„Road to Hell” – legendinis gabalas. „Driving Home For Christmas” – geriausia Kalėdinė giesmė. O „Josephine“ – tiesiog nenurungiamas meilės sonetas. Gaila, tačiau pastarųjų dviejų dainų Compensa koncertų salėje vykusiame Chris Rea koncerte aš neišgirdau. Kalėdinio iš vis negrojo, o per mano pačią mėgstamiausią Chriso dainą „Josephine“ – išeidinėjau po fotografavimo darbų iš salės (tai buvo 4-ta koncerto daina). Tačiau pats visas koncertas kaip? Dalinuosi dar šiltais įspūdžiais jaukiai ir paprastai.

Visų pirma, jau vos atėjus į Compensą, akis privertė išpūsti scenos išgražinimai. Meniški, subtilūs ir išjausti. Centrą puošė mėlynos saulės, mėlynam danguje „Monetiškas“ paveikslas, o iš kairės ir dešinės ant vingiuotų konstrukcijų kabėjo siluetinės gitaros – vienos didelės, primenančios violončeles, kitos – tradicinio mastelio. Netikėta. Maniau, kad vizualiai koncertas bus tiesiog koncentruotas į muziką ir įdomesnes šviesas – it dar vienas tradicinis senstelėjusio rockerio pasirodymas. O čia, žiūrėk – menas, atidumas detalėms, bei, kas be ko, subtili duoklė klasikinės (rock) muzikos gerbėjui.

Koncerte buvo man daug nežinomų ar tiesiog negirdėtų gabalų, nepaisant to fakto, kad Chris Rea „The best of“ piratinį tėvų kompaktą savo laiku zulindavau gan dažnai (ar kartu su jais klausydavau, vasaros vakarais važiuodamas į iškylą prie vieno iš daugybės Utenos krašto ežerų). Tad pirmos trys dainos, atidariusios show ir buvo tos negirdėtos. Kuomet eini į gana gerai žinomo atlikėjo koncertą pirmą kartą, visada juk nori išgirsti būtent visus tuos hitus. Tačiau nors koncerte buvo tik koks trečdalis man gerai žinomų hitų – potyrio ir gaunamo pasitenkinimo tai nesumenkino.

Chris Rea buvo baigęs muzikinę karjerą, nes kovojo su ligomis. Tačiau nepaisant to, senelis (66 metai) ant scenos atrodė linksmas, gerai nusiteikęs ir pakankamai guvus. Smagu jį buvo tokį matyti – ne atidirbinėjantį, o besimėgaujantį ir aktyviai besidalinantį savo grojimo ir dainavimo potyriu bei energija su į koncertą atėjusiais gerbėjais.

Kaip minėjau „Josephine“ ir „Road to Hell“, na ir tokie iki skausmo žinomi bei visiems į širdis įaugę, kaip „Julia“, „Looking for The Summer“, „On The Beach“, o koncertą uždarė kulminacinis „Let‘s Dance“. Bliuz-rockinių tonacijų koncertas sėdimose pozicijose įsitaisiusius klausytojus vertė judinti ne tik galvas, bet ir kedenti užpakalius, kas be ko. O pabaigoje ir pakilti iš savo vietų – visi tie „amžiuje“ esantys (mane įskaitant) į klasikinės muzikos koncertą susirinkę gerbėjai – iššūkį priėmė teigiamai, nors ir, kaip ir priklauso oriam statusui – santūriai.

Užsidėtas pliusas klausiate? Atsakysiu, kad ne. O labai, labai šiltas, jaukus ir netgi gana trankus potyris gautas. Chris Rea muzika, nors ir pasižymi romiomis tonacijomis ar tiesiog ta tokia jaukia skambesio nuotaika (ko padarinyje renginys ir buvo tik sėdimas), tačiau bent aš – ant laiptų tupėdamas ir pajudėjau. Tai tik suponuoja mintį, jog tai buvo daugiau nei tiesiog eilinis „pliusas“ ar „experiencas“. Tai buvo ir šilumos, ir mentalinio šiokio tokio pašėliojimo, ir jaukumos, ir, galų gale, gyvo klasiko aukščiausios prabos tiek muzikine, tiek vizualine prasme sukaltas show.