Yra toks posakis Lietuvių folklore, kurį dauguma, manau, yra girdėję – „Mus sieja alus ir pergalės“. Ir būčiau kvailas, jei galvočiau, kad jūs, gerbiami skaitytojai, nesupratote kodėl tokio tyro, lyriško ir sakralumu persmelkto koncerto apžvalgą pradedu būtent taip. O viskas čia – labai paprasta.

Be to, kad man patinka Domanto muzika, jo fotografijos, kaip jis veda radijo laidas ir pristatinėja Vilnius Jazz festivalyje ant scenos kopiančius atlikėjus, tačiau ta detalė, kuri man, nepavadinsiu „patinka“, o pasakysiu – mus jungia neatsiejamai – tai bendras kraujas, pavadinimu – „Manchester United pergalės“. Susipažinęs su šiuo, maloniu ir įdomiu, žmogumi užpraeitos knygų mugės metu, ties tuo iš karto radome bendrą kalbą.

Iki šio koncerto, vykusio sekmadienį, D. Razausko padoriai nebuvau gyvai suklausęs. Prabėgomis viena ausimi teužgvelbiau jo suokimą bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“, bet neužkibau už meškerės tuo kart per daug. Į 2018 m. Planetariumo koncertą nenuvykau, nes Kalėdinis šurmulys buvo užtvėręs kelią begaliniais kamščiais. Gi kiti pasirodymai vyko netinkamomis datomis. Žodžiu, vis kas trugdė!

Tačiau štai tereikėjo prie Manchester United vairo atsistoti teisingam treneriui – reikalai ne tik su pergalėsmis M.U.sų komandos pajudėjo, bet ir galop (matomai, tikrai neatsitiktinai) Domantas Razauskas mano buvo gyvai suklausytas, sugertas, sukontempliuotas visu kūnu, siela ir protu. Pralaužėme ledus ir čia.

O šou, sesės ir broliai, ką jūs – pasaka. Šalia Domanto, kaip jis pristatė koncerto metu – jo brolis, kompanionas, draugas – Saulius Petreikis, su meistryste žongliruoti pučiamaisius instrumentus ir demonstruoti charizmatiškas veido išraiškas. Taipogi magiją ir atmosferą kūrė styginių kvartetas – savo srities profesionalų grupelė.

O apie apšvietimą iš vis reiktų atskiro rašinio – šviesos šoko ir žvaigždžių lietumi, ir glostė saulės spinduliais, ir akino it snaigės, ir kerėjo deimantų atšvaitais. Trumpai tariant, viskas atidirbta iki detalės.

Koncerto startas buvo duotas su trimis kompozicijomis, kurias Šv. Kotrynos bažnyčią dar apšviečiant dienos šviesai, atliko D. Razausko ir S. Petreikio duetas. Galop, jaukiai ir tyliai, tyliai brazdinant gitara, Domantas pašnišdomis sukvietė vieną paskui kitą styginiais grojusius muzikantus. Sutvisko prožektoriai, purpuriniais skvernais apsirengė bažnyčios statulos bei apsigaubė skliautai ir lyriškos magijos vakaras galutinai įsibėgėjo.

„Be pykčio“, kaip A. A. Leonidas Donskis pasakytų – tokia buvo koncerto aura. Nuo baladžių apie meilę (kaip gi be jų) iki įvairiausių dainų apie socialinius ar natūrfilsofinius klausimus. Krito į akis tai, kad Domantas nėra tas, kuris mėgtų tuščiažodžiauti tarpuose tarp dainų, tad kalbų beveik nebuvo – kalbėjo jo muzika ir poezija.

Po koncerto ovacijos griaudėjo du kartus, taip iškviečiant atlikėją iš pradžių solo bisui, o vėliau ant scenos kopė trys vyrai – be Domanto, žinoma, Saulius Petreikis ir smuiku griežęs Vytautas Mikeliūnas. Kas geriausia – publika nei kiek neišsiskirstė per pakartotinus lipimus ant scenos, nors renginys juk vyko sekmadienį.

Vyksmo metu D. Razauskas pranešė, kad šis koncertas buvo paskutinis iš gausybės jo turo po Lietuvą. Tad ech pasisekė, kad galop šį sykį niekas nesutrukdė man jame sudalyvauti. Bet tie, kas dar nematė ar nori pakartoti – vasarą laukia nuostabus bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, pasakiškoje Dainuvos Slėnio erdvėje, Anykščiuose. Jame vienokia ar kitokia forma, dalis šios koncertinės programos bus sugriežta.

Bei, bus išleistas kompaktinis diskas.
Ačiū, Domantai.