Girgždančias Rusų dramos teatro duris pravėriau tik penktadienį – jau buvo spėjusios nudundėti cielos trys džiazo festivalio dienos (kad ir su legendiniu Viačeslavo Ganelino, Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano trio, kurį skaudžiausia buvo praleisti). Bet nėra prasmės dairytis atgal, neriam į penktadienį ir kietas, medines teatro kėdes apspitusias pusračiu sceną.

Pirmoji  ant parketo penktadienio vakarą iškulniavo mišri norvegų-švedų muzikantų saujelė  Atomic. Pirmas žvilgsnis ir… ant scenos Jeremy Clarkson‘as baigęs karjerą top gear‘e? Oi, ne, tai Fredrik Ljungkvist penkis kartus publikai pristatinėja savo styguojamus muzikantus.  Įdomiausias čia bosistas Ingebrigt, kuris tą vakarą pasirodė net du kartus. Juk jis ir The Thing narys!

Taip, su bosine gitara jis moka improvizuoti, bet visai ausys apšąla, kai greta krenkščia velniškai juodai toną pakėlęs, kūną persmelkiantis saksofonas, kuris tarsi išpranašauja pasaulio ateitį apokalipsėje. Visa tai – vikingų džiazinės atakos triumfas ar kitaip – The Thing! Jų laivas gal ir skendo Misisipėje, bet kuo puikiausiai išplaukė Vilniuje, net nekliudydamas seklumos.

Šeštadienis. Jauna, flamandiška trijulė De Beren Gieren sukuria šiltą jaukumą ir mėgaujasi tuo ką daro. Todėl užkabintos pianino stygos kabina ir žiūrovų simpatijas, ilgi aplodismentai išpiešia laimės šypsnius atlikėjų akyse.

Vilniuje su „No business records“ albumą įrašęs Andrew Lamb atsivežė galingą perkusinį arsenalą, o jo talkininkai – Arkadijus Gotesmanas ir ypatingasis Warrenas Smithas. Rytinės Azijos muzikiniai motyvai išgauti perkusija ilgai kūrė progas įstoti saksofonui, o Andrew stoviniuojantis patamsyje, ant galinės linijos, laukė savo progos išbėgti į muzikinę garsų gamą. Jo spontaniški įsiliejimai stebino ir buvo puikūs, tačiau tokie epizodiški, kad nuotaika spėdavo paskęsti per ilgai užsitęsusių mušamųjų liūne.

Savo gimtuoju Istrijos kampeliu Kroatijoje besididžiuojanti Tamara Obrovac su Transhistria ensemble į publiką kreipiasi lietuviškai ir, žinoma, sulaukia plojimų, – juk daugeliui malonu, kai gimtąjai šaliai yra rodomas dėmesys. Prasidėjus pasirodymui, mano akyse Kroatija atsiveria naujomis spalvomis – itališku užsidegimu ir aistra, Mediteranišku charakteriu bei slaviško folko mišiniu. Muzika gal ir nėra pati įdomiausia, bet pasirodymas vis tiek susiklauso savitai.

Sekmadienis. Vainikuoja ne tik dar vieną savaitę, bet ir festivalį. Suguža pilnutėlė salė, prasideda apdovanojimai, kažkas paklausys laureato muzikinių sugebėjimų ir ramiai eis namo? Ne šįkart!  Bet prieš tai… Vakarą atidarė Liudo Mockūno pasirodymas. Publika sėdėjo įtempę nugaras ir kaklus, kad geriau matytų dūdą į vandenį triūbijantį atlikėją. Solo pasirodymas yra sunkus atlikėjui, nes klaidų jau nebepaslėps geri kolegos (Liudui pačiam vėliau atiteko ši misija). Tačiau tai buvo taip stipru, intensyvu, kad sakau jums, joks kitas puodas, sklidinas vandenio, tą vakarą visame pasaulyje nesulaukė tokio dėmesio ir koncentracijos kaip šis! Tokiais momentais pamiršti apie save, esi muzikoje. Nuostabu, geriausias festivalio pasirodymas.

Dalius Naujokaitis… Nenuostabu, kad kai kas išėjo iš salės. O tie kas liko, negalėjo suprasti kodėl būgnai išvartyti. Kodėl su išvartytais būgnais Dalius vis dar „groja“? Įtampa tvyrojo, mintys sroveno „kas čia vyksta?“ ir vien šis publikos susikaupimas ir bandymas įspėti mintį jau buvo Daliaus laimėjimas. Tikslo pasiekimas? Galima „tai“ traktuoti ir taip. Aš čia neketinu sakyti nieko. Nei gero, nei blogo – tuo juk ir žavi mus meno pasaulio žmonės!

Festivalio uždarytojų vienuoliktukas iš Prancūzijos Orchestre National de Jazz nebegalėjo prilygti vakaro vinims. Trūko ir improvizacijos, ir idėjos, ir tiesiog elementarios ekspresijos veiduose ar akyse. Visgi, kaip festivalio vainikuotojai – uzurpavo gausiausią seriją aplodismentų. Pastarieji buvo tokie ilgi ir gausūs, kad ėmiau jaustis lyg pakliuvęs į Šiaurės Korėjos lyderio pagerbimo ceremoniją.

Apibendrintai, trys dienos beprotiškiausio (ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme) džiazo davė momentų, kai norėjosi snausti įsirangius nepatogioje teatro kėdėje, tačiau buvo tokių, kai pamiršti ne tik visas savo jusles, visą pasaulį, bet ir išsitempęs per kaimyno petį kartu su keliais šimtais žmonių įsmeigęs žvilgsnį negali krustelti mirtinoje rimtyje.

Kitąmet Renginys, iš didžiosios, švęs jubiliejinį 30-tą skaičių. Tad jau dabar galima rezervuotis gūdųjį spalio savaitgalį avansu.