Žiemiškai žvarbų ir visai nepavasarišką kovo 3-iosios vakarą Tamstos klube dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja Alina Orlova savo ištikimiausiems gerbėjams pristatė debiutinio albumo „Laukinis šuo dingo“ riboto tiražo vinilo plokštelę.

Prisipažinsiu, Alina Orlova man visad atrodė tarsi kokia lietuviškoji Amelija iš filmo „Amelija iš Monmartro“. Nors, išleidusi ne vieną albumą ir išpopuliarėjusi užsienio šalyse, ji, rodos, išliko ta pati paprasta ir darbšti kūrėja, ištikima sau, savajai tapatybei ir gimtosioms kalboms. O Alinai pasiėmus į rankas mažą akordeoną, nejučiomis jos dainų atlikimo stilistika ir nuotaika kaskart man ima priminti Yanno Tierseno šiam filmui sukurtą garso takelį.

Išties, truputį suglumau ir net pasimečiau, suskaičiavusi, kad nuo debiutinio atlikėjos albumo išleidimo datos praėjo nei daug, nei mažai – vienuolika metų. Daug vandens spėjo nutekėti tiek pačios Alinos Orlovos, tiek jos kūrybos gerbėjų gyvenimuose. Kažin, ar savo karjeros pradžioje, dar būdama paauglė iš mažai kuo žinomo Visagino miestelio, ji bent širdies gelmėse drįso pasvajoti apie vėliau ją užklupusią šlovę.

Pilna Tamstos klubo salė, entuziastingi gerbėjai, jaunatviška ir romantiška, rodos, nė kiek nepasikeitusi ir „nesužvaigždėjusi“ Alina Orlova – lyg visi šie metai nuo jos pirmųjų dainų gimimo praskriejo akimirksniu ir nė nepastebėti!

Man rodos, labai taikliai šį koncertą apibūdina pačios atlikėjos žodžiai, ištarti jai pristatant kiek kitokią gerai žinomo kūrinio „Paskutinio mamuto daina“ versiją. Šioje dainoje, dar paauglė būdama, ji dainavo apie tai, kad jau spėjo pavargti gyventi. Ar ne ironiška, kad pačioje gyvenimo pradžioje, jau išsakomi tokie žodžiai,– Alina kėlė klausimą žiūrovams. Vėliau pripratau,– tarsi juokais teigė ji.

Negalėjau mintyse su ja nesutikti. Išties, jei mano paauglystė, lyg filmas, būtų turėjusi garso takelį, jos kūrinių idealizmas jam taikliai tiktų. Nepameluosiu, pavadindama Aliną vienu iš savo kartos šauklių ir simbolių, savo kūryba ir unikalumu atvėrusia vartus ir kitiems išdrįsti būti savimi nupoliruotų ir nublizgintų banalių pop hitų ir jų atlikėjų pasaulyje.

Ačiū, Tau, Alina, už šias dvi valandas, kaip koncentratas kupinas paties plačiausio spektro emocijų ir patirčių. Ačiū už galimybę gyvai išgirsti tiek daug įvairiausių tavo pačios ir tavo herojų dainų – nuo David Bowie „Heroes“ iki rusų ir lietuvių poezijos klasikų eilių.

O svarbiausia, ačiū Tau, kad vėl nukėlei mane atgal į paauglystę rožiniais stiklais. Į tuos laikus, kai, pati, dar neturėdama interneto, lėkdavau pas savo kaimynę grožėtis tavo magiškais piešiniais ar svajoti apie idiliškąjį Mėnulį jau daugelio mūsų nebenaudojamose interneto platformose.

Nors pasikeitė technologijos ir dabar Alinos Orlovos dainų galiu klausytis visiškai bet kur ir bet kada, rodosi, ta vidinė, maištaujanti ir kiek pasimetusi paauglė manyje vis dar niekur nedingo. Veikiau, priešingai, pabandžiusi sau pameluoti, kad jau užaugo, pabandė tapti rimta suaugusioji, ji tarsi vėl grįžo atgal, į pačią savo kūrybinių ieškojimų pradžią, visai simboliškai, kaip Alinos Orlovos debiutinis albumas vėl grįžta, tik kitu pavidalu.

Alinos kūrybos dėka mano viduje kaskart tampa ramu ir gera, ir ji savo kūryba įrodo, kokia stiprybė yra išdrįsti būti gal kiek kitokiu, tuo apdainuotuoju „paskutiniu mamutu“.

Sakyčiau, kiek ironiška, kad, taksistui paklausus, iš kokio gi koncerto keliauju, jo reakcija manęs nė kiek nenustebino. Kai paaiškėjo, kad jis nežino, kas ta Alina Orlova, tiesiog atsidusau ir pajuokavome, kad čia ta vieta, kur man gal jau reikia pasijausti senai (paaiškėjo, kad jam 22-eji, o man – 28-eri).

Nors, jei atvirai, jau seniai laikas man neatrodė toks reliatyvus, kaip po šio koncerto, kai vėl pasijaučiau lyg grįžusi į tuos laikus, kai klausytis pirmųjų atlikėjos dainų lėkdavau pas šalimais gyvenančią draugę.