Mane žavi, kaip kaskart kulniuodama Tamston, nė nenutuokiu į kokią atmosferą mane šįsyk nuskraidins ten vykstantis koncertas ar kitoks renginys. Rodos, juk tai ta pati erdvė su ta pačia scena tarp tų pačių sienų – o kaskart vis kitoks įspūdis išlieka širdyje ir ausyse.
Šįkart į tik iš Eurovizijos atrankų man anksčiau girdėto jaunojo atlikėjo, pianisto ir kompozitoriaus Giedriaus Nako koncertą ėjau nieko nesitikėdama, pavargusi ir aptingusi po įvairiausių dienos reikalų. Jei būčiau koncerto tik klausiusi, nematydama, kad tai jaunas, mano bendraamžis, vaikinas, būčiau davusi galvą nukirsti, kad atsidūriau kokio seniai žinomo, juodaodžio džiazo veterano koncerte.
Prisipažinsiu, kad tai – per mano ilgąją koncertų istoriją pirmas tokio žanro koncertas, kuriame lankiausi. Gal kiek panašiame yra tekę būti sausakimšame Jazz Cellar rūselyje, bet tuomet staliukas buvo kažkur kampe, kur nesimatė scenos bei atlikėjo, ir galiausiai iš pastarojo koncerto paslapčia dezertyravau.
Jei reikėtų koncertą apibūdinti keliais žodžiais – iš jo išsineščiau ypatingą atmosferą, o ne konkretų kūrinį ar melodiją. Kai kuriuose kūriniuose G. Nakas dainavo, kituose – tik grojo pianinu, nuolatos keitėsi akompanuojančių muzikantų skaičius.
Jei kas paklaustų mano subjektyvios nuomonės, šiems dvasingiems, lyg kokiame Harlemo pusrūsyje sukurtiems kūriniams dažnai vokalas net nereikalingas – man tiesiog atrodo, kad tai tokia muzika, kuri, kaip sako viena įgrisusi reklama, iškalbingesnė už tūkstančius žodžių. Jei reikėtų trumpai apibūdinti išlikusį įspūdį – tai būtų kažkas panašaus į garsiojo japonų novelisto Haruki Murakami romanuose skambantį garso takelį.
Man įsiminė atlikėjo žodžiai apie kultinį režisierių Davidą Lynchą ir žaismą su laiku jo filmuose. Giedrius Nakas susirinkusiesiems ta proga palinkėjo būti čia ir dabar. Manyčiau, kad būtent tai ir yra didžiausias iššūkis ne tik man, bet ir, ko gero, dabartinei kartai apskritai.
Prisipažinsiu, tikrai ilgame, dviejų dalių koncerte išbūti čia ir dabar man buvo nelengva – bet gal labai ir nesistengiau – leidau sau mintimis klajoti. Nuklydau į laikus, kai Seule su drauge ieškojome barų, kuriuose grojo jazzą, bet pamačiusios gėrimų kainas, pabėgdavome. Taip pat įsivaizdavau Niujorką, kuriame atlikėjas įrašė kai kuriuos savo kūrinius… Išvis jazzas man – atsipalaidavimo, laisvės ir improvizacijos sinonimas…
Apskritai, koncerte buvo alim pajusti daug minoro. Buvo atlikta daina apie nelaimingą meilę, ne kartą kalbama, kad aplink daug liūdesio, bet visgi nereikia jam pasiduoti, o verčiau pasistengti ieškoti šviesos ir prasmės.
Liūdesys ir depresija buvo tikrai dažnai minimi – bet, kaip jaunam atlikėjui dar besimokančiam bendrauti su publika, tai galima pateisinti, o veikiau, reikėtų atlikėją ir pasveikinti už tikrą bei nesuvaidintą nuoširdumą. Juk išties, dauguma kūrinių ir gimsta iš tragiškų nutikimų, o nelaiminga meilė, ko gero, pats stipriausias kūrybos variklis!
Po šio, sunkiai į žodžius telpančio, koncerto supratau, kad iš dalies dar įdomesnė ir netikėta patirtis yra išdrįsti apsilankyti mažiau pačiam žinomo kūrėjo, nei šimtus kartų girdėto dievuko, kurio dainos išmoktos mintinai, koncertuose. Be išankstinio nusistatymo, stereotipų ir… atvira širdimi.
Tiesiog pastebėjau, kad tada labiau vertinu koncerto patirtį ir jaučiuosi, kaip vaikas, kuriam viskas nauja ir dėl to be galo įdomu. Jau su nekantrumu laukiu kito atlikėjo koncerto – įdomu, į kokius tolius jis kitąkart nuneš!