Praeiti metai kinui buvo labai prasti. Gi šie – ką jūs, ponios ir ponai, beveik nuostabūs! Nes štai jau dabar, galima išskirti 10 puikių juostų, vos metams įpusėjus. Kokios jos? Subjektyvia, bet gana svariais argumentais paremta seka, tie kino filmai išdėstyti štai žemiau.`nJOY!
Kaip ir dauguma, į kino seansą ėjau su intencija, pamatyti „Alien“ netiesioginį plagiatą. Tačiau juk myliu sci–fi žanrą tyra širdimi, ir jei tai ne koks nors „Passangers“ tipo filmukas – einu į KIC bet kokiu atveju. Ir nenusivyliau, nors gana žemi lūkesčiai, nepasakyčiau, kad buvo itin stipriai pranokti. „Alien“ plagiato čia kaip ir neįžvelgiau, o pati istorija pasirodė visai įdomi. Finalas – dramatiškos muzikos garsais padabintas juostos baigiamasis akordas, dar po šiai diena raiškiai šviečiasi atmintyje.
Užsimečiau šį NETFLIX kino filmą, su intencija iš serijos, „na, pabandom“. Vienas iš veiksnių, kodėl nusprendžiau jį žiūrėti, žinoma, buvo Hobitas Elijah Woodas, suvaidinęs čia iš ties puikų antraplanį vaidmenį. Istorija filmo, iš esmės, yra apie tai, koks kartais būna kvailas ir absurdiškas (visiems mums?) gyvenimas. Pasakojama juostoje apie kasdienę, nuobodžią ir rutininę kasdienybę leidžiančią paną, į kurios namus vieną dieną įsilaužia vagys ir pavagia jos laptopą. Gi ši pasirodo atkakli ir užsispyrusi merga – net ir tada, kai policijoje iš jos bėdos visi pasijuokia – ji imasi tirti bylą savo rankomis. Žinoma, ne viena, mat netikėtai susipažinusi su panašiu kaip ji kaimynu (E. Woodas) ji pasineria į galybę netikėtų, komiškų ir dramatiškų nuotykių sūkurį.
Ėjau į šią juostą, nes tiesiog nenorėjau tuščiai sėdėti namie, o nieko kito gero kino teatrai paprasčiausiai nerodė (arba viskas kas gera, jau buvo sužiūrėta). Ir finale – puikiai praleistas laikas, su nuostabiai gražiai ekranizuota pasaka. Čia buvo iš serijos, kai ne tai, kad nesitiki kažko, o kai tikiesi, jog išeisi po trečdalio filmo, bet gaunasi priešingai – lieki maloniai apakęs. Paskutinį sykį panašaus kirpimo filmą žiūrėjau prieš keletą metų ir tai buvo to pačio Disnėjaus „Pelenė“. Ten irgi buvo smagus potyris, tačiau „Gražuolė ir pabaisa“ pasirodė kaip kur kas rimtesnis darbas. Galų gale, „Pelenė“ labiau pramoginis, gi „Gražuolė ir pabaisa“ – dramatiškesnis, gūdokas ir savo atmosfera „gilus“ kino projektas.
https://www.youtube.com/watch?v=iXfEc4wG208
Sakote, kad čia siaubo filmas? Greičiau mistiškas trileris su šiokiais tokiais siaubo elementais. Nors juosta iš pradžių, t.y. NET pirmus du trečdalius, nesižiūrėjo intriguojančiai, tačiau sumoj – filmas geras. Pirmi du trečdaliai nesikramtė, nes tiesiog, kaip mačius video anonsą, ir perbėgom pasiskaičius atsiliepimus, buvo aišku kaip kas bus. Beliko tik žiūrėti į kokią formą yra įvilktas tas visas, iš anksto žinomas, turinys. O štai finalas jau buvo kitas reikalas. Veiksmas tikrai privertė ir pakrūpčioti, ir lūpą pakramtyti, ir nervingai trepsėti kojele. Žinoma, prie loginių scenarijaus aspektų, bent aš, ne vienoje vietoje turiu kur prisikabinti, bei ai… Tai juk ne tikrais faktais paremta drama, o pramoginė istorija. Kuri suveikė, kaip iš ties geras laiko praleidimas.
Patraukė ši kino juosta mano akį tuo, kad vaidina joje du charizmatiški aktoriai – vienas senosios, kitas jaunosios kartos – tai Antonio Banderasas ir Jonathanas Rhysas Meyersas. Juosta pasakojanti apie alkoholiką rašytoją (A. Banderas), kuris gyvena atsiskyrėlišką, apatišką ir apsileidusį gyvenimą. Netikėtai, konflikto metu bare, jis susipažįsta su Jacku (J. R. Meyers), kuris išgelbsti Banderaso veikėjui kailį. Kaip atsidėkodamas, šis pasiūlo klajokliui Jackui apsistoti nakčiai pas jį ir tada prasideda… Toli gražu ne meilės istorija. Labai įtemptas, kupinas įtampos ir nenuspėjamų siužeto vingių kino filmas.
Juosta, kurią dauguma nurašė, kaip plastmasinę, be dvasios, tik kaip tuščią blizgutį, o štai kult.lt redakcija stato į TOP-5‘tuką? Dar ir kaip. Kažkam joje trūko „gylio“, „filosofijų“, „poteksčių“? Holivudiniam variante, man asmeniškai, viso to buvo daugiau nei sočiai. Ir jausminės, ir draminės, ir metafizinės paradigmos buvo paliestos gana raiškiai (bet čia jau reikia atskiro straipsnio tam). Surinktas nerealus aktorių kolektyvas, puikiai susidorojo su savo vaidmenimis – vos ne visus pagrindinius personažus atsimenu iki dabar gana gerai, ko nepasakytum apie visokius Marvel ar pan. Čiupa-čiupsus, kuriuos netgi kai kurie kritikai vertina (?). Kalbant apie sukurtą atmosferą ir spec. efektais sukonstruotą futuristišką ateitį, juosta, manau, nusileis tik „Blade Runner 2049”. O pabaigai, skeptikams palinkėčiau nesitikėti japoniško animacinio filmo perdirbinio, analoginio savo forma į originalą, iš priešingos civilizacijos (vakarų), kurie juk turi savo kūrybinę filosofiją, argi ne akivaizdu tai? Juk kaip joks filmas neperteiks knygos, tai ir panašiai čia. O juosta, pasikartosiu, bent man, iš ties labai gera.
Pirmos dalies, savo laiku, nedabaigiau žiūrėti, nes pasirodė ji man kaip eilinis šaudau-gaudau bojevykas. Tačiau prisiskaitęs galybę teigiamų atsiliepimų apie antrąją, ėmiau ją ir… Nurijau vienu desertiniu ir, tuo pačiu, netikėtai subtiliu kąsniu. Dar iki Laurence‘o Fishburne‘o pasirodymo juostoje momento, gana greitai, šį kartą, pagavau jos kampą – „Matricos“ drabužiu apvilktas kovinis epas. Nes jei „Matrica“ buvo rytų filosofija paremtas sci-fi, tai „John Wick 2“ – grynai kovinis to filmo variantas. Tačiau jokiu būdu neplagijuojantis, o turintis savo ryškų braižą, stilių bei atmosferą. Gi kovinės scenos (filmo varomoji jėga, kas be ko!), mano nuomone, čia apskritai yra tiesiog novatoriškos – savo betarpišku nuožmumu ir stilingu intensyvumu, bent man pasirodė, tikrai taip nežibėjo jokiame kitame filme. Tarytum baleto spektaklis „Gulbių ežeras“ (juodų gulbių, kas be ko).
Kadaise komiksų ekranizacijos buvo mano itin mėgstamos, kad ir Batman pirmos 3 juostos – tos old-schoolinės juk yra kultas! Bet tada prasidėjo erotikos… Tokios kaip „Betmanas prieš Supermeną“, Kapitonai Amerikos & Co prieš Geležinio Žmogaus visatos chebrą, o dar kai pamatai kas gresia su visokiom „Teisingumo lygom“ ar „Keršytojai: Begalybės karas“... Tad „X-men“ – vienintelė komiksų frančizė, kuri man po šiai dienai yra įdomi ir kiekvienas serijos filmas yra laukiamas su dideliu alkiu. „Logan“ – itin stiprus, dramos elementais pagrįstas, „X-men“ fračizės filmas, suteikiantis progą pasimėgauti gilia ir ne banalia istorija, kuri išpildoma nenublizgintų bei nenušpakliuotų, o natūralių ir purvinokų veikėjų charakteriais. Juostoje pilna veiksmo, įtampos ir intrigos, bei nesumeluotų jausminių elementų. Tad drąsiai trečioji vieta.
Pagaliau vykęs “Alien” frančizės filmas. Jo esmė yra įdomi ir savita istorija, kuri buvo tobulai išpildyta gerai parinktų aktorių, bei ji sukonstruota, tiksliai tarpusavyje suderintų, visų techninių juostos komponentų. Juostą spalvina subtilūs spec. efektai, puošia spalvingi gamtos landšaftai, o makabriški scenografiniai sprendimai sukuria tiek tamsią nuotaiką, tiek atmosferą. Kalbant apie alienus – jie čia tokie bekompromisiškai brutalūs, jog vietomis gali pasirodyti, kad juosta iš sci-fi žanro rėmų vos neįšoka į horror estetiką. O apie tai kaip Michaelas Fassbenderis kartu su savimi pučia vieną dūdelę – jau visas internetas apšnekėjo. Tad, bravo, buvo gera matyti “Alien” frančizės juostą tokią stiprią ir, tuo pačiu, nebandačią saves nei kopijuoti, nei išradinėti nesėkmingai kokio nors dviračio.
Stulbinančiai gera juosta, nerealus tęsinys, kuris, mano kuklia nuomone, yra kai kuriais aspektais, jei ne geresnis, tai bent įdomesnis ar, tiksliau, plačiau apimantis, nei kultinis pirmtakas. Kuo? Pakartosiu čia kūrėjų žodžius – pirmoje dalyje didžiąja dalimi temą diktavo narkotikų naratyvas, gi antroji apima kur kas gilesnius, t.y. draminius, gyvenimiškus, bendra-žmogiškus aspektų vandenis. Susitikę 4 herojai po 20 metų vis dar tokie pat šarmingi, įdomūs, nenuspėjami ir pašėlę. „Choose life“ leitmotyvas T2 juostoje, kaip ir galima buvo nuspėti, pasipildė naujomis, šių laikų, dozėmis. O tokie dalykai kaip garso takelis, britiška buitinė aplinka ir nenukopijuojamas kalbos akcentas, padaro šią juostą, kol kas, pačiu geriausiu 2017-tų metų kino reginiu ir sielai, ir akims, ir ausims.
