Joris: Jo, jei jau per savo gimtadienį buitinį alkoholizmą ir tūsą namie iškeiti į kokį koncertą/spektakalį/renginjuką, tai, matyt, reikalas to vertas. Tai štai, gruodžio pradžioje, savo gimtadienio išvakarėse, vietoje klasikinės šventės su vinigretu ir šampe, nusprendžiau draugus pasikviest pasikultūrinimui „Kablyje“. Vos sužinojęs kokia ten tamsiosios elektronikos fiesta insisuks gruodžio 2 dienos vakare – renginys “Grandis”, kuriame pasirodys asmeninės simpatijos Oorchach ir Deutsch Nepal – pasižadėjau sau, kad ką jau ką, bet čion nenuveit būtų didžiausia nuodėmė.
Tai štai, susiskambinau su kiečiausia chebra – pirmose gretose, žinoma, giminės ir kultūrnamio redakcija su pačiu Redaktoriumi priešaky – ir pakelės „Šnekutyje“ pasistiprinus skysta duona, patraukėm dvasios peno ieškoti. Nors skaitytojas, žinoma, nekantrauja pereiti prie pačios esmės, tačiau jaučiuosi įpareigotas tarti dar vieną žodį, kad pakeliui į „Kablį“ susiriejom su gerb. kultūristu Šarūnu. Ginčo esmė – kas, dar net neišklausius nei vieno pasirodymo, renginiui flashbacką suraitys. Buvo prieita kompromiso, kad Šarūnas savanoriškai vilks didžiąją literatūrinę naštą, o naujai iškeptas jubiliatas Joris pasidalins savo neįkainuojamais pamąstymas „į temą ne“. Tad, mielas skaitove, prašom, Tamstos dėmesiui pristatom pirmąjį kryžminį/komandinį flashą Kultūrnamio istorijoje.
Šarūnas: Kablys, penktadienis, Karkasas, Oorchach, Inner, Deutsch Nepal. Tiek užteko idant tvirtai nuspręsčiau dar kelias savaites prieš – pirmas gruodžio penktadienio vakaras bus užimtas. Nenuostabu, kad tokį renginį įvertino ir daugiau klausytojų – gana didelės patalpos ir dvi koncertų salės buvo stipriai užpildytos. Šaunuoliai, Nekrokatarsis, Didžiųjų Agregatų Inžinieriai ir Ghia!
Pirmi žingsniai į salę, o ten jau spėjusios apšilti dvi merginos Nut polair ir Daina Dieva. Pirmoji nepatraukia dėmesio, tad skleidžiu užuolaidą į sekančią sceną. Ekrane tarsi pro automobilio langą filmuoti priemiestinių landšaftų ir betoninių elektros stulpų vaizdiniai tarpais užleisdami eterį begaliniams miškams, nardina mintis apie žmonijos vienatvę nesuvokiamos gamtos tylioje tuštumoje. Šiaip jau apart šitų minčių nesijaučiau nuneštas į gilų droninį tranzą, tačiau pasirodymas įsiminė.
Apie vidurnaktį prie pulto vietą užėmęs Inner suko tinkamus beat‘us šokiams ir visai puikiai užpildė tarpus, kol keitėsi grupės kitoje scenoje. Tiesa, norint priartėti prie scenos galėjai pasijausti kaip pakliuvęs į vieną senobinę lietuvių pasaką, kur tenka kopti į stiklo kalną.
Be jokios pakilos, už rūko ir gausybės žmonių pasislėpęs Oorchach liko neįžiūrimas ir bent jau aš nepajutau ryšio tarp atlikėjo, muzikos ir publikos. Nebuvo taškymosi, kokį paprastai pavyksta užvesti Pofkei, nors iš garsinės pusės kaip visada – kokybiška, nieko neprikiši.
Joris: O man teko pastovėti pirmutinėse klausytojų gretose ir ten, atsakau, tūsas užsivedė. Nemačiau kas dėjosi už nugaros, tačiau mane apsupusi žmonių masė gan entuziastingai ringavo, raivėsi ir lingavo pagal tą riebų tribal techno, kurį leido Oorchach. Šį projektą seku nuo pat jo pirmojo išstojimo 2007 m. kovą per Icetodironą (vien už tai didelis ačiū „Grandis“ organizatoriams, kad leido asmeniškai atžymėti pažinties su šia scena dešimtmetį). Kelis pirmuosius metus išvis nebuvau praleidęs nei vieno Lietuvoje vykusio Oorchach pasirodymo, girdėjau ir mačiau, kai nuo ritual industrial skambesio palaipsniui buvo krypstama link noise. Visgi paskutinį kartą gyvą šio projekto pasirodymą apvirškint teko ganėtinai senai, tai tas skambesys, kurį išgirdau gruodžio 2 d. vakarą, gerokai nustebino.
Dar labiau nustebino mano paties reakcija į skleidžiamas vibracijas. Pritarsiu Šarui, kad nepajutau jokių sielos rezonansų su tuo kas buvo grojama, nors tarsi imk ir šok. Oorchach visuomet vertinau dėl to, kad šio projekto muzika sugebėdavo iššaukti giliai jaudinančią dvasinę patirtį, paslaptingą nakties miglą, įžiebti laukines sielos žaltvyksles. O šįkart nieko. Aišku, gyveni, augi ir kartą susipažinus su tokiais Miles Davis įrašais kaip Dark Magus, kelio atgal nėra, o suvokimas, kas yra pirmapradė muzikinė patirtis negrįžtamai pasikeičia. Žodžiu, Oorchach skambėjo labai šaltai.
Šarūnas: Dvi valandos po vidurnakčio ir scenoje Deutsch Nepal. Monotoniškas ir ištęstas vokalas, besikartojantys industriški trenksmai. Visą pasirodymą bandžiau suprasti apie ką tai? Nelabai pavyko, todėl šiek tiek gailiuosi beveik visai praleidęs kitoje scenoje bites kopinėjusį Karkasą. Kad moka virti smalos juodumo medų jis spėjo įrodyti jau vasarą, Area open air‘e. O šį kartą anonimiškasis bitininkas nepasidrovėjo savo FB šitą pasirodymą pavadinti blastu.
Joris: Na, tai nebuvo pats prasčiausias Nepal pasirodymas Lietuvoje – retro mode on: per tą patį septintų Icetodironą žiauriai pavedė tiek technika, tiek alkogolis, ko rezultate gavosi totalus bardakas. Nebuvo ir geriausias – 2012 m. Nordic Audio Moderne tik ką išleistas Amygdala albas buvo suskeltas su tokia įtaiga, kad, o tu vaikiau jėbau.
Grįžtant prie nūdienos aktualijų, paskutinis Deutsch Nepal relyzas vadinasi Alcohology, tai galim leistis į pasvarstymus, kad kolegos Šarūno patirtas chaoso, juodos bedugnės, beprasmybės ir išsitęsusios monotonijos įspūdis yra absoliutus atlikėjo meninis triumfas perteikiant tą dvasinį liūną, į kurį gali nugramzdinti atitinkamos substancijos.
Visgi vėl šalta, tuščia ir niūriu. Realiai tokias emocijas ir man sukėlė trečią kartą matomas vienas iš industrial scenos patriarchų Deutsch Nepal. Ir štai bežiūrint kaip už pulto stovinti žmogysta elegantiškai (su taure!) tvarko vyno bonkę, kaip niekad aiškiai nušvito reikalo esmė – štai čia ir yra industrialas. Nejauki, fiziškai it sunkus akmuo prispaudžianti mirusi muzika.
Būtent šio vakaro eigoje pirmą kartą taip aštriai supratau visą industrialo dvasinio šalčio esmę – gali šimtą metų drožti įrašus, skaitytis, domėtis, gilintis, kurpti ir imituot, bet tai reikia išgyventi kaip savalaikę patirtį. Sakau jums, gruodžio 2 d. Kablyje mašinų cechą užgaubė mirties angelo skraistė ir muzika materializavosi šalčiu alsuojančiu skerdienos kombinatu.
Buvo smarku. Ačiū.
Foto: FotoNuotekos
