Pirmasis ne geriausių, o daug geresnių, nei yprasti -iausi topas. Kultiškiausios šių metų dainos.
10. Hooverphonic “Deep Forest”
Pasivažinėjimas po neoninių šviesų nutviekstą naktį. Meilė už pinigus, svaigi pop baladė, ryškios spalvos ir tiesiog gražus video.
Apie tai, kad namai nėra visada būtinai “Sweet home”. Pilko betono, pulsuojančio rūko, krentančio švininio vandens akustinis, kilpinis muzikinis video. Padėsiantis, paguosiantis ne vieną esantį savo namuose, bet panašiai besijaučiantį.
Žiauriai gražus video sentimentalei baladei. Baladei, kuri būtų primityviai sentimentali, jei ne toks superinis klipas. Tikri, dramatiški ir natūralūs charakteriai. Kamera, montažas, vaidyba ir visa kita dainą paverčia itin realistišku opusu.
Žodžiu, trumpai. Visas “Oxygene 3“ albumas yra itin ne koks, bet trilogijos 17-ta dalelė iš jo – bene vienintelė, kuri pilnavertiškai, 100-tu procentų gali nešioti Oxygene medalį (vardą!) sau ant krūtinės.
“Storage Disc 3” – tai Massimo Magrini unreleased kūrinių kompiliacija. Vienas iš gabalų, tradiciškai pulsuojančių kosmine erdve, šalta jo anti-egzistencija, bei gluminančia begalybe, neatsitiktinai yra kultiškiausių tope.
Albumas, bent man tai prėskas. Hipsteriškas myžčiojimas į batą. Tačiau šis gabalas, kaip ir jo vizualas – itin stiprus.
Brian Eno – Kompozitorius, Muzikantas, Pionierius – viskas iš didžiųjų raidžių. Jo 18-tas studijinis solo albumas „The Ship“ yra visiškas šedevras, o ši kompozicija – tarsi juoda vyšnia visa tai reflektuojanti.
Po blankaus “Push The Sky Away” albumo tikėtis Iš Nick Cave & Co buvo galima… Daug. Juk ne vienam yra žinomos Nicko asmeninio gyvenimo aplinkybės (nusižudė jos sūnus), ko pasėkoje sulaukėme itin stipraus darbo. Nieko nuostabaus, kad pirmasis singlas yra trečias kultiškiausių dainų tope.
Nieko čia sentimentalaus ar hipsteriško post-mortem-RIP feisbuke skleidimo. Vos spalio 21 išėjo albumas, nuo tos dienos iki mirties išklausiau jį skersai. O ši daina – tiesiog monumentali!
Tas pats ir čia. Nors išgirdęs pirmąjį „Blackstar“ to pačio pavadinimo singlą – nurašiau jį pirmu įspūdžiu kaip nesąmonę, bet „Lazarus“ buvo kitas reikalas. Kaip ir mirties išvakarėse perklausytas albumas. Tiesiog pačių pačiausia esmės viršūnė!
Žymos:Akustiškai, bad sector, Brian Eno, David Bowie, electronica, Jean-Michel Jarre, Leonard Cohen, Nick Cave, Nick Cave and The Bad Seeds, pop, Radiohead, rock