Rodėsi, kad 2018-tais metais su muzika nieko labai nenutiko, tačiau paplušėjus paskutinį mėnesį prie audio kolonėlių, štai sudariau tikrai stiprų 10 įrašų topą. Nuo komercinio black metalo iki nebanalaus pop, nuo ritualinės, ambientinės muzikos iki roko ir matematiškai kietos elektronikos. Kaip visada Kultūrnamyje – visko po truputį, o iš to „po truputį“ – gal kažkam kažkas gero ar šiaip neblogo.

10. Dimmu Borgir „Eonian“ – kultiškiausias metalas

Dimmu Borgir – tai grupė, kuri niekada neslėpė savo noro uždirbti iš black metalo etiketės naudojimo, ko padarinyje juos, ant apversto kryžiaus kabina tikrieji blekeriai. Nes juk true black metal tai raw, nešlifuotas ir nepagražintas garsas, ir ko padariny – šiukštu, jokios komercijos! Gi „Eonian“ – viskas kas nuo seno buvo būdinga Borgirams ir kuo šlykštisi tikrieji blekeriai – didingi choralai, masyvios orkestro partijos, įvairūs efektai vokalui ir visa kita pompastiška kosmetika. Bei dar „blogybių“ puokštę pildo įstringantys kūriniai, įsimintinos gitaros soluotės, niūniuoti kviečiančios melodijos ir t.t. ir pan. Ideologui blogai? Taip. Eiliniam melomanui? Tikrai ne.

9. Dead Can Dance „Dionysus“ – kultiškiausias ritualas

Tai albumas, kuris tinka beveik bet kokiai erdvei, laikui ir nuotaikai. Gali jį ir kaip darbo foną klausyti, gali jį pasileisti prieš miegą, gali pagal jį ir medituoti ar ten kokį pilvo šokį šokti. Tiesa, niekada nebuvau vienas iš tų didelių DCD fanų, kurių Marijos Žemėje iš ties yra gana nemažai, tačiau pasidaviau bandos jausmui ir paragavau Dionizo vyno, ritualinės beprotybės ir religinės ekstazės (taip ši Antikos mitologinė dievybė apibūdinama Wikipedijoje). Finale – albumas į kultiškiausių topą drąsiai. Ir jau mintyse mezgama kelionė į koncertą Lenkijoje vasarą.

8. Lenny Kravitz „Raise Vibration“ – kultiškiausias pop

Kiek beklausau vis naują Lenny Kravitz albumą, kelintą kartą šis muzikantas vis nustebina. Nors, atrodytų, nebeišleidžia kažko esmiškai kieto, bet apie jo kūrybą ir nieko blogo pasakyti negali, bei jis abejingu nepalieka. Priešingai – jo muzikoje, melodijose ir paprastuose lyricsuose randi maksimalų nuoširdumą, didelį mielaširdingmą ir nesumeluotą žmogiškumą. Man jis tuo kažkuria prasme yra šalia tokių nūdeinos volungėlių, kaip Bryanas Adamsas ar Stingas. Kurių naujus albumus klausai beveik be baimės, o į koncertus bėgi ir pašokti, ir paašaroti, ir su šypsena palinguoti.

7. Zu93 „Mirror Emperor“ – kultiškiausiais art rock

Iš ties įdomus ir netikėtai įstabus jungtinis projektas – legendinio, nepakartojamo neo folkloristo Davido Michaelo Tibeto pasakaites itin subtiliai įgarsino italų trio Zu, kurių skambesys varijuoja nuo math rock iki grindcore. Senieji Current 93 fanai priėmė šį Tibeto projektą gan kritiškai, bet man jis patiko. Nors ir pats nebesižaviu ką Davidas Michealas sukurpia savo pagrindiniu amplua, bet Zu93 „Mirror Emperor“ plokštelė dulkių nekaupia. Patiko man čia viskas – pradedant melodijomis, kuriama atmosfera bei nuotaika, baigiant plačiausios paletės garsynu aranžuotės plotmėje, kur gali girdėti ir violončeles, ir smuikus, ir riebų bosą, ir elektroninius pasažus, ir gitaras kokias tik nori. Žodžiu, klausyk ir džiaukis.

6. Muse „Simulation Theory“ – kultiškiausias rock

„Drones“ buvo pirmas mano mylimiausių nūdieninių rockerių diskas, kuris stipriau nuvylė. Iki tol buvo panašiai kaip su Lenny Kravitzu – nepadaro kažko itin super, bet ir nesupykina toli gražu. Gi „Simulation Theory“ vėl randame tiek novatoriškų garso sprendimų, tiek melodijinių harmonijų, kurios masina šią vasarą jas išrėkti koncerte bemiklinant kūno galūnes. Žodžiu, Muse su šiuo disku vėl yra tie kietieji Muse – man tai ta grupė, kuri vienintelė groja naująjį rocką patraukliai. Užvedančiai, inovatyviai, nebanaliai ir su milžiniška sprogstama galia.

5. Alva Noto „Unieqav“ – kultiškiausia elektronika

Na ir didysis penketas startuoja su Carsten Nicolai – experimental minimal techno profesoriumi, kilusiu iš, ne stebuklas, Berlyno. Ne stebuklas, nes Berlyne juk beveik visa geriausia pasaulio meniška, intelektuali ir subtili elektronika sukuriama, kuri virpina pasaulio betoną ir melomanų širdis. O Carsten Nicolai su savo visais alter ego, projektais ir nesuskaičiuojamomis kooperacijomis yra vienas pamatinių. „Unieqav“ albumas – dar vienas vokiečio kūrinys, kuris visiškai nestebina savo aukščiausia kokybe. Matematiškai kietas, fiziškai intensyvus, temiškai sodrus ir tiesiog muzikaliai raiškus. Nors gali pasirodyti, kad muzika čia yra sausa ar ten bedvasė, bet tik tada jei esi supančiotas stereotipiniuose kokio nors vieno muzikinio žanro rėmuose.

4. Nils Frahm „All Melody“ – kultiškiausias ambientas

Į 4-tą vietą statau Berlyne reziduojantį šiuolaikinės klasikinės muzikos prodiuserį, kurį kiek lengvabūdiškai, kaip pastebėjote, priskyriau prie ambient žanro. Į ausį Nilso garsai įkrito atsitiktinai, tačiau vos išgirdau – iškart susižavėjau tuo ką girdžiu ir dar pavasarį sudarytame įdomiausių 2018-tų metų įrašų dešimtuke jam daviau pačią pirmąją vietą. Svajingi garsovaizdžiai tiesiog savaime kuria magiją ausyse, kutendami per ausų būgnelius išlankstytus neuroreceptorius, kurie išskiria endorfiną su seratoninu, taip priversdami svajoti spalvingiau, sapnuoti gražiau, galvoti ryškiau ir tiesiog būti kur kas geresniu žmogumi.

3. Current 93 „The Light Is Leaving Us All“ – kultiškiausias kūrybinis sugrįžimas

Davidas Michaelas Tibetas ilgokai kamavo savo fanus su nusimušusiu kūrybiniu kompasu. O pasireiškė tai tuo, jog Current 93 albumai pastaruosius 10 metų (nuo, mano nuomone, paskutinio monumentalaus neo folk flgmanų albumo pavadinimu „Black Ships Ate the Sky“ išleisto 2006-tais), leido sau nebūdingus, skambesio ir nešamo dvasinio krūvio prasmėmis, leidinius. Skambesys fanų netenkino tuo, jog buvo perkrautas instrumentinių eksperimentų, ko padarinyje nebeliko magijos, kaip sakoma. Gi „The Light Is Leaving Us All“ gerbėjus tarsi sugrąžino į „senus gerus laikus“, kuomet Tibeto tamsiąsias pasakaites norisi savo siela (su)gerti ir po to ją be mainų atiduoti.

2. Kronos Quartet & Laurie Anderson „Landfall“ – kultiškiausia kooperacija

Dėl šio albumo ėjau į Laurie Anderson performancą Kongresų Rūmuose. Ir nors „šou“ manęs nesužavėjo, bet albumo vertė nuo to ar gi galėjo sumenkti? Kada Laurie vokalas čia be tarpiškai ergonomiškai susicementuoja su legendinių keturių violončelių magiška lyrika. Ir daugiau komentarų čia nereikia.

1. Anna von Hausswolff „Dead Magic“ – 2018 metų kultiškiausias albumas.

Pavasarį sudarytame 10-tuke šį, iš Švedijos kilusios muzikos kūrėjos, įrašą pozicionavau ketvirtoje vietoje. Tačiau su laiku „Dead Magic“, kaip viskis ar vynas – suintensyvėjo, išbujojo ir visa palete atsidarė. Anna man – it moteriškoji grupės SWANS analogija, tik kaip ir priklauso gulbei (o ne jos patinui) – ne tokia aštri ar brutali, o labiau tamsiai romantiška, jei taip galima išsireikšti. Svajoju dabar tik vieno – pamatyti Anną gyvai. Sklinda kalbos, kad ta trapi ir jautri jėga spinduliuojanti nuo scenos skelia taip stipriai į atvertą žandikaulį ir sulinkusias kojas, kad maža nepasirodo.