Liepos 15-17 dienomis nuostabiame Latvijos kampelyje Salacgrivoje dešimtąjį kartą vyko didžiausias Baltijos šalyse open air‘as „Positivus“.  Per tiek laiko šias optimistiškas muzikines mini atostogas pasiūlęs festivalis tapo renginiu, į kurį masiškai plūsta ne vien latviai, čia pat už sienos įsikūrę estai, bet ir lietuviai, kuriems mūsų šalyje vis dar trūksta tokį žvaigždžių, vietinių „perliukų“ ir įdomių atradimų miksą gebančių pasiūlyti festivalių.

Ir nors šiemet „Positivus“ žengė stiprų žingsnį į mainstream pop ir dance areną (pagrindiniais  headliner‘iais pasirinkęs Ellie Goulding, John Newman, M83), jame netrūko ir kitų muzikinių stilių, eksperimentų bei staigmenų. Bet apie viską nuo pradžių ->

PENKTADIENIS arba DJ groja Britnę Spyrs

Važiuodami jau į antrąjį „Positivus“ jautėmės žymiai sumanesni nei pernai, tad nusipirkome bilietą į Salacgrivą iš anksto, kad nereikėtų dvi valandas sėdėti ant grindų prikvėpuotame autobuse apsikabinus savo kuprinę ir kūkuoti žiūrint į už lango besimainančius baltiško paplūdimio vaizdus.

Tiesa, kitaip nei 2015-aisiais, eilių stotyje šiemet nebuvo. Kiek nustebę patogiai nutūpėme į savo vietas, o aš pasitikrinau, ar skaitydama orų prognozes nepraleidau žinutės apie taifūną Salacgrivoje penktadienio vakare, žaibų lietų ar dar kokią stichiją. Trumpam užbėgsiu istorijai už akių: nors visą savaitgalį žadėjo pilti kaip iš kibiro, nei penktadienį, nei kitas dienas gręžti sušlapusių kojinių nereikėjo – Salacgriva padovanojo puikų orą – debesuotą su pragiedruliais, nei pe karštą, nei per šaltą. Tikras pasisekimas!

Tačiau ir atvažiavus eilės prie festivalio nebuvo. Supratau, kad „stichija“, kurios išsigando atvykėliai, veikiausiai buvo Ellie Goulding, kelias dienas prieš Positivus pranešusi, jog atšaukia koncertą dėl sveikatos problemų. Daugybei žmonių tai reiškė prisijungimą prie vakarėlio jau tik šeštadienį.

Taigi penktadienio headliner‘iais tapo  „Ready for the floor“ hito savininkai Hot Chip. Šį pajūrio vėjo atneštą hitą išgirdome dar tik besistatydami palapines kempinge. Gražu, bet ir liūdna: juk be jų ir esto Noep tąvakar line up‘e nebuvau pasižymėjusi nieko daugiau.

Apsidairėm ieškodami draugiškų kaimynų. Aplink palapines žmonių nebuvo matyti, tad atsikvėpėme ir išdrįsome išeiti į festivalio zoną. Be to, kad žmonių buvo gerokai mažiau nei pernai, rodos niekas nepasikeitė: prie vartų  tas pats balalaikinis gatvės muzikantų ansamblis, medžiuose švytėjo tos pačios jaukios jonvabalių šviesas primenančios lemputės, kelyje rikiavosi viso dešimtmečio festivalio reklamos, scenos buvo išdėstytos panašiai, o ir nuo paplūdimio vėl trenkė jūros kopūstais.

Pasivaikščioję truputį, patyrinėję erdves ir gražius laimingus žmones, viskuo likome patenkinti. Tik, deja, muzikine prasme vietos neradome niekur – Red Bull scenoje sukosi B. Spears „Toxic“, pagrindinėje scenoje kiek girdėjom, irgi, kitur muzikantai ir didžėjai taip pat gan vangiai brazdino instrumentus, todėl neliko nieko kito, kaip tik apsisukus grįžti į palapines ir palinkėjus sau sėkmingesnio rytojaus eiti miegoti.

ŠEŠTADIENIS arba vakarėlis prasidėjo

…dievulis žodžius išgirdo: šeštadienį pradėjau saulės nutviekstoje Nordea scenoje, klausydama kokybiško post punk‘o/coldwave‘o, kažko, tarp Joy Division ir KINO, grupės, kurią dar labai norėsiu išgirsti Vilniuje ateityje. Super Besse – vienas iš įdomiausių naujosios Baltarusijos muzikinės kartos projektų, kurį sudaro trys charizmatiški vaikinai, įtemptas garso takelis ir sraunus stiprus balsas, sujungiantis žanro klasiką su naujais vėjais.

Malonų įspūdį paliko ir buvusio „Vampire weekend“ nario Chris Baio solinė kūryba. Baio įkvėpimų sąraše – daugybė muzikos, teatro, literatūros klasikų vardų, pradedant Bowie bei Queen ir baigiant Dostojevskiu, techno su visa šokių muzikos kultūra už nugaros, smart outfit‘ais ir kitais niujorkiečio hipsterio atributais. Tačiau nei vienas konkrečiai apibrėžtas garsas, stilius ar požiūris jo kūryboje nedominuoja. Priešingai, maišydamas visas savo patirtis su intuicija Baio išgauna naują, netikėtą skambesį, pozityvią melancholiją, tuo pat metu lengvai susiklausančią vasaros open air‘e ir raginančią susimąstyti apie tekstą grįžus namo, pašokti ryte besikuičiant rūbų spintoje ir vakare, geriant paskutinę taurę vyno prieš miegą.  Tiesa, Baio skirtas ne visiems – kaip kokie artišokai, smidrai ar midijos – šis clever pop vieniems bus gardus kąsnelis, kol kiti rauks nosis. Visgi, siūlau pamėginti.

Tarp muzikinių kelionių „Positivus“ knibždėjo ir kitokių pramogų – to paties Baio  vos nepraleidau todėl, kad beeidama į Lattelecom sceną netyčia sustojau paklausyti paskaitos, kaip skatinti kūrybiškumą. Tie, kurie yra nors kiek susidūrę šiais reikalais, veikiausiai sutiks, kad dažniausiai jie sukasi apie nieką – abstrakcijos, sėkmės istorija, abstrakcijos ir vėl kokia nors sėkmės istorija. Viskas. „Positivus“‘e buvo kitaip: išgirdusi konkrečias užduotis ir pasiūlymus, jau keletą dienų intensyviai praktikuojuosi jas taikydama ir pradedu jausti rezultatus. Jei kam bus įdomu, ką ten pasakojo, parašykit – pasidalinsiu.

Festivalyje nudžiugino ir „Tallinn Music Week“ scena. Jos išpildymas, pradedant šiaurietiškai įrengtu scenos „nameliu”, patogiais sėdmaišiais, teigiamai nuteikiančiais pristatomaisiais leidiniais, besišypsančiais scenos kuratoriais ir nemokamomis tręšnėmis ir baigiant perpus pigesniais bilietais į TMW, estų prezidento kruopščiai atrinktu  muzikantų-mylimukų rinktiniu vinilu, kurį čia pat buvo galima nusipirkti, ir pačiu prezidento vizitu sekmadienį.

Vakaro vinimi, žinoma, tapo M83. Opener’yje juos iškeičiau į dušą, tad dabar praleisti nenorėjau. Tiesa, tuo pat metu kitose scenose grojo ir daugiau įdomių grupių – kempingo kaimynai latviai, pavyzdžiui, skubėjo į Skyforger, o dar viena dalis festivalininkų, neabejoju, nubyrėjo ir į tautiečių Fingalick ir Vaiper pasirodymą.

Koncertams pasibaigus festivalio naktinėtojai patraukė kas kur: į kiną, pas didžėjus, prie maisto (turiu pasakyti, kad šiemet toje vietoje atradimų tikrai nebuvo: tarp kopūstų ir dešrelių aibės vos kur ne kur galėjai rasti ką smagesnio, tad man priimtiniausiu tapo falafelių kebabėlis.) ar prie jūros su kątik sutiktu festivalio „nuotykiu“…

Na bet, kas nutinka Salacgrivoje, lai lieka Salacgrivoje, o mums metas išsimiegoti. Nes ryt sekmadienis, pilnas must see nuo ryto iki vakaro.

SEKMADIENIS arba nuo scenos iki scenos

Kitaip nei šeštadienį, rytinio miego niekas nebetrikdė – lijo iki pat dvyliktos valandos, tad palapinė tapo patogiausia ir geriausia dienos sutikimo vieta. Tiesa, persimiegoti buvo nevalia, nes jau nuo pirmos valandos dienos teko įjungti PILNO TEMPO režimą. Lattelecom’o scenoje koncertui jau ruošėsi Latvijos kylančios žvaigždės, jaunimo numylėtiniai Carnival Youth. Po teisybei, per vieną festivalį juos išgirdau du kartus – pirmąkart išbandydama virtualios realybės akinius stebėjau koncertą kambaryje, o antrąkart jau gyvai, pagrindinėje scenoje, dainuodama „Never have enough of this, never have enough of this“ laimingų žmonių būryje.

Jauni (vos perkopę dvidešimtmetį), žavūs, užsibrėžę didelių tikslų, išbandantys save visais aspektais ir visomis formomis,  Carnival Youth tikslą sužavėti Europą gali pasiekti jau labai greitai. Ir nors beklausant saldžių dainų ausis kartais rėžia  „klišiniai“ žodeliai apie draugus, meilę, laimę, juoką, šokius, širdis ir žuvėdras, įvertinus, kad vaikinai nuoširdžiai gyvena juoku ir žuvėdromis, nesinori kitko, kaip tik prisijungti prie tos stebinančios jaunatviško idealizmo bangos.

Tiesa, festivalio atradimu nr. 1 tapo ne „Carnival Youth“, o po jų sekusi grupė – taip pat jauna ir daug žadanti, bet jau žymiai santūresnė, gilesnė, tamsesnė. HAELOS – kokybiško trip hop‘o trio, unisonu skambantys taip, kad norisi atsistoti iškėlus rankas į šalis ir pasiduoti jų muzikos tėkmei bet kur – laukinių miškų fone, naktiniame mieste ar paplūdimyje. Kartais pernelyg įsijaučianti į pasikartojimus, bet labai vizuali, vaiduokliška, barjerus laužanti muzika neabejotinai įsirašo į šios vasaros klausomiausių kolektyvų sąrašą.

Tačiau ir po HAELOS nebuvo laiko atsikvėpti nors minutei – į sceną žengė Charles Bradley and his Extraordinaires – dar vienas naujas favoritas. Nors neklausau soul, jis ir jo puikiai atrinkta muzikantų kolektyvas pasiekė mano sielą. Tai buvo vienas nuoširdžiausių pasirodymų, kurio atsiminimai vėl ir vėl atgimsta kiekvienąkart užsileidus bet kurią Charles‘o dainą. Meilė, kuri nebanali, dvasia, kurią kone gali paliesti, dėmesys kiekvienam atėjusiam – keista, kaip šitiek laiko grojęs žmogus gali neprarasti tokios šilumos ir rūpesčio. Rekomenduoju jį visiems. Net jei jums nerūpi tas soul‘as. Net jei niekada negirdėjote Charles Bradley vardo. Jei kada lankydamiesi tolimame mieste pamatysite, kad ten vyks jo koncertas – nusipirkit bilietą ir nueikit. Atgimsite iš naujo, tikrai.

Pasibaigus tobuliausiam festivalio koncertui sekė nedidelė pertraukėlė iki dar vienos nišinės, daina „Nothing‘s gonna hurt you baby“ merginų širdis užkariavusios amerikiečių grupės Cigarettes After Sex. Pertraukėlė pavalgymui, galima sakyti. Tačiau maistas greit neteko prasmės tada, kai praeinant pro „I love you“ sceną išgirdau lietuvaitį Marką Palubenką. Prisipažinsiu, mažai žinau apie jo kūrybą. Jį esu girdėjusi prieš eilę metų, kai Markas dar leido savo debiutines dainas. Ir tada man jos patiko. Daug žadėjo, buvo malonios klausyti, nuteikė romantiškai. Tačiau dabar Palubenka jau yra nuėjęs žymiai toliau, nors ir nepraradęs savo žavaus nuoširdumo. Positivus‘e jis man priminė tuos laikus, kai būdama šešiolikos alpau nuo pirmų Golden Parazyth‘o gabalų – o priversti ketvirtadalį amžiaus pragyvenusį žmogų alpti, pripažinkim, žymiai sudėtingiau nei paauglį. Sėkmės, Markai, tu turi daug ir gali daug. O ir Cigarettes After Sex, groję iškart po tavęs, tiesą sakant, buvo nebe tokios „skanūs“.

Tos cigaretės išties migdė, todėl jas iškeičiau į dušą ir taip netyčia, deja (dvigubai trigubai deja deja deja) sugebėjau praleisti prancūzų instrumentinės/elektroninės muzikos grandus – AIR. Tikiuosi, kad jie  dar nesiruošia išeiti iš muzikinio pasaulio ir ateityje juos pavyks pamatyti kitur. Na o flashback’o dėlei pasakysiu – visi, ko klausiau, sakė, kad Air’ai buvo gerai. Ir vėl – deja deja deja…

Norėdama jau daugiau nieko nebepraleisti, kone bėgte nulėkiau pas drąsiąją kanadietę Grimes, kuri ant scenos taškėsi kaip velnias, o tarp dainų cypsėjo „ačiū ačiū, aš nemoku šnekėti, neleiskit man kalbėti“ kaip koks nuo dangaus nužengęs ninja-angeliukas, ir Iggy Pop‘ą, kuris kaip tikras save gerbiantis rokeris, apsitempęs odinėmis kelnėmis, dainavo savo geriausius hitus iš  kultinio „Trainspotting‘o“ OST‘o – Passenger, Lust for life, Nightclubbing.

Skubėdama namo (į palapines) po Iggy Pop koncerto to nepastebėjau, bet ryte prasiirusi pro kaimynų latviukų paliktą šiukšlių krūvą, kuri dar anądien buvo palapinių miestelis, supratau – šiemet sekmadienio naktį išvažiavo daug daugiau žmonių nei pernai po Robert‘o Plant‘o pasirodymo. Viena iš užsilikusių kaimynių paaiškino situaciją: „nežinom mes nei to „Trainspotting‘o“, nei Iggy Pop‘o“. „O dieve“, pagalvojau, nudelbiau akis ir pasvarsčiau, kaip ten jiems, dvyliktokams, prieš keletą metų „patiko“ „operator of pocket calculator“ Kraftwerk‘ai. …

PABAIGAI

Ar man patiko festivalis? TAIP. Ar buvo, ką keisčiau? Irgi taip. Nors ir džiaugiausi, kad penktadienis leido išsimiegoti, o sekmadienis atnešė bent aštuonis įstabius muzikinius pasirodymus, paskutinę dieną tiesiog nespėjau suktis. Geriausia diena, suderinusi poilsį prie jūros su pasitaškymu prie scenų buvo šeštadienis. Todėl tikiuosi, kad organizatoriai kitąmet line up’ą ir vėl paderins taip, kad kiekvieną dieną skirtingą muzikinį skonį turintys žmonės galėtų atrasti kažką sau.

Bet, aišku, Positivus nėra vien muzika. Daugeliui žmonių tai sudaro labai nedidelę jų mylimo festivalio dalį. Jiems festivalis – tai optimistiškai nuteikianti atmosfera, draugai, naktiniai tūsai ir nuotykiai, į kurį mūsų kaimynai leidžiasi žymiai rečiau, nei muzikinę revoliuciją išgyvenantys vilniečiai, todėl ir laukia žymiai labiau. Tai gėlės ir blizgučiai, juokas ir naujos pažintys, maži džiaugsmai sulaukus dušo ar alaus eilėje ir aibė kitų dalykų, kurių iš festivalių neišimsi.

Visumoje, latviško pozityvo vakarėlis yra jaukus ir geras – suderinęs didelio open air’o šurmulį su mažo festivalio patogumais. Tad po dviejų metų praleistų ten galiu jau drąsiai sakyti – tapau „Positivus“ gerbėja: prisimenu jį jau visą savaitę, noriu kitų metų, naujų nuotykių, naujo garso ir kaip pamišėlė stebiu, kuo dalinasi kiti ten buvę žmonės.

Iki kitų kartų, Positivus! Iki kitų metų.