Beprotybė! Jei 2017 metai buvo tokie geri, kad nei į dešimtuką, nei į top-15 nebuvo galima sutilpti (išsiplėsta buvo iki 20-ties sąrašo), tai šiemet – dar didesnė beprotybė – net 25 juostų sąrašas. Per praeitus 12 mėnesių sužiūrėjau apie 70 įvairiausių kino filmų. Kai ką populiariame kino teatre, kai ką festivaliuose, kai ką iš Netflix ir, žinoma, labai daug ką iš piratų.
Sąrašas šis – nereitinguotas, o juostos čia išrikiuotos abėcėlės tvarka. Kodėl? Nes beprasmiška tą daryti, kai į pirmą vietą norisi statyti kokias 3 juostas, į antrą bandai sutalpinti apie 4 filmus, o į trečią – dar 3. Ir beveik panašiai yra su likusiais šio sąrašo 15 kino kūriniais. Tad, realiai, jie visi daugiau / mažiau yra Numeris Vienas, nes, kaip rašiau – beprotybė tiesiog, o ne metai kinui šie, praėję, 2018-ti!
Tikra istorija paremtame kriminaliniame kino epe pasakojama apie 80-tųjų Detroitą ir juodaodžių kvartale gyvenusią varganą baltaodžių šeimą, kuri, kad prakustų, įsisuka į pragaištingą narko-verslą. Vizualiai autentiškas, kastingas – it tiesiai iš gatvės, istorijos ir siužeto vystymas – be Holivudo klišių, o kai muzikine atmosfera rūpinasi Maxas Richteris – gaunasi ambientinė mokslinė fantastika. Bei Matthew McConaughey, kaip ir pagr. herojų įkūnijęs, jaunasis aktorius Richie‘is Merittas – suabejoti neleidžia.
Rimti, raumeningi ir tikslūs grobikai apiplėšia, iki tol niekeno sėkmingai neįveiktą, federalinių rezervų banką, gi, be formalių nesąmonių besielgiantys, tatuiruoti vietos copai, su charizmatišku šerifu priešakyje – juos po to medžioja. Jokių stilingų ar rafinuotų nesąmonių čia nėra. Aviečių kraujo, fejerverkų ir pompastikos taipogi. Ne apie kostiuminius gangsterius ar maskaradinius plėšikus, o rimtus vyrus su tiksliais ginklais ir, kas geriausia, labai šaltu intelektu.
Dar viena nuostabi brolių Joeno ir Ethano Coeno pasakaitė, kurioje suvaidino ištisas būrys kino žvaigždžių, tokių kaip Jamesas Franco, Liamas Neesonas, Tomas Waitsas, Brendanas Gleesonas ir t.t. Vesterno tipo juosta, susidedanti iš 6 skirtingų novelių, kuriose liejasi ir dainos, ir kraujas, ir poetiški dialogai, ir, žinoma, giliamintiškumas. Bei, kaip gi, be galybės sarkastiško humoro, šaržuotai rafinuotų personažų ir brutalių situacijų.
Mano praeitų metų laukiamiausias kino filmas. Kuris labai smagiai „įsivertino“. Žiūrovų buvo sutiktas tiesiog puikiai (yra atvejų, kai žmonės kino teatre jį žiūrėjo ne po vieną ir ne po du kartus), kritikų įvertintas gana silpnai, uolių Queen fanų beveik nulinčiuotas už istorijos iškraipymą, ir galiausiai – apdovanotas 2 Auksiniais Gaubliais (geriausios dramos ir aktoriaus kategorijose). Man, kaip matote, kadangi juosta yra sąraše, ji labai patiko.
Kuomet filmo ašis yra moteris, tačiau pagr. filmo mintis – griebia ištisą klausimų vandenyną. Juosta, kurioje per suaugusiojo (darželio auklėtojos) ir poetiškojo vaiko charakterius nagrinėjama, kaip unikalaus, trapaus individo būsima pilka būtis, reflektuojasi suaugusiojo tragizme, kuris jį bando nuo to apsaugoti. Filmas nepasiduodantis kelių eilučių aprašymui ir išskirtinis savo netradiciškai užgriebiančiu giliamintiškumu bei katastrofiškai stipria pabaiga.
Pati geriausia pramoga didžiajame ekrane šiais metais. Tiesiog. Keista man, kad komiksinis ir superherojinis kino filmas atsidūrė sąraše, bet, po velnių, jis to tikrai vertas. Viskas čia nerealu – humoras užriebintomis dozėmis; siužeto posūkiai – it amerikietiški kalneliai; scenarijus atrodytų paprastas, bet į taikinį; na ir garso takelis tiesiog nenukonkuruojamas. Norisi juostą pažiūrėti kada nors dar kartą.
Dar viename Gasparo Noé juodajame perle rodoma kaip šiuolaikinio šokio šokėjų trupė drąskosi LSD labirintuose pagal Aphex Twin, Soft Cell, Gary Numan ir pan. muzikos garsus. Prancūziška juosta it rusiška ruletė. Kur gimsta lesbietiška meilė ir homoseksualios flirtas, pinami nurautai juokingi dialogai, o finale – kraujas, vėmalų putos ir mirtis. Tad tikrai, manau, nereikia papildomų komentarų kodėl ši juosta yra sąraše.
Nurautai smagus Belgiškos kino produkcijos filmas apie kokaino kartelių karus, vykusius Antverpeno mieste ir Olandijoje 2010-taisiais metais. Ar, tiksliau, 4 gatvinius draugus nuo vaikystės, kurie netikėtai tampa kuo svajojo tapti – turtingais gangsteriais. It smagiausias pasilakstymas neoninių šviesų nutviekstais Amerikietiškais kalneliais – tokia ši juosta. Kuri sąraše yra ne tiek dėl pašėlusiu greičiu besivystančio veiksmo, kiek dėl savo gana unikalios istorijos ir jos smagaus išpildymo ekrane.
Juosta apie tėvo ir vaiko santykius, kurie perteikiami per visiems daugiau / mažiau aktualų dalyką – Muziką. Filmas įstrigo tuo, kad tie santykiai perteikti per lengvą ir pozityvią nuotaiką, kai fone „groja“ tyra dviejų mergaičių tarpusavio meilė, gardūs tėvukų pasipasakojimai apie Woodstocke surūkytus Marihuanos medžius, sukami traškantys vinilai, šarmingai brazdinama elektrinė gitara, minkomas sintezatorius ir t.t. Gera emocija bei jaukus turinys ir jo pateikimas privertė nepaleisti sentimentalios šypsenos peržiūros metu.
Juosta apie kerštą. Kino filme apie airių dezertyrą, kuris 1847-taisiais pabėgo iš Britų imperijos armijos ir grįžęs namo į Airiją – randa visą savo šeimą mirusią arba iš bado, arba išžudytą. Ko padarinyje, veiksmas reikalauja atoveiksmio. Nenublizginta, o realistiška ir kieta juosta, kuri įsiurbė ne tik veiksmo intensyvumu ir tikroviškai perteikta atmosfera, bet ir techniškai gerai išpildytais aspektais, aktorių parinkimu bei jų pasirodymais.
Ši juosta man – didžiausias šių metų netikėtumas. Iš serijos, kai pavadinimas sako „Amerikietiškas pyragas“ o gauni kokią nors, sakykim, „Juodąją gulbę“. Pankuojančiai nurautą, retro futuristišką ir romantiškai ne banalią. Filmą tiesiog prarijęs kino teatre, po to iš karto Feisbuke pasiskelbiau, kad statau į metų pirmąją vietą. Kai pavadinimas, kaip minėjau, absoliučiai neatspindi turinio bei jo svorio, o po seanso – dar ilgai neišgaruoja katarsis.
Nuginkluojantis Catherinos Zeta-Jones vaidybos reveransas juostoje, kurioje ji įkūnijo Griseldą Blanko – taip vadinamą kokaino krikštamotę iš Kolumbijos. Manau, ne vienas, kas matėte – nesiginčys, kad ji ten žiba it deimantas, bet ir pati juosta tiesiog puiki. Man (gal ir jums?) jau ganėtinai nusibodo žiūrėti filmus apie narko-baronus, gi čia – apie bekompromisiškai žiaurios, kietai valdingos ir pabaigoje viską praradusios tokio pačio „verslo“ moters gyvenimo istoriją.
2016-tais turėjome du panašaus kirpimo filmus – „Džiunglių knygą“ ir „Tarzaną“, tačiau abu, bent manęs, toli gražu, nepakerėjo. „Mauglis“? Pasaka ne filmas! Labai, labai gražiai išpildytas ir pastatytas, tikroviškas ir spalvingas, bei be abejo jautrus. Vieną pagr. vaidmenų čia suvaidino „Lušnynų milijonieriuje“ išgarsėjusi Freida Pinto, o animuotus personažus įgarsino ištisas žvaigždynas iš Holivudo galaktikos, kaip Christianas Bale‘as, Cate‘ė Blanchett, Benedictas Cumberbatchas ir pan.
Aktoriaus Daniel Day-Lewiso paskutinis vaidmuo kine, kuriame, nenuostabu, jis čia žiba, kaip ir visada. Gi pats filmas – rafinuotai netradicinė meilės istorija, kurią puošia ne tiek gražūs moteriški kostiumai (laimėtas Oskaras), kiek įvairiausių foninių veiksnių gausa. Pavyzdžiui Johnny‘io Greenwoood (Radiohead) garso takelis ar bendra juostos atmosfera, sukuriama šalutinių aktorių pasirodymų, ko padarinyje, juostą bežiūrėdamas, pasijauti absorbuotas į keistą meditacinę būseną.
Nuostabus Italų režisierės Susannos Nicchiarelli darbas apie Andy Warholo mūzą Nico. Kuriai paskutiniais gyvenimo metais patiko būti baisiai, t.y. švirkštų adatų suvarpytai ir papilkusia oda, neplautais bei suveltais plaukais, rudais nuo cigarečių dantimis ir pan. Pasak Nico amžininkų – tai buvo tikroji jos to meto „grožio estetika“, t.y. priešybė tam, kuo ji buvo praeityje – modeliu ir galybės vyrų geismo objektu. Juosta nepaliko abejingu tuo, kad visiškai nedavė atsipalaiduoti, o tai jau yra ir aktorės Trine‘ės Dyrholm nuopelnas.
Vienas pačių geriausių visų laikų Lietuviškų kino filmų – taip galiu pasakyti apie epą „Tarp pilkų debesų“. Kuriame pasakojama apie mūsų Tautai visada liksiantį skaudų ir aktualų dalyką – trėmimus į Sibirą. Ir nors pagr. vaidmenis juostoje sukūrė ne Lietuvių aktoriai, tačiau, toli gražu, ne vien vaidyba čia yra tas faktorius. Režisieriaus Mariaus Markevičiaus ir komandos bendras darbo vaisius yra nuostabus, sukuriant tiek atmosferą ir jos įtampą, tiek charakterius ir jų dialogais, tiek išpildant istoriją ir gerai vystant siužetą.
Tamsi ir niūri juosta apie jauną, depresijos kamuojamą pastorių, kurį įkūnijo Ethanas Hawkas. Filmas geras tuo, kad nekelia „banalių“ religingumo ar tikėjimo klausimų – jų čia, galima sakyti, beveik nėra. Kokie tada klausimai? Tiesiog galima pasakyti, kad juostos garso takeliu pasirūpino legendinis dark ambient scenos flagmanas Lustmord ir tie, kurie žino šį muzikos kūrėją, manau, jau yra jiems aišku, kad viskas čia yra arčiau pragaro, nei dangaus. Itin stipri savo atmosfera, kreivumu bei turinio intensyvumu juosta.
Meksikiečių režisieriaus, Oskaro laureato, Alfonso Cuarono juosta „Roma“ leidžia labai intymiai pasižvalgyti po jo vaikystę. Tačiau šerdis filmo yra kita – tai tarnaitė Cleo, kuri buvo namų prižiūrėtoja A. Cuarono šeimos namuose ir kuriai dedikuotas šis jo kūrinys. Juosta, šalia visko, svari tuo, kad atvaizduoja galybę ano meto (70s Meksika) realijų, tokių kaip socialiniai, politiniai, rasiniai reiškiniai. Bei gvildena šeimos ar tiesiog meilės artimam amžinąsias problemas. Bei, verta pažymėti, filmo koloritas – juodai baltoji estetika.
https://www.youtube.com/watch?v=6BS27ngZtxg&t=19s
Waltas Disney‘us! Kai reikia parašyti kuo filmas geras, kartais štai užtenka ir tiek parašyti, kad būtų aišku kodėl jis yra šiame sąraše. Pasakiškai gražiai ekranizuota „Spragtuko“ interpretacija. Kuo grožis ir, žinoma, šios pasakos gerumas pasireiškė? Aktorių kolektyvas – įspūdingas it Apskritojo Stalo Riterių; kostiumai, grimas su makiažu, scenografija ir vaizdo efektai – sprogdina magiją; istorija – paprasta, lengva, bet jautri ir, kaip priklauso, širdį suvilganti.
Ėjau į kino seansą pamatęs tik nuotraukas ir supratęs, kad filme vaidina geri aktoriai. Ir finale – sprogo popcornai bei grįžo mano tikėjimas. Kad ne vien Broliai Coenai ir Belgų „Gangsteriai“ šiemet taip smagiai gali mane sutaškyti. Filmas sąraše, nes garso takelyje yra nuo Deep Purple iki Bee Gees; nes viešbutyje dirba vos vienas darbuotojas ir jis turi bėdų su heroinu; nes vienas iš personažų yra kunigas, o kitas – agentas ir kambaryje randa apie 20 blakių. Ir t.t. Kai žiūri ir mintyse šoki hibridinį twisto, polkos, ir tango šokį.
Analogų šiaip juostai surasti man sunku. Apie meilę, karštesnę už šaltas istorines aplinkybes ir kur kas daugiau. Kada likimas, atstumai ir pačių įsimylėjėlių silpnybės ar charakterio bruožai nei išskiria, nei sujungia. Juosta, kurioje muzikos raiška „groja“ ne kaip atmosferinė paradigma, o kaip jos pagr. minties išraiška. Kada juoda ir balta yra tam, kad kurtų, ką spalvos griautų. Kai supranti, kad maloniai nustebti gali kur kas stipriau, nei apakti nuo labiausiai šokiruojančio dalyko.
Scanoramoje pamatyta juosta, kuri sukaustė, o po seanso – paliko žiūrėti į slenkančius titrus su atvėpusiu žandikauliu. Apie visuomenės žiaurumą ir jos empatijos tam atbukimą. Kada pasaulyje vyksta daug baisių dalykų, tačiau mes esame tik pasyvūs to stebėtojai – abejingi ar netgi iš to pasidarydami tarsi savotišką pramogą. Juostoje tai pateikiama labai netradiciniu ir įdomiu istorijos vystymu, bei techniniais sprendimais.
Dar vienas nerealus Weso Anderseno filmas. Įgyvendintas naudojant lėlinės animacijos techniką, kurių personažus įgarsino nuo Scarlett Johansson, Billo Murray‘aus iki Tilda‘os Swinton, Harvey Keitelio ir netgi Johno Lennono našlės Yoko Ono. Kodėl juosta sąraše? Nes, kaip visada pas Wesą – ekscentriška ir tuo pačiu įdomi istorija; sprendimų originalumas ir jų gausa, kaip tą istoriją išpildyti; išskirtinai subtilus humoras ir kreivas garso takelis. „Šunų sala“ dar vienas Weso Anderseno kūrinys, kuris, eilinį sykį, abejingu nepaliko.
Vėlgi, kada pavadinimas maloniai apgauna. Eita į seansą buvo dėl Keanu Reeveso ir Winonos Ryder dueto, o finale – nespėta su pašėlusiu filmo intensyvumu. Filmo, kurio pavadinime yra žodis „vestuvės“, tačiau jokių vestuvių jame neparodoma. O intensyvumas daugeliui, manau, pasirodys itin nykus, t.y. čia nėra absoliučiai jokio veiksmo. Tefilmuojami dviejų ciniškų ir bjaurių savo charakteriais žmonių dialogai. Kurie nekenčia vienas kito, bet viso filmo metu būna kartu, nes kitų dar labiau nekenčia. Žiauriai gera juosta!
https://www.youtube.com/watch?v=Vo7BTumnPvM
Bene geriausias metų psichologinis trileris. Apie tai, kaip vyras vidurį baltos dienos pagrobia moterį, savo prabangiuose namuose uždaro į celę ir pusę filmo užeidinėdamas į ją, klausia nieko nesuprantančios aukos „koks tavo vardas“? Juosta išsiskiria iš kitų trilerių tuo, kad neria kiek giliau nei tik įtampos sukėlimas. Finale paliečiami tokie klausimai, kaip ar žmogus gali būti aukščiau įstatymo ir teisingumo? O gal įvykdytas „teisingumas“ visgi reikalauja asmeninio įsikišimo? Gi pabaiga – it smūgis lazda, kuri, kaip žinia, turi du galus.