Taigi, ledinės ir džentelmenai, buvome Depeche Mode “Spirit” turo pirmame koncerte Stockholme. Turėjote iš kult.lt spamo FB, susidaryti įspūdį, kad esu smertelnas DM fanas? Tačiau. Į koncertą vykau be jaudulio šį kart. „Spirit“ albumo apžvalgą skaitėte, jis man ne itin patiko, ar, paprasčiau sakant, netgi nepatiko. Tad, kitaip nei seniau, iš koncerto nesitikėjau nieko – jokios euforijos, jokių nušvitimo lūkesčių ar pan. Norėjau tik vieno – nustebti. To pasėkoje – nuo FB sienos tryniau DM fanpage‘ų nutekėjusius repeticijų spoilerius ir… Ar Depeche Mode nustebino?

Dar apie 15:00 su mašina atvarėme nuskenuoti Friends Arenos (tai – dengtas stadionas, aut.past.) teritorijas, kad žinoti kur parkuotis ir pan. Aplink važinėdami užtrukome apie gerą valandžiukę – stadionas milžiniškas. Viena jo pusė pasirodė itin nepatraukli – vykdomi kelių rekonstrukcijos darbai, nebaigti statyti pastatai, daug besimėtančių plytų, betono atliekų, tvorų, išartų žemių ir t.t. Tačiau iš kitos pusės, vaizdas labai geras – plati pagrindinė gatvė, stūksanti šalia, su galybe parduotuvių, kavinių ir t.t. Po meditacijos viešbutyje, 18:00 būtent pagrindinėje gatvėje prisiparkavome (kaip priklauso rimtiems kentams) Golfą ir pasinėrėme į Depeche Mode fiestos atmosferą.

Judesys, DM dainos, daug daug fanų. Publika – jėgiška. Ji išsiskirė tuo, kad didžiąją jos dalį sudarė mano amžiaus (ir vyresni) stilingi DM fanai. Ne itin daug jauniklių, tiesą sakant! Pilna juodai apsirengusių vyresnių pankų, buvusių gotų ir, na kaip gi, be atgal suželiuotų plaukų – šis skiriamasis bruožas kaip niekur kitur krito į akis. Ir, kas be ko, dauguma su įvairiausiomis DM maikutėmis, džemperiais ar, netgi, antsiuvais, bei tatuiruotėmis. Atributiką, beje, pardavinėjo ir stadiono išorėje. Ji – brangi. T-shirto kaina siekė 35 Eurus, tad mano nuspręsta buvo tos prabangos atsisakyti.

Į stadioną užeiname apie 19:00. Smagu, kad fanzonos psichams įėjimas, kartu su maistu, gėrimais ir atributika buvo atskiras nuo visų kitų paprastų mirtingųjų. Jei mes psichai, tai kaip tada pavadinti jaunąją depechsitę Gretą, kuri atvyko stovėti eilėje atskirai nuo mūsų jau 13:00? Ko pasėkoje, ta eilė, buvo netgi administruojama – užrašomi vardai ir pavardės į specialų sąrašą, bei įduodami kiekvienam DM psichopatui numeriukai, kelintas tu eilėje stovi (Greta buvo 71-moji). Kai mes įėjome į areną – vidus dar buvo labai tuščias, o kad atsistoti prie tvorelės, t.y. prie pat scenos – galėjai būti kokioje antroje ar trečioje eilėje nuo jos. Bet mes kaip pensininkai pasirinkome galinę tvorelę ir į ją atsirėmę laukėme apšildančiųjų, bei, lyg tarp kitko, DM.

The Raveonettes – tikras atradimas, puikūs apšildantys, smagus hipsteriams skirtas indie-rock ansamblis. Mušamieji, elektronika, iš užkulisiuose stūksančio leptopo, ir pas merginą gitara, pas vaikiną bosas / gitara. Momentais vokalas buvo atliekamas duetu, bet svarbesnės dainavimo partijos priklausė merginai. Pasirodymas susiklausė tikrai nenuobodžiai, netgi buvo įdomu. Tad sekančią dieną jų klausėme mašinoje. O viešbutyje paguglinę, sužinojome, kad jie nėra kažkokie nauji scenos pankai (pacanai?), o 2008-tais netgi grojo Davido Lattermano Late Night Show laidoje. Pačekinkit juos Spotify, turėtų patikti.

Bitlai? Per Depeche Mode koncą?! „You say you want a revolution?.. Well, you know…  We all want to change the world.“ Nuostaba kilo jau su pirmomis užgesusios šviesos arenoje sekundėmis! O tada, vaikyti, prasidėjo TAI… „We are not there yet… We have not evolved…“ Scena padalinta į du aukštus, pirmame Martynas ir Fletchas (su bugnioru Christianu ir keyboardistu Peteriu), o antrame – juodas besiraitantis siluetas, kurio fone vaivorykštinės ir ryškios, tarsi su rūgštimi išlietos vizualkės. Galvojau prieš koncą, kad ramiai paklausysiu, palinkčiosiu… Bet. Depechai yra Depechai – negalėjau nepradėti raitytis jau su pirmu ir mėgstamiausiu „Spirit“ albumo gabalu „Going Backwards“.

Iš anksto galiu pasakyti, kad aš nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurie jau žino apytikslį set-listą koncerto į kurį vyks. Nes va būtent dėl to aš ir skridau į patį pirmą turo šou – vien dėl siurprizo efekto, kaip minėjau. Ir koks kaifas buvo nežinoti kas po ko bus, koks bus sekantis gabalas ir pan. To pasėkoje, buvo dingusi bet kokia laiko nuovoka. To pasėkoje, koncertas buvo vientisas JOYgazmas, su praspiegtu balsu, bei šiokiu tokiu euforijos prieskoniu. Tikrai to nesitikėjau, nuoširdžiai sakau jums. Ir šiaip, tai buvo vienas iš tų show, kai nori dar, dar, DAR. Vienu gurmanišku kąsniu viskas.

Labai daug fanų kritikos būna dėl tų pačių gabalų set-liste metai iš metų. Bei įvairiausių peticijų pasirašinėjimai a la „sugrokit tą ir tą b-side‘ą per koncertus.“ Buvo, beje, ir spaudos konferencijoje žurnalistės klausimas ties tuo, į ką Deivas pasakė, kad tiesiog neįmanoma padaryti tokį set-listą, kuris tiktų „visiems“. Nes kuomet yra konstruojamas koncertas, gabalai dėliojami taip, kad būtų ir paprastas klausytojas patenkintas ir psichopatas fanas. Tad…

Šventė su „Everything Counts“, šventė su „World In My Eyes“, šventė su pirmą kartą per n metų originalia versija sugrotu „In Your Room“. Ir ne kiek šventė, o siurprizas su „Corrupt“ iš jų prasto albumo „SOTU“. Ir kas be ko visiškas mentalinis kūlverstis kuomet buvo pagerbtas A.A. Davidas Bowie sugiedant jo „Heroes“ gabalą. Kas dar nustebino tai Dave‘o ir Martino vokalai. Iki šiol pamenu, kaip skystai TOTU ture skambėjo gyvai atliekamas „Wrong“ gabalas. Gi dabar kai jį atliko – plazdenau ausimis. O ir Martino „Somebody“ buvo sugiedota tokia maniera, tarsi iš „101“ laikų, o ne, taip kaip man buvusi draugė kadaise apibūdino jo dainavimą – liūto karaliaus stilius. Tyrai, jautriai, be gargaliavimo sugiedojo Martynas tiek „Somebody“, tiek „A Quastion Of Lust“.

Ko trūko? Mažoka vizualų šį kart, per daug šviesomis žaista – bent man taip pasirodė. O ir anie nebuvo labai įdomūs, išskyrus tik transvestitą per „Walking In My Shoes“, šokančią gotų porą per „In Your Room“, bei… Na, kiaulės ir šunys per „Enjoy The Silence“? Juk buvo panaši tema praeitam ture, kuomet „Precious“ gabale matėme šunelius. Per Davido Bowie „Heroes“ – plazdenanti juoda vėliava ir viskas? Žinoma, čia simbolizmas, bet norisi ir ko nors šustriau, kaip iš Antono Corbijno. Bet ir tai… Tai juk tik detalės.

Tad va tokie buvo Depeche Mode Stockholme!!! Lūkesčių nebuvo jokių, tad buvo gauta su kaupu. Ko pasėkoje, jau dėlioju planus varyti į Minską ir Varšuvą. Nesvarbu į kurią šalį vyksi, nesvarbu kurioje vietoje stadione tūsinsi, manau, tau bus gerai. Nes, nors ir esu DM fanas apie 15 metų, bet šį kartą nebebuvo alkio koncertams, kaip seniau, tačiau po koncerto atsigavau tik antradienį. Linkiu ir tau to paties.

Depechai yra Depechai…