Ei kolegos, ar menat dar tokią pasaką apie vaikėzą ir pilkį vilkį? Siužetas maždaug toks: kokis tai piemuo vis šūkauja ant kaimo, kad štai piktas vilkas ateina ir norįs jaunuolį suvalgyt. Dori kaimo žmonės, aišku, sulekia pagalbon, tačiau, o Jėbau, paaiškėja, kad niekšas pacukas juos išdūrė. Cha cha, juokiasi vaikis, ir šitaip kartojasi n-sykių. Tačiau tada ima ir pasirodo tikras vilkas, bet tąsyk į piemens pagalbos šūksnius niekas neatsiliepia ir vilkas palieka skaniai užkrimtęs.

Įvairi koncertų, festivalių, parodų ir kitų veiklų organizatorių viešoji komunikacija man yra kaip pasakos apie vaikį ir vilką –kiek kartų girdėjom, kad bus “Labai gerai”? Tik esmė ne tame, kad berniukas melavo; esmė, kad jis savo prikolą nutąsė iki totalaus užknisimo. Jo, suprantu, kad tai būtinas organizacinis momentas, bet, sakau tamstoms, jau bus prabėgę kokie šimtas metų, kada paskutinį kartą buvau sujaudintas kokio pranešimo plačiajai liaudžiai.

Tad nejaudino manęs ir šių metų ALT Events, Velnio Akmens organizatorių, kalbos apie tai, kiek darbo įdėta ir koks šiais metais Akmuo bus patsai pačiausias –  ai, vėl čia savo varo. O, ponios ir ponai, ėmė chebra ir PAVARĖ. Ale ne tik šnekomis, bet ir darbais – rezultatas toks, kad šiais metais į Anykščius su paraliaus pagalba buvo atridentas pats didžiausias Velnio Akmuo. Ta prasme, tai buvo sėkmingiausias iš visų Akmenų, kuriose teko džiaugsmas lankytis.

Žiauriai man prie to prisidėjo, ironiška, orai. Jei pamenat, ketvirtadienio popietę Anykščiuose žadėti 60 mm kritulių ir apniukęs dangus, kas tūlam tarsi nieko gero ir nebylojo. O visgi atvirkščiai. Žinodamas, kad saulė slėpsis debesuos, galėjai drąsiai palapinę traukti iš įprastinės lokacijos, – šešėliuose skęstančio Dainuvos slėnio šilo, – arčiau Šventosios upės. Dar nė vienam festivalyje nejaučiau tokio estetinio pasitenkinimo savo palapinės vieta, kaip šiais metais Velnio Akmeny: žalia pievutė, čia pat, už poros metrų, ramiai sruvenanti Šventoji ir privatizuotame krante marširuojantis kovinių ančių, jau paverstų batono junkies, pulkas.

Aišku, kas iš to grožio ir pievučių, jei lietutis būtų atvanojęs per visas festivalio dienas, ale jau nuo penktadienio oras ėjo vis į grožį, pakolei visą šeštadienio popietę galėjai mėgautis saulės voniomis, Šventosios sveikatingumo taku ir sausa futbolo aikšte. Dalies Kultūrnamio redakcijos debiutas festivalio futbolo turnyre, kuriame atsilankė ir dvigubas Europos čempionas Kepler Laveran Lima Ferreira, liaudžiai žinomas kaip Pepe, tarsi ir neprisvilo. Kritom, kaip ir kovingieji islandai prieš prancūzus, po garbingos kovos ketvirtfinalyje.

Kita vertus, Velnio Akmens estetiką griovė šiukšlių kiekis – visgi apkiautėliai tie lietuvaičiai. Nors buvo dalinamos vienkartinės peleninės, nors nestokota šiukšlių konteinerių (tik juos irgi dažniau atlaisvinti reik), ale visur mėtėsi nuorūkos, plastikiniai bokalai ir skarbonkės. Plastiko jūros pinkles išspręstų depozitiniai bokalai, o dėl skardinių esmė tame, kad festivalio alaus būta Volfo-Engelmeno. Bent kažkiek malonumo teikiantys šios daryklos skysčiai tebuvo stumdomi metalinėje taroje, tai festivalio liaudis metalinę puotą ir iškėlė.

Oi, patikėkit, ne vienas išpurtusio veido Anykščių sanitaras anapus festivalio tvoros dūsavo ir verkė: kad mus ten įleistų, aukso kalnai mėtos! Ir išties, jei tik pas tūlą festivaliautoją būtų buvę noro ir ryžto, ans parinkęs skarbų galėjo padengti visas savaitgalio išlaidas ir dar su pliusu išeit. Mačiau, kad ne vienas taip ir darė. Girdėjau, kad galiausiai neatlaikė Anykščių motinos maitintojos Norfos taromatas – nusprogo, atsisakė ryti skardines ir eurus dalinti, tad ne vienas aliuminio pilnas maišas buvo išsigabentas su savimi namolio.

Bet va, kaip minėjau, šiai pelningai sanitarinei užmačiai reikėjo noro ir ryžto, nes veiklos Velnio Akmeny ir taip netruko – puokštė parodų, performansų, įvairių workshopų, naujai įsisavintoje Dainuvos slėnio kertėje išdygo palapinė, ačiū Jėbui, be tabokos berniukų ir mergaičių, bet su x-boxais ir kirpykla, o kur dar visą dieną trunkančios ir nemažai energijos suryjančios svaigulio paieškos, pokalbiai, maudynės Šventojoje ar pasivaikščiojimai jos krantu. Žodžiu, visą savaitgalį nuobodulyje pradykinėti tegalėjo skurdžiausios vaizduotės niurzga, o daugumai, manyčiau, buvo išties smagu.

O užvis smagiausia buvo dėl esminio dalyko – muzikinių Akmens reikalų, kurie šiais metais išpuolė žiauriai rimti. Driokstelėta jau patį pirmąjį festivalio vakarą, ketvirtadienį, kai Rytų scenon žengė ir galingai pasirodė vieni iš festivalio favoritų THE SOFT MOON. Nors anie kilę iš saulėtosios JAV vakarų pakrantės, tačiau jie groja tokį tamsų ir energingą darkwave – skardūs būgnai, spiegiančios gitaros, nemažai elektronikos ir daug reverbo – kad pasijunti it 80-aisiais kažkur Londone siausdamas slaptame juodvarnių vakarėlyje.

Bet nesupraskit manęs klaidingai, amerikiečių kūryba nedvelkia kapo puvėsiais; ta prasme, tai nėra aklas sekimas stiliaus kanonais, o moderni ir šviežia (ką griebtum – močiutės sodo prisirpusį vasarinį pomidorą ar žiemą Kietaviškėse išaugintą plastiko gabalą?) tamsaus post-punko interpretacija. Žodžiu, absoliutūs Rytų scenos karaliai. O jiems į scenos pažus įsipaišo atskiro paminėjimo verti šaunuoliai MANTAR ir A PLACE TO BURY STANGERS. Pastarieji kolegos (irgi amerikonai) į Europą atvyko išskirtinai dėl Akmens ir surengė laukinę garso orgiją – finale taškėsi gitaros, skraidė dešros ir plyšo ausų būgneliai.

Penktadienio popietę papuošė estų iš Talino HOLY MOTORS pasigrojimas Gama scenoje. Pasigrojimu įvardinau dėl to, kad viskas truko pernelyg trumpai. It koks naktinis drugys, dienos šviesoje estai greitai sudegė, o buvo labai gražu – tamsi, neonais nušviesta ir toliuose aidinti nostalgiška americana nuotaika, o už mikrofono stojusi fatališku seksualumu spinduliuojanti, legendinę Nico iš „The Velvet Underground“ tiek povyza, tiek dainavimo maniera primenanti, vokalistė. Lauksiu kito išstojimo tamsesnėmis aplinkybėmis.

Kad jau apie penktadienį prakalbom, tai ir tęsiam. Būtent antrąjį festivalio vakarą į bendrą veiksmą įstojo ir garbingasis Velnio Akmens metalo forpostas su įgula – Vakarų scena. Kapeliono vaidmuo teko šiuo metu metalo pasaulyje ant bangos esantiems lenkams BATUSHKA, kurie tarsi groja beveik niekuo neišsiskiriantį melodic black metalą, jei tik ne tas faktas, kad viską – tiek scenografiją, tiek įvaizdį, tiek muziką – pagardina stačiatikių giesmėmis ir įvaizdžiais. Liturginis black metalas.

Čia, sakyč, ir problema. Jei kas esat klausę a cappella atliekamu senųjų stačiatikių giesmių, tai nesvarbu, tikit į spagečių monstrą ar pokemonus, fakto nepaneigsi – jos skamba didingai. O tada, kai liturginės giesmės yra įpinamos į melodic black metal pasiutpolkę, visas žavesys dingsta. Kokis lėtas doom metalas būtų kur kas parankesnis. Vat, toks ir tas liaudį sužavėjęs kapelionas. O scenos įgulos vado rolė pagal svorį ir nuopelnus atiteko legendoms NAPALM DEATH – vokalistas daug dėkojo ir čiauškė tiradas, o liaudis, savo ruožtu, ant asfaltuotos marakanos pažadino negailestingą kaulų laužimo monstrą t.y. įsisuko rimtas moshpitas.

Visgi, dvi labiausiai lauktos Vakarų scenos ir festivalio grupės supuolė baigiamajam šeštadienio vakarui. Iš Portlando parsiradę thrasheriai TOXIC HOLOCAUST sužavėjo savo nuoširdumu ir pozityvo užtaisu – virina iš metalo aukso fondo trauktais rifais ir tiek. Jokių pretenzijų į juodąsias mišias, gilų meną ar vidinio žvėries pažadinimą moshipite. Chebrai esmė gera nuotaika ir nusisekęs balius. Rodos, tokį pakurti jiems pasisekė, nes nemunais žliaugė prakaitas ir viesulu sukosi minios pasiutpolkė.

Štai tokio nuoširdumo, mano manymu, pritrūko Velnio Akmens headlaineriams ir garsiausiai Lenkijos metalo grupei BEHEMOTH. Jų pasirodymas paliko dvejopus jausmus. Šaunu, kad grupė nėra užsikonservavusi gyvoji mumija, metai iš metų nedrožia tų pačių blackened death metal gabalų ir yra pasiryžę sugroti kone visą naujausią albumą The Satanist. Kita vertus, lenkai Lietuvoje paskutinį kartą lankėsi prieš gerą dešimtmetį, o per šį laikotarpį buvo sukurptas ir įrašytas ne vienas šlovingas šmotas, tad tarsi lietuvaičiai galėjo būti pamaloninti ir labiau į retrospektyvą orientuota programa.

Ale kur tau. Vietoje to BEHEMOTH sugrojo dar ir sutrumpintą programą, po kurios staigiai nusipaveikslavo su publika ir movė lauk. Iš setlisto (mačiau originalą) dėl kažkokios laiko stokos buvo išbrauktas net ir legendinis „Conquer All“ , kuris savo laikais įkvėpė visą jaunųjų gitaristų kartą. Ir visa tai tokiame kontekste – pasirodymo pradžia dėl nusikėlusio soundčeko užsivėlino, dėka ko gerą pusvalandį ausyse skambėjo užknisanti mantra „Raz, dwa, trzy“.

Kita vertus, nors ir naujausias, bet jau ir dabar The Satanist patenka tarp geriausių BEHEMOTH albumų, o ant scenos lenkai pademonstravo puikiai ir profesionaliai atidirbtą šou. Bet po visko neapleido mintis, kad tai buvo chaltūra – aukščiausio lygio, bet visgi šalta ir bejausmė chaltūra.

Kažkaip būtų labai nesmagu tokia pusiau liūdna gaida ir užbaigti šį flashbacką, tad, jums leidus, skelsim šviesesnį baigiamąjį žodį. Nors visų ir nepaminėjau, bet šiais metais Velnio Akmenyje sudrožtas ne vienas puikus pasirodymas (ypač kietas buvo Sraigės Efekto išstojimas prie Šventosios), o viso festivalio apskritai būtą labai smagaus – organizatoriams ALT Events pavyko sėkmingai suderinti aukšto lygio organizaciją, stiprią kultūrinę programą ir pagauti vaibų paukštę, dėl ko šį Akmenį įvardinčiau kaip totalią reabilitaciją ir apsivalymą nuo pernykščių blankumo demonų.

 Žiauriai smagu, kad Velnio Akmuo vėl rieda ir dunda teisingu keliu. Ačiū.

Foto: Vytenis Jurevičius