo širdį, kad ieškodama kaip tą skausmą numalšinti, vaikščiojau pas visokius magus, burtininkus, raganas, ektrasensus, reiki meistrus, šamanus – kur tik nėjau ir ko tik nebandžiau. Vieni metodai, rodos, laikinai padėdavo, bet tada dar labiau pablogėdavo. Kai praeitais metais po dar vieno peilio į širdį atrodė, kad jau mirsiu, kreipiausi į Jėzų. Ir tai suveikė taip stipriai, kad paskyriau savo gyvenimą Jam. „Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto.” ( Ps 147,3) Širdis – jautriausia vieta, bet dabar Jėzus saugo mano širdį nuo piktojo strėlių.
Skaičiau, kad Biblija buvo vos ne paskutinis tavo neaplenktas tyrimų objektas. Kuo būtent Šventasis Raštas tave taip patraukė ar sužavėjo? Kokios tiesos, filosofiniai teiginiai ar aprašomi įvykiai tave labiausiai paveikė?
Teko Bibliją paimti į rankas kai buvau paauglė, apie keturiolikos metų. Tada skaičiau Lazerevo „Karmos diagnostiką” ir ten buvo parašyta, kad įvairios ligos kyla, kai žmogus turi vidinių problem, o pagyti galima meldžiantis ir atleidžiant žmogui, ant kurio pykstame. Buvau nustebusi, kaip meldimasis gali padėti. Nesitikėjau, kad apie tai rasiu knygoje. Dabar jau teko gyvai pamatyti ir įsitikinti kaip meldžiantis už žmones vyksta stebuklai, išgijimai, lygiai taip, kaip ir aprašyta Biblijoje. Kai tikime, galime daryti tuos pačius darbus, kur Jėzus darė: gydyti ligonius, išvarinėti demonus, prikelti mirusius. Visa tai darome jo vardu.
Šitos informacijos niekada nežinojau, nežinojau, kokią galią turim, kai esam vienoje dvasioje su Kristumi. Jei būčiau perskaičius Bibliją anksčiau, būčiau žinojus. Jėzus nugalėjo Šėtoną, tuo pačiu ir ligas, skurdą, mirtį. Dėl to būdami vienoje dvasioje su nugalėtoju, mes irgi esam nugalėtojai. Šėtonas naudoja magiją, o Jėzus – stebuklus. Kaip naudoti magiją yra prirašyta daugybė okultizmo knygų, šiais laikais pilna ezoterinės literatūros net ir eiliniuose knygynuose.
O kaip naudotis stebuklais? Per maldą. O kai atgimsti, pasikrikšiji į Kristų ir esi vienoje dvasioje su Dievo sūnumi, tai, kaip ir rašo, Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai” ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.” (Mt 17,20). Mūsų Dievas yra stebuklų dievas. Jis veikia per tikėjimą. „Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.” (Jok 5,16).
Jėzus mums sakė: „Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mt 10,8 8). Tai yra daug galingiau už bet kokią alternatyvią mediciną ir ritualinę magiją. Ir iš tikrųjų, daug paprasčiau. Nereikia daryti jokių altorių, nereikia jokių objektų naudoti, niekur keliauti, jokių išlaidų. „Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite.” (Mk 11,24) Tiesiog tikėti. „Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.” (Fil 4,6). Dievas nėra kurčias. Tėvas duoda savo vaikams ko jie paprašo. Tik reikia Tėvo klausyti, nereik maištauti.
„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Ar gi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.” (Mt 7,7-11).
NEJAUGI GALVOJI, KAD TAMSA TAVE TAIP LENGVAI PALEIS?
2019 m. vasarą, kai jau įtikėjau, grįžusi į Lietuvą nuėjau pas savo dėdę, kuris visą gyvenima dirba su dvasių pasauliu ir prisipažinau, kad jau baigiau darbuotis tamsos pusėje. Tada jam pasakojau, kaip supratau tokį dalyką. Pavyzdžiui, krikščionybėje nėra reinkarnacijos – tai ir yra kelias kaip ištrūkti iš šito užburto rato. Be to, Dievas yra toks griežtas ir jo doktrinos nelabai patrauklios ar lengvai pasiekiamos, todėl retas jį renkasi, bet aš nusprendžiau eiti jo keliu. Mano dėdė tada juokavo, nejau galvoju, kad tamsos pasaulis mane taip lengvai paleis ir aš tiesiai nukeliausiu pas Dievą. O aš atsakiau: „Pažiūrėsim”.
„Įeikite per ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa.” (Mt 7, 13 -14).
Tikintieji yra Kristaus bendradarbiai, mūsų tikslas yra naikinti velnio darbus. (1 Jn 3,8). Mums buvo duoti Karalystės raktai (Mt 16, 19), kurie yra dalis mums suteiktos valdžios sutrypti visas pragaro jėgas. Viskas, ką turi Tėvas, per Kristų priklauso ir mums. Kai skelbiama apie Kristų, suteikiama galimybė žmonėms būti išgelbėtiems, o kai tylime, renkamės atimti iš žmonių amžinojo gyvenimo galimybę. Išgelbėjimo Evangelija paliečia visą žmogų: jo dvasią, sielą ir kūną.
Esu išbandžiusi daug dvasinių praktikų ir nė vienas kelias iki galo neįtikino ir nesuteikė pilnatvės. Dabar gyvenu naudodama Bibliją kaip gyvenimo instrukciją ir viskas „Makes sense” – susidėliojo į vietas ir radau atsakymus į labiausiai rūpėjusius klausimus. O ko nesuprantu, tai ir nuolankiai priimu, kad negaliu visko suprasti, kad žmogaus protas ribotas, kad Dievo keliai nežinomi. Dabar mano gyvenime Dievas yra pirmoje vietoje ir kasdien mokausi kaip geriau įsisąmoninti, ką Jis sako, o tai vyksta per asmeninį pokalbį su Dievu, kas yra malda ir tiesiog buvimas tyloje ir leidimas Jam kalbėti, šlovinimas, meditacija ties Biblijos eilutėmis.
Kasdien pabudus padėkoju Dievui, kad esu gyva ir paprašau padėti geriau jam tarnauti, apsaugoti nuo pikto, meldžiuosi Jėzui, prašydama jo apsaugos savo šeimai, namamas, draugams, mintims, darbams. Tiesiog esu kiaurą parą kontakte su Dievu per Jėzų, toks yra mano „Mindset”. Su laiku išmokstu geriau atskirti, kurios mintys yra ne iš Dievo, yra pasakyta:
“Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti. Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas pasiruošimu skelbti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles.”
Tos liepsnojančios „piktojo strėlės” yra mintys, kurias siunčia mums priešas. Galime atskirti jas iš jo braižo, tai yra raginimai daryti kažką, kas nusižengia Dievo įsakymams, tai gundymai pasiduoti kokiai silpnybei arba negatyvios mintys, panika, baimė, pyktis, pavydas, neviltis. Tos destruktyvios mintys atakuoja kaip musės, limpa prie mūsų kaip medaus, bet kai jas atpažįstame – galime atsiginti. Tam padeda išmanymas, kas parašyta žaidimo instrukcijoje, taip galima patikrinti, ar atėjusi mintis yra teisinga, ar melaginga. Dievo žodis yra kaip melo detektorius – jei jis pas tave veikia, tai sugebėsi atskirti kur kieno balsas.
Priešo taktika yra siųsti mums mintis, kurios numuša ūpą, gniuždo pasitikėjimą savimi, išmuša iš vėžių, verčia nerimauti, būgštauti, prastai jaustis, grimzti į neviltį. Taip pat priešas yra kaltintojas, tai ir yra žodžio „Satan” reikšmė. Jis mus per mintis bando kaltinti, kad tą ne taip padarei, tas blogai, tu esi toks ir anoks, bet, kai mes esam įtikėję, galim tiesiog atšauti: „Jesus dropped the charges”, nes mums visos kaltės yra atleistos per Jėzaus auką ant kryžiaus, Jo krauju nuplautos mūsų nuodėmės. Jei kažką prisidirbam, tai iš karto išpažįstam tą klaidą per Jėzų Dievui ir atgailaujam, ir vėl mums iš karto atleidžia.
Taigi, mes neturim to kaltės jausmo, nes nuo jo per Jėzų apsivalom, o jei mus kas kaltina nebūtais dalykais ar per mintis, tai jau yra priešo pasala ir tam nevalia pasiduoti. Šiuo atveju Jėzus veikia kaip kempinė, kuri nuplauna mūsų purvą ir vėl galim būti švarūs tiesioginiam kontakte su šventu Tėvu. Tokia logika – purvas negali būti su švara viename. Tam, kad panaikinti purvą reikia priemonės, kaip „Fairy” indų ploviklio ir Jėzus yra tas „Fairy”.
„Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.” (Ef 2,8-9)
Sakoma, kad Šventasis Raštas yra mitų rinkinys. Tačiau viena aišku, kad Jėzus Kristus tikrai egzistavo, kad tai yra istorinė asmenybė. Tu į Jėzų Kristų žiūri kaip rašoma Biblijoje, t.y., į Dievo sūnų ar, kaip, tarkim, yra teorija – mistiką, kuris pasiekė nušvitimą po 40 dienų meditacijos (pasninkavimo) dykumoje?
Kai prasidėjo įtikėjimas šių metų gegužę, tai pradėjau aiškintis daugiau apie Jėzų, bet ne per Biblijos skaitymą, o ieškoti informacijos internete. Taip prisikasiau iki „Christ consciousness” – tai yra sąmonės būsena, kurią visi galime pasiekti per asmeninį tobulėjimą, savo vibracijos dažnio skaidrinimą ir kėlimą, tapatinama su „įsijungimu į 5D”, tai yra populiari New Age filosofija. Man ta idėja irgi pasirodė artima, ieškojau logiško paaiškinimo, ką gali reikšti Jėzus šių dienų kontekste. Nenorėjau patikėti, kad Jėzus yra toks, kaip kad esu girdėjusi istoriją, kad neva buvo Dievo sūnus siųstas į žemę, mirė, prisikėlė ir t.t. Galvojau, kad turi būti kažkoks kitas paaiškinimas. Dėl to pasiryžau daryti tyrimą.
Darant tyrimą, atkapsčiau įvairių teorijų. Apie tai, kad Jėzus neva buvo paprastas žmogus tiesiog išmokęs reiki, jogos ir kitų magiškų praktikų, kad jis nušvito ir tapo „ascended master” ir kad kiekvienas iš mūsų gali tokiu tapti. Gilinausi į krikščionišką misticizmą, gnostikų raštus, zoroastrizmą. Bandžiau tai apjungti su kvantine fizika, moksliniais paaiškinimais. Maniau, kad tiesa yra kažkur tarp visų šių idėjų.
Birželį grįžau į Lietuvą trumpam ir ten susitikau su viena moterimi, kuri parašė man internetu, ji pasakė, kad nori man padovanoti Bibliją. Galvoju, puiku, paimsiu. Kai susitikome, ji man pradėjo pasakoti apie tai, kas Biblijoje parašyta, skelbti Evangeliją, pasakoti, kad Jėzus yra gyvas, prisikėlęs ir viskas buvo taip kaip parašyta Biblijoje. Man buvo kiek sunku jos klausytis, galvojau, kad ji gana ribotai viską suvokia. Bet stengiausi mandagiai išklausyti, nors vis dar buvau pilna kitokių idėjų.
Po koncerto Leipcige „Wave Gotik Treffen”, galutinai persikrausčiau į Lietuvą. Nors jaučiausi įtikėjusi ir pripažinau Jėzų, bet vis dar užsiėmiau magijos praktikomis: klausydavau kasdien dvasinių gidų per Youtube, sekiau astrologiją ir planetų padėtis, naudojausi Taro kortų ir švytuoklės paslaugomis tam, kad gaučiau atsakymus, kaip įsivaizdavau „iš visatos”, valgiau specialią dietą tam, kad mano kūnas būtų „aukštesnėje vibracijoje” ir kad taip labiau „įsiliečiau į penktąją dimensiją” ir t.t. Sekiau daug New Age mokytojų ir guru, klausydavau jų patarimų kaip save tobulinti, kaip keisti savo mąstymą, kaip dirbti su savo šešėliu, traumomis.
Dirbau su afirmacijomis, klausydavausi „binaural beats” muzikos, stengiausi kasdien medituoti, pries miegą klausydavausi tam tikrų dažnių muzikos, veikiančių tam tikras čakras. Programuodavau save pozityvumui, sėkmei, dirbau su „Law of attraction”. Tikėjau, kad visata su manimi kalba per sinchronizacijas, per nuojautas, net per Instagram pasirodančius post’us, per ženklus, per tai, kas ką pasakė. Nuo visų šitų praktikų jaučiausi lyg gyvenčiau simuliacijoje, o ne realybėje. Pradėjau ir vizualiai matyti „energijas”.
Tuo pačiu metu palaikiau ryšį su tikinčiųjų pora, kurie padovanojo Bibliją ir kurie už mane meldėsi. Jie man vis pasakojo apie tai, kas joje parašyta ir ėmiau pati pamažu ją skaityti. Taip pat pradėjau klausyti liudijimų Youtube, vadinamų „testimonies”, „from New age to Jesus” ir buvo labai įdomu išgirsti, kaip žmonės ieško Dievo visur, per visokias praktikas, visokias religijas, bet vis nenurimsta ir staiga jiems vienaip ar kitaip apsireiškia Jėzus. Man jis irgi visur ėmė reikštis nuo gegužės. Iki rugsėjo vyko apsivalymas nuo magijos praktikų ir Jėzaus pažinimas per Biblijos studijas.
Viename iš savo post’ų FB tu rašei: „Galėjau pasiekti kur kas daugiau, tačiau pasirinkau Nojaus Laivą, kuris saugo nuo vandenyno audrų ir bedugnės“. Klausimas filosofinis: atsikratei iliuzijos, kad „pasiekti daugiau“ yra visiškas niekas su tuo, kas gaunama būnant „lygioje būtyje, ramybėje“?
Išmokau dar vieną naują pamoką. Mes esame įpratę dalintis savo istorijomis, kad neva įkvėpti kitus, kad sustiprinti. Bet kas įvyks tada, kai tie, kuriuos laikėm didvyriais, paluš? Kai jie patys neturės jėgų ir suklups? Kartu su jais aš nusivilsiu gyvenimu ir gyvenimas atrodys nepakeliamas. O kas, jei kažkam aš pasirodysiu kaip pavyzdys, kuriuo žmogus bus įkvėptas sekti, kas atsitiks, jei aš paklysiu, jei suklupsiu? Tas, kuris sekė, tik pats suklys, suklups, nusivils. Tokią pamoką gavau gyvenime.
Šiandien pajaučiau, kad nėra didelės prasmės bandyti pasakoti, kokius vargus aš buvau praėjus ir kaip išsikapsčiau, nes tai tam žmogui nepadės, kai sunku – jis matė, kokia pati buvau silpna ir pasimetus. O padėti aš noriu, jaučiu pareigą. Ir tada galvoju, o kas man padėjo? Kas mane išgelbėjo, kai norėjosi mirti, kai patyriau tiek daug skausmo, kad raudojau balsu, kai plyšo širdis? Tam skausme, tame tamsiausiame momente aš prisiminiau Jėzaus kančią.
Ta scena iškilo galvoj, rodos, netikėtai, bet situacija, kurioje buvau, man priminė apie Jėzaus mirtį. Ir tada stiprybės radau jame. Ne savyje, ne savo patirtyse ar išmintyje, bet tik galvodama, kaip Jėzus susitaikė su tuo, koks buvo jo likimas, kiek skausmo ir kančių jis pakėlė ir kaip nieko neprakeikė, kaip išliko nuolankus, kentėjo patyčias ir kankinimus, nešė savo kryžių, buvo išduotas, apkaltintas, nuteistas ir žinojo, kad jį pasmerkė mirti tie žmonės, kuriuos jis taip mylėjo.
Tą momentą, kai man buvo sunkiausia, kai rodos viskas gyvenime griuvo, sudužo viltys, likau viena, išduota, aš niekur kitur neradau įkvėpimo gyventi, bet tik Jėzaus istorijoje. Tada įsisąmoninau Jėzaus kančią. Jis mano akyse iškilo kaip didžiausias herojus. Ne kova, ne kraujo praliejimu, ne aršumu, kumščiais ar skambiais žodžiais, ne suktumu ar pasalūniškumu, ne strategijom ar sąmokslais kovojęs, bet nuolankumu. Visišku nuolankumu ir susitaikymu. Jis netgi prašė savo Tėvo, Dievo, kad nepyktų ant tų žmonių, kurie taip žiauriai su juo elgiasi, sake: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro…“ (Luko 23,34)”.
Taip ir aš savo liūdesio valandoje, kurios virto savaitėmis, užsidarius namuose, rašant savo patyrimus ir mintis, apverkiant savo likimą, norėjau būti tokia kaip Jėzus, sugebėti atleisti visiems žmonėms, kurie mane įskaudino. Jaučiau pareigą taip padaryti tam, kad ir man būtų atleista. Supratau, kad tik taip gali ateiti ramybė.
„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. (Mt 6,14-15).
GYVENIMAS – DVASINĖ KOVA
„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.”. (Efeziečiams 6:12)
Dažnas paklaustas, kur yra Liuciferio/puolusio angelo/velnio/šėtono buveinė, turbūt pasakytų, kad po žeme. Tiksliausias Biblijos vertimas yra parašytas graikų kalba ir ten pragaru nurodomos kelios vietos, vienas, tai yra Tartaras. Bet „dangaus aukštumos” iš graikų kalboje yra „epouranios”, reiškiantis:
-above the sky:—celestial, (in) heaven(-ly), high. – existing in heaven
„Mes” – žmonės. „Grumiamės ne su krauju ir kūnu” – tai nėra fizinė kova, tai nėra kova su kitais žmonėmis „Bet su kunigaikštystėmis” – iš demonologijos studijų žinau, kad Liuciferis, prieš Dievą maištavęs angelas, buvo ištremtas iš dangaus/rojaus ir su savimi išsivedė vieną trečiąją ten buvusių angelų. Jie visi tapo puolusiais angelais – demonais. Karalius Saliamonas, kuris buvo laikytas protingiausiu pasaulio žmogumi, savo laiku nesusilaikė ir pasinėrė į magiją, mat suprato, kad jis savo valia gali įsakinėti šiems puolusiems angelams/demonams ir su jais bendradarbiaudamas, gauti tai, ko geidžia.
Jis sukūrė ir užrašė visą sistemą, kaip šiomis jėgomis manipuliuoti – tai yra „Karaliaus Saliamono Raktas”. Tai yra burtų knyga, kurioje aprašoma ir hierarchija puolusių angelų/demonų. Jie yra suskirstyti į tokias kategorijas: karaliai, kunigaikščiai, princai, markizai, grafai, riteriai ir prezidentai. Kiekvienam iš jų yra priskirta atitinkamas skaičius žemesnio rango demonų. Pagrindinių demonų vadų skaičius yra 72. Okultizme tai prilygintina 72 smegenų centram. Reiškia, kad tos kunigaikštystės blogio veikia per mūsų mąstymą.
Saliamono knygoje yra aprašyti ritualai ir būdai, kaip tuos demonus pasikviesti, pažadinti, prišaukti, kokias savybes kiekvienas turi ir ką daro. Dėl to, ši vieta, kur yra pasakyta, kad grumiamės su kunigaikštystėmis, reiškia, kad mes dvasiniame lygmenyje kovojame ne su vienu priešu, ne su vienu demonu/puolusiu angelu, bet su daugybe – su vadu ir jo pavaldiniais. Galime vizualizuoti taip: pasiunčiamas pėstininkas, kaip šachmatuose, tada tik pradeda judėti galingesnės figūros, o karalius/vadas visad laikosi atokiai, bet išlieka kaip svarbiausias žaidime.
Bėda tik viena. Karalius Saliamonas buvo vadinamas ne tik protingiausiu pasaulio žmogumi, bet ir didžiausiu kvailiu. Dėl ko? Dėl to, kad nusižengė Dievui ir pagarbino Šėtoną, trokštadamas materialistinių gėrybių, žinių ir valdžios. Kokia bendradarbiavimo su velniu pasekmė? Esame girdėję iš pasakų, kad velnias mainais už turtus prašo atiduoti sielą. Tai yra teisybė. Visos tos pasakos neatsiranda iš niekur. Tai yra liaudies perpasakotas Dievo žodis, nuo savęs pridedant, savo stiliumi, vadinamasis folkloras, tautosaka.
Prisiminkime „Daktarą Faustą”. Jis irgi susigundė velnio pasiūlymu. Tai vienas reikšmingiausių vokiečių rašytojo T. Mano kūrinys. Vaizduoja sudėtingą, tragišką kompozitoriaus Adriano Lėverkiūno gyvenimą. Kodėl tragišką? Todėl, kad nėra gerai pasibaigiančio sandorio su velniu – visada tenka sumokėti didelę kainą už tai, ką velnias pasiūlo, nesvarbu, ko bebūtum paprašęs. Pinigų, šlovės ar meilės.
Ta kaina yra amžinasis gyvenimas, siela, kurią po mirties velnias turi teisę pasiimti su savimi į pragarą. Kadangi žmogui norisi šiame gyvenime kuo daugiau patirti ir sužinoti, žmogus rizikuoja, netiki, kad egzistuoja pragaras, kad jam blogai baigsis ir todėl istorija baigiasi tragiškai, bet triukas yra tame, kad jau ta pragaran patekusi siela neturi kaip apie savo klaidą pranešti.
KAIP „INSTALIUOTI” ŠVENTĄ DVASIĄ?
Viskas, ką Dievas sako, išsipildo. Dievas tarė žodį ir taip atsirado visa, kas egzistuoja. Taigi, Dievo žodis yra tikrai galingas. Kitas dalykas, mes galime paimti užrašytą Dievo Žodį – Bibliją, pradėti skaityti, perskaityti ir nieko ji mums gali nesakyti, galime nesuprasti. Kodėl taip yra? Tam, kad gebėtume iškoduoti Dievo Žodį mums reikia būti įsiinstaliavus tam tikrą programą, o tai yra programėlė pavadinimu „Ganytojas” aka Šventoji Dvasia.
Kaip ją parsisiųsti? Reikia padaryti užklausą. Užklausą galime padaryti paprastai, žodžiu. Procedūra turi tokį algoritmą. Pirma, kaip ir norint pasveikti nuo kokios nors priklausomybės, šiuo atveju priklausomybė yra nuodėmingas gyvenimas, reikia pripažinti turint priklausomybę. Jei atliksime nuodugnią savianalizę, pereisime per dešimt punktų „špargalkę”, Dešimt Dievo Įstatymų, patikrinsime, ar jų laikėmės, pamatysime, kad esame ne kas kita, bet tėvų negerbiantys meluojantys vagys ir ištvirkautojai. Tada jau galime pripažinti, kad mums reikia pagalbos. Prašyti Jėzaus, kad mus apvalytų nuo nuodėmių. Kai apvalys – būsim prisijungę prie Dievo.
„Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.”
(Jn 14,1-31).
Jėzus yra kaip antivirusinė programa, kaip koks nuodėmių siurblys, kai kreipiamės į Jį pagalbos, žinoma, būna momentas, kai kažkas pradeda nefunkcionuoti, kai jau „kompiuteris vos velka”.
Kiek dabar išsiaiškinau, tai vyksta tokia šachmatų partija, Jėzus kaip ir žadėjęs atsiunčia iš dangaus Guodėją/Šventąją Dvasią, ji paragina žmogų atgailauti ir paprašyti Jėzaus apvalyti „hard drive”, Jėzus apvalo mūsų kompiuterį nuo virusų/nuodėmių, už tai mes pasirašom sutartį su juo – „subscription”, kad periodiškai naudosimės Jo paslaugomis ir kad būsime su Juo vienoje dvasioje, už tai mums yra atnaujintas protas, mąstymas ir širdis, pagydytos ligos, panaikintos priklausomybės, esame updeitinti, ir kai jau Jėzus atlieka visą juodą darbą, ką simbolizuoja jo kančia ant kryžiaus, tai esame „literally” naujai gimę.
Iš kur atsirado tie virusai ir visokie nesklandumai mumyse? Iš gamintojų, kurie „sufeilino”, Ievos ir Adomo, kurio palikuonys esame. Mokame už tėvų klaidas, taip sakant. Kai esame Jėzaus išgelbėti, užpildyti geru turiniu – Šventa Dvasia, tada esame vieno didelio Kristaus kūno dalis, vieni kitus, kurie naudojasi Jo paslaugomis vadiname broliais ir sesėmis. Šventa Dvasia yra kaip „firewall” – antivirusinė, Jėzus yra kaip „superviseris” – administratorius, jei patiriame kažkokius sistemos sutrikimus, tai kreipiamės į jį.
Tuo pačiu, per Šventą Dvasią mes esame apmokomi, kaip patiems tapti gebančiais savo sistemą prižiūrėti ir netgi kitiems padėti. Kaip ir bet kokiuose moksluose, kad suprastume, ką daryti, taptume specialistais, pravartu paskaityti literatūros, kad žinotume kaip taisyti kompiuterį – reikia atsiversti instrukciją. Tai yra Šventas Raštas/Dievo Žodis/Biblija. Ten yra pilna patarimų, ką daryti įvairiais gyvenimo (gedimo) atvejais. Kaip atpažinti virusus, kaip neatidaryti nuorodų su „trojan’ais” ir t.t.
Turbūt visą gyvenimą galėsim ginčytis, kas tą Dievą geriau pažįsta, kas labiau tiki, kas geriau supranta. Aš tiesiogiai skaitau Bibliją ir suprantu, kad nuo Jėzaus atėjimo gyvenam Naujajam Testamente, Geroji Naujiena yra ta, kad Jėzus yra gyvas, prisikėlęs, kad jis gyvena mumyse, kiekviename, kuris atgimęs ir į jį pasikrikštijęs (krikštas toks, kaip Jonas Krikštytojas krikštijo, savo noru pasirinkusius tikėjimą, atgailavusius, pilnu panardinimu į vandenį). Po krikšto ateina dovana Dievo – kalbėjimas kalbomis. Tada eini ir darai, ką Kristus mokė.
Ar pritari, kad tie žmonės, kurie yra tamsoje ir įvykdė baisius nusikaltimus, sukėlė kitiems daug kančios yra lygiai tokie patys kankiniai, tik dar savo kančią atsiimsiantys?
Yra tokia istorija, apie sūnų palaidūną. Tėvas turėjo du sūnus ir vienas liko pas jį, o kitas iškeliavo į pasaulį, o kai visus tėvo pinigus iššvaistė ir jau iš bado kiaulių maisto ėmė geisti, tai grįžo namo. O tėvas net nepyko, paruošė jam vaišių stalą ir jį džiugiai sutiko, pasodino ir sako: „Va, tau užmausiu žiedą ant piršto.”. Tas sūnus, kur namie visad tėvui patarnavo, supyko, sako: „Kaip čia taip dabar džiaugiesi, vaišes iškėlei, o man nei ožiuko pasipjaut, kai su draugais norim „patūsint” neduodi.”. Tai Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ (Luko 15,11-32).
Dievas taip pamilo žmones, jis atidavė savo tikrą sūnų, kad jis numirtų už žmonijos nuodėmes, kad mums, kurie Jį tikim, nereikėtų pragare būti, kad mūsų sielos būtų išgelbėtos. Sunku įsisąmoninti, ką tai reiškia, kai nesi tikintis. Atrodo, kad kažkokia pasaka ir abstrakcija. Realiai, tai taip veikia, sakykim, tu padarei sunkų nusikaltimą, vogei ir melavai ir dabar stovi prieš teisėją ir jis tau paskirs bausmę. Negali sakyti: „Bet, teisėjau, pasigailėkit, nebauskit manęs, aš esu geras žmogus”. Tai nepadės.
Bet, štai, dabar įeina Jėzus ir sumoka išpirką už tave, ir tada teisėjas tave paleidžia. Tą ir reiškia jo auka ant kryžiaus, kad jis išperka mus už tai, ką mes prisidirbam.
Jei pažeidi vieną Dievo įsakymą, tai tas pats, kas visus pažeisti, tai jei dabar mirsiu ir stosiu prieš teismą, tai nuteis mane ir eisiu peklon. Ką daryti? Štai, ir prisimenu Jėzų ir sakau, kad kreipiuosi į jį, prisipažįstu, kad esu silpna ir vėl suklydau, atgailauju už tai, ką padariau, prašau, kad Jėzus padėtų man būti į jį panašesnei, nes jis juk be nuodėmės, ir atiduodu Jėzui tą savo nuodėmę ant kryžiaus. Jis su ta nuodėme numiršta, kad man nereiktų mirti. Ir viskas.
Man Dievas atleido. Matai, atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ( Rom 6,23). Tai reikia pasinaudoti ta Dievo dovana ir pasiimti tą amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų, čia yra būdas kaip išsilaisvinti iš kančios, čia ir dabar, kaip dvasinis dušas, sielos higiena. Dievas tau iš karto atleidžia, kai jo prašai per Jėzų, jo sūnų, bet turi ir pats sau atleisti.
Dievas myli mus ir jo tikslas nėra mus bausti – mes save patys nusibaudžiam, kai prieš jį maištaujam ir bandom savais būdais apeiti sistemą, kurios tu neapeisi, yra tik vienas kelias kaip saugiai išlaviruoti – pervažiuoti šitą trasą, estafetę, jei keliauji atgal pas Kūrėją į rojų. Jei varai kažkur kitur, tai aišku, pilna visokių takelių, kiti gražiai padekoruoti, atrodo patraukliai, o šitas toks kaip ant juoko padarytas, kaip kad Jėzus kai atvyko į miestą, tai jojo ant asilo, taip ir tie, kas šituo keliu eina, dažnai kvailiais vadinami, čia toks Dievo humoro jausmas, pasunkinta užduotis, kad išmokyti nuolankumo, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Labiausiai Dievas kerta per išdidumą, nes išdidumas yra pagrindinis blogio atributas. Dievas sukūrė angelus – gražiausias ir galingiausias iš jų buvo Liuciferis. Suvokęs savo jėgą ir pranašumą, savo grožį ir nuostabumą, jis pasikėlė į puikybę ir panoro pats būti visa ko valdovas – jis panoro būti Dievu, sėdėti aukščiausiam soste.
Žaidimo esmė yra išgelbėti savo sielą, dėl to ir pasikrikštijau į Jėzų Kristų, tą gali padaryti tik su Jo pagalba. Kaip tai padaryti? Reikia garsiai ištarti, kad kvieti Jį ateiti ir nori, kad Jis tau padėtų. Ir Jis ateina. Ir viskas ima keistis. Žinoma, kadangi tai vyksta dvasiniame pasaulyje, tai nebus viskas kaip „holivudinis” filmas – tai bus subtilu, bet jausis.
Gana beprasmiška bandyti tokias patirtis aprašyt, kiekvienas patiria savitus išgyvenimus. Bet pirmi sąlyčiai su Jėzum yra sukrečiantys, rodosi, kad apgaubia šiluma ir meilė, žmogus imi verkti, kartu vyksta ir atgaila, ir džiaugsmas to naujo suvokimo, kuris ką tik atėjo, ir jauti viduj balsą kalbant lyg to Tėvo, kuris bendrautų su tuo sūnum palaidūnu, kuris grįžo namo.
Jėzus negali būti laikomas Dievu, nes Dievas apima viską. Jis niekada neprasidėjo ir niekada nesibaigs. Jis tiesiog yra. Velnias nėra Dievo priešybė. Jis yra Dievo dalis kaip ir bet kuri pasaulio dalelė. Jo neįmanoma surasti. Jį reikia atrasti, nes jis visada buvo, tik jo nepastebėjome, nepajutome. Malda- tai vidinis jungimasis su Dievu, t.y. su viskuo. Vienybė su pasauliu, priėmimas to, kas yra, leidžia žmogui pajusti harmoniją.