Visiškai nežinojau ko tikėtis iš areninio Rolando Kazlo koncerto. Neskaičiau atsiliepimų, nemačiau video ir net nuotraukų neperverčiau. Žinojau tik viena, kad bus geras koncertas, kuriame Maestro šutkoriaus iki nukritimo, tikėtina, vėl sudainuos Pink Floyd „High Hopes“ pagal A. Baranausko „Anykščių šilelį“, bei bus didelės vizualizacijos. Tapo įprasta jau Lietuvoje, kad vietiniai muzikantai drąsiai ima arenas, ir ta drąsa atsiperka jei ne sold-outu, tai bent toli gražu ne minusu. Tačiau kaip atrodys subtilusis Kazlas milžiniškoje erdvėje? Ar nesuvalgys jo ta erdvė? Ar nedings betarpiškumas, jaukumas ir šiaip poetiškumas?

Beveik 3 valandas ir beveik sklidinai pilnai Siemens Arenai Rolandas Kazlas ir dainavo, ir šoko, ir šokdino damas, ironizavo, negailėjo sarkazmo, kas be ko juokavo, bei nuoširdžiai, ir rimtai kalbėjo apie tai kas daugeliui iš mūsų yra itin aktualu. Galima sakyti koncertas buvo padalintas į dvi dalis – į prakalbas, ir į dainas, – lygiai taip pat, kaip mano prieš tai mano regėtame Keistuolių Teatre praeitamet.

Kalbant apie muzikinę pusę, tai šįkart – viskas kur kas profesionaliau, raiškiau ir turtingiau, nei buvo mažoje erdvėje (turbūt tai – natūralu). Viso ant scenos darbavosi net 9 nuolatiniai muzikantai (neskaitant kariūno su trimitu, kuris akompanavo vieną iš dainų). Ant pakylos šėlo jaunasis solo gitaristas; ritmine gitara brazdino Krivis (kaip pristatė jį R. Kazlas); bosine bumbsėjo, jau matytas ūsuotasis, rimtyje nuolat paskendęs bosistas. Taipogi net keliais instrumentais (fleita, klavišiniais, cimbolais ir t.t.) grojantis jaunuolis, pianistė (kuri dar ir angelišku balsu pritardavo Rolandui); neužmirštame ir dviejų pritariančių žavių vokalisčių, bei perksininko su būgnininku! Taip, beveik visas orkestras.

Vizualizacijos. Jos buvo tiesiog pritrenkiančios. Po koncerto skaičiau, kad Rolandas prie jų itin svariai prisidėjo – jose vyravo ne tik autentiškos, įvairiausios senų laikų fotografijos, bet ir asmeninės atlikėjo kūdikystės, vaikystės, nū-dieninės ir pan. nuotraukos. Tačiau, jei galvojate, kad projekcijos tik transliavo skaidrių slide-show – smarkiai klystate. Spec. efektų jose buvo tiek, jog drąsiai galima teigti, kad jos pralenkė net kokį nors Lietuviškąjį poną dievą Selą. O ir šiaip Antonas Corbijnas, kuris kuria video medžiagą Depeche Mode‘ams, manau, Kazlo koncerte tikrai nebūtų nuobodžiavęs.

Įžangoje užsiminiau apie subtilumą, jaukumą, poetiškumą? Žinokit, nepamenu, kada paskutinį sykį ARENOJE jaučiausi taip jaukiai, tarsi būdamas kokiame, kaip pavyzdį galima paimti, „Geltonos Sofos Klube“. Patikėkit, buvo sukurta tokia betarpiška atmosfera ir energetika koncerto metu, jog net pamiršau nubėgti pasiimti alaus. O ir tarp žiūrovų, įsiskaitykit, nepamačiau anei vieno su putojančiu tauriojo gėrimo bokalu.

Dainos ir prakalbos. Na, čia jau galima ištisą knygą parašyti… Kiekvieną iš muzikinių siuitų, Kazlas, su jam būdingu, minėtu, ironišku ar nuoširdžiai rimtu stiliumi, apipavidalindavo žiauriai ilgu, bet visą laiką maksimaliai dėmesį išlaikančiu poetišku žodžiu. Ir, tiesą sakant, galima drąsiai teigti, kad tik jis vienas gali padaryti tokį efektą, kai svoris abiejų yra vienodai milžiniškai didelis ir tuo pačiu vienas nuo kito neatskiriamas, neatsiejamas. Efektas, kada daina ir prakalba susilieja į Vientisą Kūrinį. Gyvą, su dvasia, siela, mintimi ir gilia prasme, bei potekste.

Itin patiko jo išsakyta mintis apie purvą, kurį pumpuoja mums žiniasklaida. Pasaulis, pagal jį, yra toks kokį mes patys matome ir kaip į jį žiūrime (ar norime žiūrėti ir matyti). Jei žiūrėsi vien kriminalines kronikas, TV Pagalba ir pan. – pasaulis ir bus tokia vieta tau – bjauri, šlykšti, pilna prievartos, žiaurumo ir smurto. Ką žiūri ir klausai – toks ir pats esi. Juokaudamas jis mestelėjo idėją, kad tokiems žmonėms, kuriems tai yra „artima“, būtų geriau galima sukurti atskirus TV kanalus (tarkim Morgo TV), kuriuos žiūrėtų ne tik tai „mėgstantys“, bet ir tą darantys žmonės. „Būtų viktorinos, su temomis, kaip geriausia perpjauti gerklę arba šiaip nužudyti  žmogų, o skambinantieji – balsuotų ir nuspręstų, kuris variantas originaliausias!“ – šutkoriavo R. Kazlas.

Rolando Kazlo ir Pakeleivių „Toks Koncertas“, tai koncertas, kuris įpūtė buvusiems jame šilumos, išminties, geriausios nuotaikos, padovanojo šimtus šypsenų bei juoko akimirkų, galiausiai tiesiog nuteikė optimistiškai, pakiliai ir privertė smagiai pažvelgti į gyvenimą iš šono po jo. Kas smagiausia, kad vos tik keletas žmonių išėjo iš koncerto jam dar nepasibaigus. Koncerto, kurio trukmė – beveik trys valandos. O tai dovanoja viltį, kad geros valios, ne stereotipiškai mąstančių ir tiesiog pozityvių žmonių Lietuvoje yra labai daug. Kaip sakė koncerto metu, perfrazuotai, pats Maestro – per jus aš matau save. Gi aš galiu pasakyti, kad per Rolandą Kazlą, per jo „kaltę“, pamačiau savąjį itin itin giliai užslėptąjį identitetą – ne toks jau ir evil aš žmogus esu, nes…

„…aš apakęs, lengvai nugalėtas, grožiu tavo lyg siera aplietas!”