Atlikėja Jurga šiemet yra produktyvi, kaip niekad. Išleido net dvi vinilo plokšteles – vieną rinktinių kūrinių, tarsi dienoraščio apibendrinimą; kitą – įdainavusi barokinės muzikos klasiką, akompanuojant vargonams. Bet ir tai dar toli gražu ne viskas!

Pakalbėjome apie jos artimiausius kūrybinius planus, iš kur toks šiemetinis produktyvumo proveržis ir kas sąlygojo Jurgos transformaciją iš minorinių natų iki „Be žodžių“ ar „Dance“ mažoro. Taip pat, kaip gi be detalių apie vos prieš kelias dienas išleistą „To The Sky“.

Bei neišvengiamai, kaip ir visada, uždaviau klausimų apie dvasinius dalykus; motinystės džiaugsmą ir atsakingumą; bei sužinota buvo kodėl Jurga Kalėdų laukia labiausiai iš visų žmonių pasaulyje!

Jurga, kaip liaudis sako, tu šiemet – duodi džiazo. Išleidai net dvi vinilo plokšteles, kai kiti atlikėjai ne retai džiaugiasi vos viena per visą savo karjerą. Kas įtakojo tokį tavo staigų kūrybinį šuolį?

Gal tai, kad pradėjau mažiau slapstytis nuo savęs pačios ir ėmiau pastebėti, kiek daug esu nuveikusi gerų dalykų. Taip atsirado savotiškas muzikinis geriausių dainų dienoraštis „Ten, kur tu – Geriausios dainos“, o rudenį pasirodys ir jubiliejinė paveikslinė albumo „+37° (Goal of Science)“ vinilo plokštelė.

Dirbu su melomaniška ir kryptingai muzikalia vadyba, padedančia surasti geriausią formą ir komunikaciją mano muzikai ir leidžiančia eksperimentuoti. Tik su laisvu ir lanksčiu požiūriu tapo įmanomas naujausias, kartu su vargonininke Diana Enciene įrašytas koncertinis barokinės muzikos albumas „To the Sky“.

Tavo 2017 metais išleistas „Not Perfect“ įrašas buvo labiau minorinis, nei mažoru alsuojantis. O po to staiga tavo širdis pradėjo straksėti staccato ir visi liko be žodžių. Tad kaip pavyko ar kas sąlygojo minorinio rūko pasitraukimą į, pavadinčiau, vaivorykštės pražydimą?

Supratau, kad aš jau esu, o ne dar būsiu – jau sukūriau save atspindinčius kūrinius, tad reikia tik atsigręžti, „ištraukti savo dainų esenciją” ir ją sustiprinti bei išskleisti būsimame kitų metų albume, kurio kūryba dabar man yra svarbiausias dalykas. Noriu, kad jame vyrautų motyvacija, atvirumas, ramybė, šviesus liūdesys, svajonė ir džiaugsmas, kuris man kyla girdint užvedantį ir įtraukiantį į šokinį ritmą.

„Not Perfect“ albumas diktavo mintį apie daugelio būtent dabar nagrinėjamą problemą (Facebook platformoje) – apie buvimą netobulu. Kas įdomiausia – Facebookas ją ir sukūrė. Papasakok ir pasidalink savo patirtimis ties šiuo klausimu.

Man gražu, kad viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Viena vertus – žmogus, galvojantis apie save, gali būti vadinamas egoistu. Kita vertus tik įsiklausydamas į save jis gali išgirsti, ko reikia, kad taptų laimingas. FB pasaulyje dėmesio banga sukelia laimės jausmą, bet jis – trumpalaikis, todėl siūlyčiau ten neužsižaisti ir ieškoti „ilgiau grojančių“ patirčių.

Man socialinė erdvė įdomi kaip darbo įrankis arba ruporas pasidžiaugti nauja patirtimi. O šiaip žmogus – tobulas, sudėtingas kosmosas. Kartais užtenka vienos sekundės, o kartais – viso  gyvenimo, kad tai suprastume.

Dabar mes turime dar kitokią tavo kūrybinę paradigmą – „To the Sky“ vinilo plokštelę, kurioje tu įdainavai, akomponuojant vargonams, barokinės muzikos klasiką. Pasidalinki savo patirtimis šį, pavadinčiau, unikalų įrašą materializuojant.

Augau bažnytinėje aplinkoje, namuose po darbų viena po kitos sukosi klasikinės muzikos plokštelės, o pirmos dainos ir pažintis su balsu įvyko „skaniai“ aidinčiose koplyčiose. Aišku, kai išeidavo visi žmonės. Nuo vaikystės mėgdavau kurti ir dainuoti viena, kokioje nors didingoje ar erdvioje aplinkoje, tad koncerto bažnyčioje idėją nešiojausi jau seniai.

Mano sesuo Eglė padėjo parinkti man tinkamas arijas, o paraginta operos solistės Astos Krikščiūnaitės ir susipažinusi su puikiai vargonuojančia Diana Enciene, kibau į barokinių arijų atlikimo techniką. Kai kurie kūriniai – ypač J. S. Bacho „Agnus Dei“ buvo nuvarę į neviltį, tačiau praktika daro stebuklus ir šiandien laikau rankose pirmą savo bažnytinės muzikos koncertinį įrašą. Tikrai ne tobulą, bet labai nuoširdų.

Nuo netobulomo paieškų iki šokių ir galop klasikos su vargonais. Tad ko dar galima iš tavęs tikėtis ateityje, jei ne paslaptis? Jei būtų pavasaris, klausčiau – kur keliausi atostogų? Bet ruduo ir žiema – dažnai kūrybos metas…

Dabar – kažko emociškai ir stilistiškai šiek tiek primenančio „Aukso pievą“, raminančio, šviesaus, gyvo ir išjudinančio jausmą ir kūną. Prisižadėjau gana grandioziškai, bet mėgstu iššūkius ir jau džiaugiuosi įdomiu komandiniu kūrybiniu procesu.

Pirmadienį įvyko mokslo metų pradžia. Jau ne pirmą kartą, jūs su Vidu, savo sūnų Adą leidžiate į mokyklą. Skaičiau, kad jis kietas vaikinas – moka šokti breiką, bei vaidina teatre ir svajoja tapti pianistu ar aktoriumi. Papasakok kas būnant mamai yra gražiausia ir kas sunkiausia ar atsakingiausia?

Gražiausia – kad vis dar apsikabina ir kad atvirai kalbamės apie jausmus ir svajones. Sunkiausia – auklėti neuždarant asmenybės, leidžiant jam ieškoti savęs. Kartais pagaunu save projektuojant, kaip turi būti. Tada duodu sau per nagus ir stengiuosi elgtis būdama čia ir dabar, įsiklausydama ir į Ado poreikius.

Bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“, apie dviejų žmonių santykius tu sakei, kad savo gyvenimo partneriui turi skirti 51 procentą savęs. Yra daug receptų laimingo dviejų žmonių gyvenimo. Ką tu dar patartum nuo savęs šiuolaikiniams žmonėms, kurie labai dažnai išsiskiria?

Ieškoti tiesos, atvirai įvardinti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus jausmus. Geriau susipykti, bet niekada nenustoti kalbėtis. Netaikyti sau ir santykiams jokios prievartos, gerbti savo artimiausius – nuo vaikų iki senelių. Ir visada prisiminti, kad meilė yra paleisti ir dovanoti nesitikint atgal. Kartais net ir paleisti žmogų gyventi savo gyvenimą.

Kažin, ar bent vienam pasiseka pasiekti to pilnai, bet gyvenančiam be melo po truputį traukiasi nerimas. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi jaustis laisvas tiek ieškodamas asmeninės laimės, tiek klysdamas ir iš to pasimokydamas.

Ar tiki į Dievą? Ar yra tavo gyvenime vietos dvasinėms praktikoms ir jei taip – kokioms? Kokia yra tavoji gyvenimo filosofija?

Tikiu, kad Dievas gyvas žmogaus širdyje. Kiekvieno žmogaus. Jei atpažįsti tą „dieviškąją“ dalelę aplinkoje, tampa jaukiau gyventi žemėje. Tikiu, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tiesiog gyventi.

„Breaking The Line“ albumą tave įkvėpė sukurti įvairūs filmai. Tad klausimas apie tai – kokie trys tau yra geriausi šių metų filmai ir kokių 3 dar lauki labiausiai?

Labai patiko Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, šiais metai pagaliau pažiūrėjau Xaviero Legrando „Sūnaus globa“ („Custody“) bei vis nepamirštu labai sukrėtusio Gethino Aldous, Jairuso McLeary dokumentinio filmo „Terapija“ („The Work“).

Labai laukiu ir su animatorių komanda dirbame prie mano pirmo trumpametražio animacinio filmo „Mora Mora“. Jį turėtume baigti per artimiausius porą metų. Taip pat nekantrauju išvysti kuo įmanoma daugiau lietuviškų filmų, kurių šiais metais, kiek žinau, bus pristatyta visa puokštė.

Paskutinis klausimas: ar jau pradėjai lauki Kalėdų?

Aš esu oficiali Kalėdų Senio padėjėja logistikos ir dovanų ruošimo klausimais, todėl labai!

BLITZ:

1.  Protas ar jausmai? Jausmai ir jų išsakymas sau ir kitiems.
2. Filosofuoti ar melstis? Melstis dėkojant už viską, dėl ko galim laisvai filosofuoti.
3. Dainuoti ar klausyti? Įsiklausyti.
4. Gėlė ar pyragaitis? O galima – pyragaitis tarp gėlių? (šypsosi)
5. Jim Jarmusch ar Lars von Trier? Jim Jarmusch su Tom Waits kur nors kadre. Konkrečiai – „Dead Man“ arba „Only Lovers Left Alive“.
6. Queen ar Pink Floyd? Pinkai ir ypač „High Hopes“ šiai akimirkai.
7. Šuo ar katė? Katė.
8. Saldus melas ar karti tiesa? Tiesa. Nuo požiūrio priklauso, ar ji – karti, ar – pamoka.
9. Pica ar sushi? Suši, „Gunkan“ su karai padažu.
10. Vingio parkas ar Vilniaus arkikatedra? Vingio parkas ankstyvą dar šiltą rytą.

Nuotr. aut.: ZhukovoFoto ir Facebook.