Metai, kaip nemačius šiuolaikinio šokio, mane pavertė alkanu žvėrimi. Beveik kasmet lankytas AURA festivalis Kaune, praeitą rudenį nuplaukė dėl forso minoro pavadinimu „moterys“ (neverta pasitikėti jomis kažką planuojant). Telšiuose, kuriuose tenka darbuotis, kuomet lankėsi šokio kolektyvas „Aura“, kaip tyčia tą dieną / parą pirmą kartą gyvenime dirbau nuo 2-tros nakties iki 5 vakaro. Tad buvo regėtas tik tas pats Baltijos Šokis 2016-tų pavasarį ir – jokių pasiteisinimų – pagaliau stveriu modernųjį judesį vėl savo išbadėjusiais nasrais ir… Buvo tai gurmaniškas skonis ar prėska pop-corno frustracija? Skaitykite įsūdžius!

Oho. Tiesiog „oho“ koks stiprus šiemet 21-mus metus skaičiuojantis NBŠ! Lankiau visas tris savaitgalio dienas, tepraleisdamas atidarymo „Cloud Gate“ trupės iš egzotiškojo Taivano, pasirodymą. Belūkuriuojant, Menų Spaustuvės foje, Austrijos trupės „Liquid Loft“ naujausio darbo „CANDY’S CAMOUFLAGE Imploding Portraits“, viena iš savanorių papasakojo, kad Dramos Teatre vykusio taivaniečių pasirodymas buvo „klasikinio“ šiuolaikinio šokio tipo, tad atsikvepiau, kad neperdaugiausiai praradau – paprastai „klasikiniai“ pasirodymai greit pasimiršta. Gi, Menų Spaustuvėje vykęs minėtų „Liquid Loft“ ar buvo tas kuris įsimins?

Dar ir kaip. Sunku ir pradėti paprastais žodžiais nupasakot, koks gi buvo tas, ant scenos vaidnusių trijų moterų, asmenybinis portretų „sprogimas iš vidaus“ (verčiant pavadinimą spektaklio pažodžiui). Gi jei jį reiktų išversti literatūriškai („CANDY’S CAMOUFLAGE Imploding Portraits“), reiktų gerokai stuktelėti smegenimis ir paprastos stiprios arbatos čia, manau, tikrai neužtektų. Jei pavadinimas šauksmininku apeliuoja į spalvas, tai pasirodyme vyravo tam visiška priešybė – film noir estetika, kuriama, minėtų trijų moterų charakterių paveikslais.

Spektaklio unikalumas, išskirtinumas ir įsimintinumas buvo tame, jog jis „nežaidė“ šokiu, o visa koncentracija labiau krypo į jo techninę pusę. Milžiniškas projektoriui skirtas plotas, ant kurio video koliažus ir kūrė su filmavimo kameromis realiuoju laiku „žaidusios“ šokėjos. O ten, o ten… Nuo, minėtų, juodai baltų koliažų iki dramatiškų, siurrealių portretų; nuo archetipinių sceninių, šviesos ar kūno detalių stambiuoju planu iki judesyje užfiksuotų makabriškų pozų. Bei, žinoma, viską nunešęs finalas, kuomet rodėsi, kad stebi nebe spektaklį, o dalyvauji kažkokiame tai trijų ar keturių dimensijų sielos apnuoginime. Nors, ar gi ne paradoksalu – kūno nuogo pasirodyme irgi buvo.

Vienintelis minusas spektaklio – jis buvo per ilgas. Bent 10-čia ar 15 minučių jį padarius trumpesniu, būtų buvęs išgautas toks efektas, kuomet tu iš baliaus išeini jo pačiame įkarštyje, o ne paryčiais (seni reiveriai žino šį efektą). Žinoma, kiti užginčys, kad nėra nieko nuostabiau už dūzges ar naująjį išmyslą „vėlyvuosius pusryčius“ (d.ž.k. brunchą). Tačiau su „Kamufliažiniu saldainiu“ gavosi taip, kad jo buvo persivalgyta. Ir paskutines 10-15 minučių (nors finalas, kaip minėjau ir buvo įspūdingas), bent man, buvo sunku sensorikos pozoje išsėdėti (kas buvo pirmus du trečdalius spektaklio).

Laukite šeštadienio ir sekmadienio apžvalgų, kaip minėjau, spektakliai pranoko bet kokius lūkesčius!

Nuotraukos Dmitrijus Matvejevas