Niekada nebuvau “Anties” fanu. Kad ir “Foje” grupę pradėjau klausyti tuomet, kai jie paskelbė, kad skirstosi, t.y. 1997-taisiais. Vietoj „Foje“ visada klausiau „SEL“, bet ir tai viešai (kiemo draugelių būryje), juos keikdavau, sakydamas, kad tai popsas. (AC/DC ir The Beatles – va čia tai jėga!) Bet „Sąjūdis“… Na, čia jau ne tai, kad fanas buvau, bet tuometinio pilypo mažoje širdyje tam reiškiniui liepsnojo neįprastai didelė meilė.

Pamenu, kai per TV išgirsdavau šią arba šią dainą, nevalingai pradėdavau ašarot, o ašaros riedėdavo didumo kaip pupos. Ir linksmiausia šioje dalyje yra tai, jog šalia sėdėdavo tėtė, o aš nesuprasdamas jo klausdavau: „Tėte, aš nesuprantu kodėl aš verkiu, kas man darosi?!“ Anas tik mąsliai palinksėdavo tuomet ir tai buvo atsakymas. Tad štai tokius nepaaiškinamus jausmus man, dar visiškam snargliui, sukeldavo to meto procesai ir reiškiniai. Nei „Enjoy the Silence“, nei „Heal the World“, nei joks kitas gabalas taip nebesujaudina manęs dabartiniais laikais. (nors žinoma aš čia galiu ir meluoti)

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ tai dokumentinis filmas, pasakojantis kaip jaunųjų architektų (Algirdas Kaušpėdas & Co.) pokštas, išsirutuliojo į rimtą dalyką. Filme pasakojama apie grupę „Antis“; kaip ji susikūrė, į ką išaugo, bei kokį vaidmenį atliko tuometiniuose rezistenciniuose / sujudimo įvykiuose. Filme istorija pasakojama kalbinant anais laikais tame judėjime veikusius, bei stebėjusius asmenis, visa tai papildant įvairiausia; tiek muzikine, tiek sovietine, tiek Lietuviška ar užsienio žiniasklaidos archyvine TV medžiaga.

Nepaprastai jautrus filmas. Nuotaikingas. Jaukus ir įtraukiantis. Absoliučiai neprailgęs. Sužiūrėtas kaip koks meninis. (sutikite, kad tokio tipo dokumentiniai dažniausiai ar prailgsta ar nesukelia didesnių emocijų) Struktūra filmo, t.y. perėjimai iš siužeto į siužetą, mini intarpėliai tarp epizodų, archyvinės medžiagos išdėstymas, tos medžiagos papildymas šių dienų komentarais – viskas čia yra pačiame geriausiame lygyje. Pabaiga filmo iki nukritimo paprasta, bet tokia įspūdinga, ko pasėkoje žiūrovai tyliai sėdėjo stebėdama titrus bent kelias minutes. Su širdies šypsena.

Nepasakojant per daug apie filmą, kad nesugriaut viso gražumo jums jį bežiūrint – trumpai. Filmas iš esmės susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje dominuoja „Antis“; jos pradžia, jos kelias, jos idėjos, jos muzika, jos veikla. Antroje – „Sąjūdis“ – jo sukelti įvykiai, pasaulio žiniasklaidos ir politiniai rezonansai, sąveika judėjimo su „Antimi“, roko muzika, „Roko Maršais“ ir t.t. Pirmoje dalyje gauti muzikos, teatrališkumo, bei iš ties nežinomi ir netikėtai įdomūs faktai apie grupę „Antis“ – antrą dalį su jau įprastai žinomais „Sąjūdžio“ dokumentiniais kadrais – nuspalvino šviežia ir gaivia spalvų palete.

Filme kalbinti, kaip minėjau, ne vienas ano meto „dalyvis“. L. Donskis filosofavo važiuodamas automobiliu,  A. Kaušpėdienė – prie lango tarp gėlių, Sąjūdžio vienas iš ideologų A. Juozaitis – upės (berods) Vilnelės fone, buvo pabaigoje ir keli V. Landsbergio (kaip visada su pauzėmis taikliai smeigiantys) komentarai, KGB eksperto A. Anušausko tarybinės „popierinės“  archyvinės medžiagos apžvalga, tada „Roko Maršų“ organizatoriai ir visi kiti.

Žiauriai jėga buvo pamatyt pankų tėvu krikštijamą Atsuktūvą visu gražumu. T.y. pankas 120% – skiauterė, “koža” nusagstyta smeigtukais, suplyšę džinsai ir… plačia burna giedamas Lietuvos Himnas, su po to sekusiais ypač nedrąsiais žodžiais: “na, žiūrėsim kaip čia tas Sąjūdis… gal tikėkimės nesibaigs viskas vos prasidėję, nežinau… Žiūrėsim…” O kokia “Roko Maršo” publika! Filme “Kažkas Atsitiko“ tiek ir tokios jos nepafilmuota. Visokie LSD ledinukus čiulpiantys „Woodstocko“ svajokliai, grynai mano subjektyvia nuomone – slepiasi po lapais, lyginant juos su anuometiniais Lietuviškosios gyvos muzikos gerbėjais.

…Ir bliamba, šitą dokumentinį stebuklėlį žiūrėjau KT „Pasakos“ „Pušku pušku“ salėj su kokiais 20 studentų. Neturiu nieko prieš „Tadą Blindą“, bet pastarasis filmas savo žiūrovų skaičiumi turėtu susikeisti vietomis su „Kaip Mes Žaidėme Revoliuciją“. Žinau, kad „Tadą Blindą“ žmonės darė IRGI įdėję visą širdį, bet Lietuviams tiesiog nesigauna daryt blizgią, skambią, lozunginę pompastiką. Gal, kad iš esmės esame intravertai ir mūsų visa galia slypi visai kitkame? Viduje rusenančioje mažoje, bet itin kaitrioje ugnyje. Ne išorė, ne fejerverkai, ne kažkoks super šou su spalvotais fontanais, žaliais konfeti ir šampano purslais.

Esame tvirti vidumi su širdimi kaip akmuo, dėl to mūsų iki šiol niekas nepalaužė ir, tikiu, nepalauš. (kokie dar ruskiai? Kokia dar krizė?!) Ta jėga dažnai atrodo nematoma, žvelgiant, greičiau atrodo priešingai, kad esam visiški slabakai, niurzgos, pilkos pelės. Bet taip yra dėl to, kad prieš 20 metų vos „išėję“, pradėjome mąstyti brukamais blizgučiais. Po kuriais dažniausiai nieko nėra. Ar jie tiesiog mums visiškai netinka.

„Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ (Saint Exupéry, Antoine de. Mažasis princas.)