Feisbukas – gerai ar blogai? Kaip jis pakeitė pasaulį, žmones, jų mąstymą, bendravimą ir t.t.? Iš savo, kaip senstelėjusio metalisto perspektyvos, pabandysiu parodyti šio socialinio tinklo „už“ ir „prieš“. Tai nebus vien stūmimas ant FB (nors didžioji teksto dalis apie tai). Pabandysiu įžvelgti ir gerąsias šio globalaus reiškinio puses. Nes viskas šiame pasaulyje juk turi dvi medalio puses.
Manoji Facebook filosofija
Startavęs kaip chuliganinis projektas, Kembridžo universitete dėka, visiems dabar puikiai žinomo, geravališko jaunuolio Marko Zuckerbergo 2004-taisiais, realų pagreitį Facebook įgavo po kokių 3 metų. Iki šiol pamenu pravda.lt sentenciją (2007 metai?) apie tai kas labiausiai jų redakciją tuomet stebino – tai „lietuviai Feisbuke“. Šiuo metu tinklas turi per 1 milijardą su virš vartotojų (?) ir dabar jau stebina tai, jei tu „nesi Feisbuke“, tiesa?
Aš pats susikūriau FB paskyrą tik dėl to, kad galėčiau vystyti kult.lt puslapį ir tai įvyko 2011 spalio mėnesį. Taip vadinamą, asmeninį FB profilį pradėjau naudoti tik prieš kokius 3 metus – vien dėl to, kad atskirti asmenines nesąmones, o kult.lt palikti normalesniems įrašams. Jei ne kult.lt, manęs FB – kaip Dievą myliu – manau, tikrai nebūtų buvę iki šiol.
Kadangi aš visada buvau FB skeptikas tai ir mano asmeninė paskyra buvo kaip savotiška protesto forma prieš jį – rašydavau joje beveik vien nesąmones (tą darau ir iki šiol beje, tik nebe taip aštriai), tam kad prasmingus, gražius ir išmoningus kitų profilius per savo asmenį – a la trolinti. Bet nepiktai, o žinoma draugiškai, nes svetimų žmonių mano drauguose yra vienetai. Tad teršdavau savo draugeliams sienas įrašais, su tokiais minčių šuoliais kaip „klausau depechus“, „valgau koldūnus“ arba „kur dingo mano mopedo rakteliai“. Na, pagavot mintį daugmaž, ane?
Nebeliko magijos
Taip, Facebookas sugriovė magiją. Suniveliavo visą pasaulį. Padarė jį vienu ir dideliu globaliu kaimu.
Iki FB įsigalėjimo vyravo, taip vadinamas, asmenybės kultas. Jis apgaubdavo beveik kiekvieną įdomesnę personą savotiška paslapties aura, išskirtinumu, ar unikalumu. Tarkim pavyzdys – vyresnė karta, manau, puikiai atsimena ką seniau reikšdavo nueiti į kokio „kultinio“ atlikėjo koncertą. Prieš vyksmą širdelėje vyraudavo nemenkas jaudulys, kad pamatysi savo mistiškąjį „dievuką (-aitę)“ gyvai. Nes apie jį perskaitydavai tik vieną kitą interviu laikraštyje / info portale ar šiaip su alkiu laukdavai kokios naujienos – vos ne kaip išganymo.
Dabar? Feisbukas sunaikino tą mistiką, paslapties aureolę. Tu žinai kada ir į kokią parduotuvę eina Cristiano Ronaldo ar koks Steve‘as Tyleris į tuliką. Plius, tūlas FB vartotojas yra „prifollowinęs“ tūkstančius kitų veikėjų, puslapių, katyčių ir hamburgerių, ko padarinyje naujiena tame milžiniškame info sraute apie tai, kad koks nors „paslaptingasai“ nuveikė ką nors „ypatingo“ – praeina pro akis su lygiai tokiu pačiu „dvasiniu krūviu“, kaip eilinė kačiuko foto ar šiaip kvailas draugo įrašas.
Ir priešingai. Miršta koks Tomas Petty ar Chesteris Beninngtonas ir tada prasideda… Iki apsivėmimo kokias dvi-tris savaites (jei ne ilgiau) visi vien apie tai. Visi pradeda vaizduoti kaip jiems yra „RIPas“, gifas, jpegas ir žinoma youtube‘as. Bet ar tau tikrai būna liūdna? Tau gal ir taip, nesiginčiju, bet paklausk savęs ar likusiems 95 % liūdna? Taip, manau, labai liūdna, jei papeistinus to atlikėjo baladę ar šiaip šlagerį, persona negauna “like’ų”, komentarų ir kito jam skirto dėmesio. Paklausite ar man nuo to skauda, kad kažkas vienišas bent taip gauna dėmesį? Atsakau – ne. Bet tiesiog nebeliko tikrumo viskame – tiek tragedijos atjautoje, tiek sėkmės laimėje.
Sugriautas internetinių forumų ypatingumas
Feisbukas sunaikino labai ypatingas bendravimo terpes – internetinius forumus. Ten irgi vyravo tas, taip vadinamas, asmenybės kultas. Dabar Feisbuke yra taip, kad visi vienas kitą tarytum pažįsta (na, turi juk daug „Friendų“, sekėjų ir t.t.), bet ar realiai dabar yra taip, kad tas draugas draugui lygu? Visi visiems vienodai įdomūs, kaip kad ir vienodai neįdomūs!
Forumuose susiformuodavo bendruomenės, kurios suburdavo tam tikrų subkultūrų, giminingų požiūrių ar intelekto pajėgumų žmones į vieną vietą bei visumą. Kaip kiečiausius forumus galiu išskirti pirmąjį ir patį kultiškiausią ore.lt forumą, aktyviai gyvavusį nuo kažkas 2000 iki 2006 metų. Taip pat klubinėtojus apvienijusį djscene.lt forumą (aktyviausias kažkas 2004-2008). Ir neformalus jungusį dangus.net internetinį sambrūzdį (2003-2010?). Ai, ir dar savo laiku, kai buvau metalistas – ferrum.lt forumas irgi buvo kultas.
Kuo skiriasi FB nuo forumų? FB yra taip, jog info srautas – ištisa makalynė, kuri, bent mane, užknisančiai vargina. Koks konkretus meno atstovas sumaniai išsisako, o po to šimtai jo sekėjų, t.y. kažkokių peckelių nesąmones rašo komentaruose ir pabaigoje gaunasi kažkokia tuštybės mugė su savais neišmatuojamais „šmaikštumais“ ir neretai pasityčiojimais.
Arba parašo viena boba „ų“ vietoj „ū“ ir – apsaugok Viešpatie – nuo absoliučiai visų proto bokštų iki besikankinančių hipsterių kokias šešiolika parų savo labai svarbius dėmesius nukreipia į „ų“ vietoj „ū“. Ne gi tai nėra porno? Na, atsigaukit, žmonės. Forumuose jei koks, taip vadinamas, „threadas“ erzindavo ar tau asmeniškai išsikvėpdavo – tiesiog neskaitydavai ar neatidarydavai jo. Gi Feisbuke, po velnių, esi priverstas atlaikyti tą štormą „išmanumų“ apie „ų“ vietoj „ū“. Na, ir daug analogiškų atvejų, kai stebi kaip visa FB “bendruomenė” nepakeliamai ilgą laiką atrajoja kokį nors absurdiškumą, na, ar visišką smulkmeną, o tu su tuo absoliučiai nieko negali padaryti! Nesodinkit už žolę į kalėjimą, grąžinkite žolę Lukiškėms!
Forumuose vykdavo intelektualios diskusijos, juose būdavo tvarka, nes dalyvaudavo rinktiniai žmonės, kurie ir vienas kitą gerai pažinojo, ir vienas kitą gerbė, ir būdavo paslaptingųjų, kurių niekas niekad gyvai nematė, bet jie… Labai kietai varydavo. Vykdavo taip vadinami „fleimai“ – aršios diskusijos – ko, beje, aš beveik niekad nematau Feisbuke ir ko labiausiai iš forumų pasiilgstu. Taip vadinamuose „fleimuose“, tie rinktiniai žmonės intelektualiai kandžiodavosi, vyravo ten rafinuota ironija, sarkazmas, kartais žinoma ir pykčio pasireikšdavo, bet dažniausiai sveiko.
Gi Feisbuke, taip, yra ironijos ir sarkazmo. Bet tai yra tarsi palaida bala – be akcentualumo, kuris būdavo gaunamas iš konkretaus forumo, to forumo bendruomenės narių bendravimo stilistikos ir emocijų. O štai „fleimų“ FB tiesiog galima sakyti NĖRA. Nes viešumas ir susisaistymas asmenų yra toks, kad dauguma bijo kąsti aštriau, nes juk – ką mano bendradarbiai ar mama pasakys?! O jei kas ir kanda, tai tokie yra tuoj pat pakrikštijami „troliais“ ir jie atrodo labiau neigiami, nei teigiami personažai.
Gi forumuose „intelektualiai besikandžiojantys“ buvo labiausiai vertinami. Ir, beje, kuo forumas buvo aukštesnio lygio bendruomenę suformavęs, tuo tie „fleimai“ būdavo aštresni, bet ir tuo pačiu, užgaulumo praktiškai iš vis nebūdavo – tame esmė. Ko, nemanau, ar galima pasakyti apie FB trolius.
FB yra atsakingas už spalvingųjų muzikinių subkultūrų sunaikinimą
Manau, kad yra būtent taip. Kaip kad dingo „ypatingumas“, kaip dingo „asmenybių kultas“, viso to dingimas, manau, sąlygojo ir subkultūrų žlugimą. Kuo pagrindžiu tokią nuomonę? Feisbukas viską suniveliavo – požiūrius, pažiūras, draugystės ryšius ir dar begalė dalykų tapo nūdienoje tiesiog labai kasdieniški ir šiaip banalūs. Informacijos perviršyje niekam nieko nebereikia įrodyti, nes kas toliau asmeninės bambos – tas tiesiog nebeįdomu.
Kuomet nebuvo tokio beprotiško informacijos apsikeitimo ir jos pasiūlos bei tiesiog kišimo į skrandį kaip suvirškintą produktą – reikdavo kaip reikalas „padigginti“, kol atrasdavai tai ko ieškai. Ypač jei tai būdavo kažkas specifinio ir nekasdieniško.
Turbūt ne vienas vyresnis melomanas prisimena tas bemieges naktis prie kultinės P2P programos „Soulseek“ iš kur galėdavai gauti, atrodytų, visiškai kosmiškai skambančią ir magišką aurą turinčią muziką. Kadangi specifinė informacija būdavo ganėtinai sunkiai gaunama, to padarinyje, žmonės ir burdavosi į bendruomenes, ar tiesiog – muzikines subkultūras. Kad keistis, dalintis, susivienyti.
O dabar informacijos mes turime milžinišką perviršį. Ir kas padarinyje to įvyko? Apie Lietuvą kalbant – pankai, gotai – ar matėte jų mūsų šalyje, šiomis dienomis daugiau nei du-tris? Jūs sakysite, kad yra tų subkultūrų… Vokietijoje krūvos gotų, metalistai po šiai dienai su koža bei kerzais kratosi, o ir technačiai pagal techno maivosi. Ir jūs būsite teisūs, nesiginčiju. Tačiau kita tiesa taip pat akivaizdi – tos subkultūros susitraukė iki kaip niekada anksčiau ir nebėra tokios išreikštos, gaivališkos bei spinduliuojančios ypatingumo ir tikrumo aurą, kaip iki visus suvienodinusio FB (manau, ta Pink Floyd daina apie plytą sienoje čia yra kaip niekad tinkanti).
Ką GERO pasauliui davė Facebook?
To padarinyje, kad FB sugriovė „asmenybės kultą“ – kalbant ne vien apie įžymybes, bet ir bendrai apie visus įdomesnius žmones – dingo daugumai būdingas susireikšminimas. Nes iki tol kokie technačiai buvo žiauriai pasikėlę pižonai, gi dabar jie – labiau tik pamaivos. Industrialistai iš vis laikydavo save ateiviais, nes, suprask, jie klauso „ne tavo proteliui suvokiamą dalyką“. Gi dabar jie tapo paprasti it kokie laisvaplaučiai metalistai.
O ir „įžymybės“ nebėra tokios susireikšminusios, nes bet kas jas gali dabar patraukti per dantį ir jos nebesijaučia pasaulio bambomis. Prieš FB erą, jei atrodydavo, vien pamatyti ant scenos dievaitį būdavo magija, tai dabar užtenka būti pafollowinus kokį menininką ir tu su juo jau praktiškai draugelis.
Tad apibendrinus, „asmeninio kulto sugriovime” galima įžvelgti ir teigiamą aspektą, kad jis vienus nusodino ant žemės iš padebesių, o kitiems, paprastiems mirtingiesiems, nuėmė „įtampą“. Įtampą, ta prasme, kad paprastas žmogus nesijaučia menku prieš savo „dievuką“, o yra su juo kaip lygus su lygiu. Žvaigždūnas ar šiaip koks iškilus asmuo, jam tapo tokiu pat paprastu mirtinguoju, o tai, mano nuomone, yra pliusas – tiek psichologinės, tiek socialinės atskirties prasmėmis. Kitaip tariant, kad bendrautum su aukšto rango pareigūnu, nebebūtina būti lygiai tokiu pat pasikėlusiu. Kodėl? Nes jis juk tavo Feisbuko Friendas.
Pozityvumas – tą irgi pasauliui davė FB. Kuomet visi yra susisaistę šiame soc. tinkle – nėra Delfi komentatorių tipo sindromo. Kur liejasi nevaldoma neapykanta, negatyvas ir nesiskaitymas su kito nuomone. Dar FB bando jau metai iš metų padaryti taip, kad neliktų slapyvardžių, o visi būtų pasivadinę tikraisiais vardais. Tai sąlygotų tokį dalyką, kaip „atsakomybė už tai ką sakai“.
Feisbuke taipogi nėra nuogybių, o tai, mano nuomone, tik teigiamas reiškinys. Nes juk pasaulyje ir taip pilna to visur, per visus galus bekišamo ir besiskverbiančio sex kulto – ar tai būtų koks Holivudo filmas, ar banali reklama, ar, ką jau bekalbėti, apie tiesmukus MTV vaizdo klipus, kuriais minta didžioji dalis jauno ir karšto kraujo. Tad, kad šio turinio kontrolė yra griežtai vykdoma yra labai ir dar kartą labai gerai.
Toks dalykas kaip asmeninio turinio ant savo sienos valdymas. Kiekvienas gali matyti tik tokį turinį kokio jis nori. Ir jei man, sakykim, nepatinka negatyvas, blogos naujienos ir pan., tai aš beveik to ir nematau. O iki FB, kuomet vieninteliai informacijos šaltiniai būdavo info portalai, kuriuose kaip pagrindinės naujienos dažnai yra negatyvas – juk sunkiai tai išeidavo ignoruoti, ar tiesiog praleisti pro akis. Ką jau bekalbėti apie tai jei norėdavai išsisakyti ir paskaitydavai TUOS komentarus… Gi FB to galima išvengti kur kas lengviau!
Taipogi lengvesnė socializacija – savaime irgi pliusas (nors, žinoma, čia yra ir velnias užslėptas). Žmonėms nūdienoje, esant soc. tinklams daug lengviau susibendrauti, užmegzti kažkokius santykius, ryšius, kontaktus, rasti bendraminčius ir t.t. ir pan. Seniau tie, kurie nepritapdavo realioje erdvėje, dažnai ir likdavo atsiskyrę (na, arba, kaip minėjau – burdavosi į subkultūras…). Gi dabar, sumaniai pateikiant save Feisbuke, gali turėti galybę draugų (nors ir netikrų, bet ai vis tiek). Tik užslėptas velnias čia yra tas, kad dažnai matome poreles restoranuose, kurios mieliau bendrauja ne vienas su kitu, o būtent su išmaniaisiais telefonais ir Feisbukais juose…
Tad klausimas, ar čia labiau artimesni, ar svetimesni tapom yra atviras. Tačiau pozityvumą galima įžvelgti ir čia – lai tai ir būna baigiamasis viso šio „ne feisbukiškai“ ilgo straipsnio žodis!