Pakalbinti linksmus vaikinukus „DaGamba“ buvo mano metų senumo užmačia. Tada juos pirmą kartą pamačiau „Kristupo Vasaros Festivalio“ koncerte. Tai internacionalinis kvartetas, susidedantis iš dviejų violončelininkų, perkusionisto ir pianisto. Jie savo sėkmės paslaptį (juk tokių kaip jie, po „Apocalyptica‘os“ išpopuliarėjimo, atsirado šimtais) įvardina paprastai – didelė meilė klasikinei muzikai, sumaišius ją su šiuolaikinės betvarkės prieskoniu. Tad susipažinkit su „DaGamba“. Užsileidę pateiktą Youtube‘ą ir paskaitę trumpą ir smagų pokalbį su ansamblio lyderiu Valters.
Jokiais būdais nepraleiskite jų pasirodymo šiemečiame „Positivus“ festivalyje Latvijoje, Salacgrivoje!
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=0P_Gpc0j-Mg[/youtube]
Sveikas, Valters! Tai kaip praėjo užpraeito sekmadienio koncertas VU Botanikos sode?
Iš esmės buvo gerai, tik oras buvo prastas – lijo, šalta ir t.t. Bet šiaip ar taip, nepaisant visų negandų jis įvyko ir, manau, atėjusieji liko patenkinti.
Žinai, tiesą sakant aš maniau jis buvo atšauktas ir net nėjau į Jūsų koncertą dėl to, bet pasirodo taip neatsitiko!
Aaa, ne! Mes irgi manėm, kad teks jį atšaukti, nes visi žinom, koks oras sekmadienį buvo. Kas svarbiausia, lijo taip stipriai, kad net į scenos vidų lietaus lašai įkrisdavo. Bet mes tada pasislinkom į patį jos galą ir sugebėjom surengti pasirodymą.
O kaip dėl žiūrovų? Negi jie sėdėjo / stovėjo lietuje?
Na, lietus liovėsi atlikus antrą ar trečią kūrinį, vėliau buvo viskas gerai. Koncertą, beje, filmavo nacionalinė televizija. Nežinau, kada jis bus rodomas, bet jį galima bus pasižiūrėti be jokio lietaus, sėdint jaukiai namuose (šypsosi).
Praeitamet jūs sugrojot septynis koncertus Glastonbury, šiemet šešis, o ir Positivus priešaky. Tačiau štai, iš mega tūkstantinės minios jūs atvažiuojat į Vilnių ir grojate ramiai sėdintiems keliems šimtams žmonių. O energija iš jūsų trykšta! Kokia to paslaptis? Kaip jūs taip sugebat užsivest itin mažo masto pasirodymams?
Tiesą sakant, per pasirodymą Vilniuje buvo apie pusantro tūkstančio, gal netgi du tūkstančiai žmonių! Ir kaip sakiau, buvo labai blogas oras, bet, kas geriausia, vis tiek atėjo gana daug žmonių, tad dėl to buvo labai smagu.
Kas dėl Glastonbury jo, tai labai ypatinga vieta. Šiemet ten buvo iš vis nurautai. Pats beprotiškiausias, ko gero, Glastonbury koks buvo! Mes sugrojome ten šešis koncertus, šešiose skirtingose scenose, nešdamiesi į kiekvieną savo instrumentus patys su savimi ir, kas sudėtingiausia, jog festivaliuose nebūna soundčeko. Tu ateini ir praktiškai iš karto groji.
Kas įdomiausia dėl šio festivalio, jog jame dalyvaujantys žmonės, kurie ateina į pasirodymą – jo tikrai klauso. Nepliurpia, neužsiiminėja pašaliniais dalykais, o iš tikrųjų klausosi muzikos. Tad muzikantams tai – ideali vieta. Nes kituose festivaliuose muzika žmonėms yra daugiau fonas, o Glastonbury visi iš rimtųjų klausosi.
Kaip tu palyginsi energiją mažos auditorijos ir didelės, masinės?
Groti mažai auditorijai – kur kas sunkiau nei dideliai. Nes mažoje, tu matai vos ne kiekvieną veidą asmeniškai. Gi didelė auditorija yra tarsi viena dvasinė komuna.
Praeitamet pasakojai, kad turėjai koncertą tame pačiame Glastonburyje, kur grojote nuogiems žmonėms, o prie pat jūsų šoko du bičai iš kurių vienas buvo su raudona suknele, o kitas nuogas.
Šiemet buvo dar nuraučiau (šypsosi). Šiemet grojome tokioje vietovėje, kuri yra slapta. Ji vadinasi “Piano Bar”. Apie ją paprastas festivalininkas nežino. Ir ten eina nuo didelės minios norintys pabėgti celebričiai ar atlikėjai.
Tai labai intymi vieta. Joje telpa trys ar keturi šimtai žmonių ir ji atrodo tarsi ola ar urvas. Ar, dar tiksliau, viduramžių teatras. Ir joje susirinkę, tie visi išrinktieji, po kiekvienos tavo sugriežtos dainos sprendžia – tu groji sekantį kūrinį ar ne. Kaip Gladiatorių kautynėse (šypsosi). Kiekvieni metai festivalio pagrindinis organizatorius aplanko tą vietą.
OK, o tada koks buvo jūsų pats liūdniausias pasirodymas? Tokį, kurį norisi pamiršti?
Jo, be abejo tokį turim! Tiesą sakant, tai – pirmasis “DaGamba” pasirodymas, kuris įvyko prieš 4-5 metus. Tai buvo pasirodymas arenoje, krepšinių rungtynių pertraukos metu. Kas geriausia, šioje istorijoje yra tai, kad žaidė… Lietuva! (šypsosi). Buvo atrodo pasaulio čempionatas, kuris vyko Rygos Arenoje.
Na, mes pradėjome groti ir staiga arenoje susirinkę aistruoliai pradėjo… švilpti. Negatyviąja prasme. Mes žinoma, pamanėme, kad taip reaguojama į mūsų pasirodymą. Ir, kas geriausia, kad švilpė būtent Lietuviai (šypsosi). Ir tik praėjus laikui sužinojome, kad jie švilpė kažkam kitam, o ne reagavo taip į mūsų trumpą pagrojimą.
Pakalbėjome apie pirmą pasirodymą. Kas buvo prieš „DaGamba“?
Prieš tai aš grojau daugiau klasikinės muzikos ir grupėje „Melo-M“. Ansamblį sudarė trys violončelės. Žinai?
Jo, tiesą sakant, pamenu labai, labai senai matytas reklamas per TV. Kodėl „Melo-M“ iširo?
Mes gyvavom 7 ar 8 metus. Ir, kaip sakoma, yra visiems žinoma tiesa, kad kas septyni metai pakinta visos ląstelės žmogaus organizme, taip ir čia – buvo metas pokyčiams. „Melo-M“ tiesiog manyje nebesivystė. Mes grojome su šiuo trio klasikinius pop muzikos koverius, o „DaGamba“ konceptas yra susijęs labiau su sava kūryba, bei klasikine muzika, kuri yra atgaivinama ir pritaikoma šiandienai.
Pas jus yra keletas vokalinių kūrinių. Ar jie eina kaip prieskoniai, kuomet jų nereikia per daug, kad nesugadintų patiekalo? O gal jie, tiesiog, taip retai atsiranda natūraliai albumuose?
Taip atsitinka dėl bičiulysčių. Bei pas mus grupėje perkusijomis groja iranietis, kuris turi nuostabų balsą, tad kūrinys, kuris turi iranietišką atspalvį, gimė labai natūraliai.
Gi “Qui Est le Fou” daina gimė užsimezgus bičiulystei su prancūzaite vokaliste iš tų laikų, kuomet aš gyvenau Briuselyje. Ir dainos esmė ta, kad kai mes koncertavome Positivus festivalyje, praeitais metais pagrindiniam steidže su orkestru, tai, įsivaizduok – mus sudaro keturi skirtingų tautybių muzikantai – lietuvis pianistas, iranietis perkusionistas, tada ukrainietis violončelistas ir aš latvis. Staiga prie mūsų prisijungia prancūzaitė vokalistė ir, manau, tai yra didžiausia tokio kūrinio jėga – skirtingos tautos susijungia bendram, vienam tikslui – muzikai.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=_QNbscn3wXY[/youtube]
Jūs repertuare turite keletą labai kietų koverių. „U2“, „Muse“, „Led Zeppelin“ ir t.t. Bet mano pats mėgstamiausias yra „Paranoid Amadeus”. Papasakok apie jį!
Taigi „Paranoid Amadeus“. Tai Mozarto „Lacrimosa“ ir Radiohead „Paranoid Android“ mash-up‘as klasikiniais instrumentais. Kas įdomiausia, jog šis kūrinys gimė itin sunkiai ir įdedant tiek daug laiko, tiek pastangų ir energijos. Įsivaizduok – savaitė, kiekvieną dieną, septynios ar aštuonios valandos – tiek laiko užtrukome ties šiuo kūriniu. Ir mes turėjome gal dešimt versijų šios dainos. Ir tik pati paskutinė buvo tikrai gera, kurią mes ryžomės dėti į albumą. Nes vien šie du kūriniai – „Lacrimosa“ – tai toks didelis ir galingas opusas. Jei tu jį bandai keisti – automatiškai jis pasidaro tikrai ne geresnis, o tik blogesnis. Ir vienintelis būdas kaip šį kūrinį adaptuoti nūdienai (o „DaGamba“ konceptas yra klasikinės muzikos adaptacija nūdienai), tai sulieti jį su šiuolaikiniu Mozartu, t.y. „Radiohead“ (šypsosi).
Dabar metas kvailam klausimui: kas tai per jausmas būti latviškąja „Apocalyptica“?
Em, tiesą sakant tai nėra kvailas palyginimas. Mane „Apocalytica“ kadaise labai stipriai įtakojo ir ikvėpė. Nes kuomet aš buvau gana mažas vaikas – 11 ar 12 metų – mano draugai manęs klausdavo: kodėl tu groji violančele? Juk tai nėra „cool“. Pasikeisk instrumentą, tarkim, į bosinę ar elektrinę gitarą…
Bet tada aš nuėjau į „Apocalyptica“ koncertą ir tai pakeitė mano gyvenimą. Kai juos pamačiau – pirmą kartą supratau, kad ir violončelė yra „cool“ instrumentas. Tuomet aš pradėjau mąstyti, ką aš galėčiau pats panašaus ateityje padaryti. Ir jie taip įtakojo daugumą violančelistų pasaulyje.
Būtent! Sekantis klausimas išplaukia natūraliai – kame jūsų sėkmės paslaptis? Juk pilna tokių kaip jūs – ar trio ar kvartetų. Ar visiškai jaunų, ar legendinių kaip „Kronos Quartet“?
Manau, sėkmė tame, kad mes akademinę ir klasikinę muziką įvelkame į tokį rūbą, kuris yra pritaikytas „šiandienai“. Nes mes negalime groti klasikinė ar akademinės muzikos kaip prieš du ar tris šimtus metus, nes tiesiog tiek laikai, tiek žmonės buvo kitokie! Žmonės neberašo laiškų – rašo sms. Niekas nebejodinėja arkliais – mes turime automobilius. Bet mes VIS TIEK norime klausyti klasikinę muziką, bet taip, kad ji liptų prie kūno. Tai va, ir mūsų sėkmės priežastis, manau, ir slypi būtent tame, kad tą klasikinę muziką mes pateikiame šiuolaikiškai ir tuo pačiu, manau, nesubanalindami jos.
Žinau krūvą žmonių, kurie nori klausytis akademinės muzikos, bet ji yra per daug „sterili”. Žmonės tiesiog „bijo“ eiti į tuos koncertus, nes jie nesijaučia ten patogiai. Tu nei gali ten nusikosėti, negali kūriniui pasibaigus, kad ir išsirėkti nuo ekstazės ir t.t. ir pan. O štai mes bandome ją groti „sumodernindami“ ir tuo pačiu, lengviau įkandamai. Tame ir, manau, yra mūsų sėkmės paslaptis.
Dar vienas kvailas klausimas: ar jūs daug baratės grupėje? Tarkim, nueinate į kokį barą, pamatote gražią merginą ir pradedat dėl jos peštis..?
Na, ne, mes tiesą sakant visi turime žmonas… (nusijuokia). Bet jei apskritai, tai ne, mes tiesą sakant nesibarame. Mes, kas be ko, turime diskusijų, kuomet dirbame ties muzika, bet šiaip, nesibarame ir tai yra labai svarbu kaip grupei. Kai mes turuojame, jaučiamės tarsi viena šeima. Dėl to labai smagu.
Kokią svajonę turi „DaGamba“?
Tiesiog groti muziką. Nesvarbu kur, nesvarbu kam, nesvarbu kas klauso.
Kaip manai kas laimės EURO2016?
Tiesą sakant aš nežiūriu futbolo. Bet žinau, kad Islandija nugalėjo Angliją. Ir mes tuo metu grojome, kai tos rungtynės vyko. Kas geriausia, kad pasibaigus mačui, mes grojome Europos Sąjungos „Odė džiaugsmui“ himną. Ir vos ne visi susirinkę pradėjo jį dainuoti. (krizena)
Paskutinis klausimas: koks yra gyvenimo tikslas?
Daryk ką nori daryti. Paprasta. Nes žinau daugybę žmonių, kurie daro ne tai ką nori, o daro tą, kas pagal juos, jiems sukraus pinigo. Bet jei tu darysi tai KĄ NORI DARYTI – pinigai pas tave ateis tiesiog savaime. (nusišypso).
BLITZ:
