Kai ne už kalnų vasara, norom nenorom pradedi skaičiuoti ir galvoti, kur savo išvargtas atostogų dienas reikės dėti šiemet.  Ir nors mintyse viena po kito rezgasi idėjos, vis šis tas netinka: tai laikas nesutampa, tai truputį per toli, tai truputį per brangu, tai truputį per anksti gulėti paplūdimyje septynias dienas savaitėje su pensininkais.

Kaip tyčia, tokių apmąstymų metu  koks nors facebook‘o draugas mesteli nuotrauką iš praeitų metų Opener‘io  festivalio ir tada gimsta geniali mintis. Štai, kur galima važiuoti: bus pilnos keturios (!!!) dienos populiarios ir kokybiškos muzikos, pigus alkoholis (!!) ir skanus maistas (!) – taip, taip surikiavau pagal savo prioritetus. O jei ir to dar nepakanka, tai viskas vyks lietuvių vis dažniau lankomame krašte  LENKIJOJ GI.

Bet juk svarbiausia Line up‘as…O jis šiemet kalba pats už save.

TREČIADIENIS. Opener‘is atlikėjais stebins nuo pat pirmosios dienos, kai ant scenos lips minias stipriu balsu nustelbianti ir festivaliams tobulai tinkanti indie rock’o grupė Florence and the Machine. Jų sėkmės formulė – tai stipri, tamsi ir romantiška muzika, kuri jau beveik dešimtmetį neatsiejama nuo muzikinių topų.

Į tamsą dar giliau ners trankios post punker‘ės Savages, muzikinės scenos senbuvė ekscentriškąją PJ Harvey bei The Last Shadow Puppets – Alex Turner (Arctic Monkeys), Mile Kanes (The Rascal), James Ford (Simian) ir Zach Dawes (Mini Mansions) sinergija.

Dar vienas trečiadienio must see – jau iš kitos operos. Australų psichodelinio roko (nors panašiau į psichodelinį popsą, visokios wikipedijos vieningai diktuoja, kad esu neteisi) grupė Tame Impala pasirodys su vasariška ir seksualia programa, kuri, net jei ir neįtiks klausytojui, tai tikrai neįvarys jam galvos skausmo.  Panašiai  kaip ir Mac DeMarco kūriniai:  tingios jausmingos melodijos šį kūrėją iškėlė į muzikines aukštumas, o ramybė bei pasitikėjimas savimi pasirodymų metu tapo Mac DeMarco vizitine kortele. Taip kad pamatyti tikrai verta.

KETVIRTADIENIS.  Headliner‘iais turtingiausia Opener‘io diena. Turbūt apie tądien pasirodysiančius Red Hot Chilli Peppers kalbėti net nereikia, todėl iškart judam prie M83. Pasaulį pakerėjęs fantastišku „Midnight City”, prancūzų duetas ir vėl veržiasi į scenas į aštuoniasdešimtųjų atmosferą panirusiu albumu „Junk“, todėl  tiek išgirsti senąją, tiek įvertinti naująją M83 kūrybą Opener’yje privalu! Dainas iš naujausio albumo išgirsite ir atėję paklausyti Foals koncerto. Pastebėti dar 2008-aisais, kai pristatinėjo „Antidotes“,per aštuonerius metus Foals išleido dar tris albumus, meistriškai derindami roką, funk‘ą, elektroniką ir negailėdami gitarų skambesio.

Na o kai atsibos gitaros, eisim pas Caribou: genialų elektroninės muzikos kūrėją, kurio  neįpareigojantys kūriniai sklinda tarsi virusas mūsų fonotekose. Gal ką sužavės ir Mura Masa – žaibiškai populiarėjantis dvidešimtmetis elektronikos prodiuseris.

O dabar judam prie mano asmeninio (ir dėl labai subjektyvių priežasčių) favorito Beirut. Grupės nostalgiškos, naivios, maištingos ir svajingos melodijos norom nenorom nukelia toli – arba į  neaplankytas šalis, arba į prisiminimus, ar bent jau į Beirut‘o video aplinką, kuri vis primena giedrus Wes Anderson filmus. Beirut semiasi įkvėpimo iš daugybės dalykų ir juos skoningai derina tarpusavyje: Beirut muzikoje išgirsi ir vintažinio orkestro, ir sekmadienio elektronikos prieskonių ir su niekuo nesupainiojamų balkaniškų motyvų, kuriuos skrodžia raudą imituojantis Zach‘o  Condon‘o balsas.

PENKTADIENIS. Pasakiškųjų Sigur Ros’ų diena. Tai dar vienas kolektyvas, kurią geriau vienąkart išgirsti nei šimtąkart apie ją kalbėti – jokių skandalų, jokio  blizgėjimo, tik švarus, gražus, islandiškas skambesys.

O štai stebinantį LCD Soundsystem grupės sugrįžimą į muzikinę sceną verta paminėti. Legendinė electronic rock grupė sudaužė daugybę gerbėjų širdžių, kai 2010 m. baigė  paskutinį savo koncertą Medisono aikštės sode, todėl jiems vėl susibūrus, tapo aišku, kad praleisti galimybės išgirsti grupę gyvai negalima. Valio Lenkijai, kad juos atsiveža!

Ačiū ir už Paul Kalkbrenner –  kitokio tipo elektroninės muzikos atstovą. Techno, downbeat ir elektronika yra Paul’o arkliukai, kuriais manipuliuodamas jis kuria muziką, lydinčią klausytoją begulint saulėtame paplūdimyje, pliaupiant vasariškam lietui ar užsitęsus šokiams naktiniame klube.

Penktadienį įdomių atradimų tikėkitės ir iš Kurt Vile and the Violators bei pulko lenkiškų muzikantų – Zbigniew Wodecki with Mitch & Mitch Orchestra and Choir, Dawid Podsiadlo, Rysy.

ŠEŠTADIENIS. Šeštadienis – neveltui paskutinė diena – bus skirtas atsipalaidavimui. Tądien populiarūs vardai, bent kol kas, yra  Bastille, Kygo ir Grimes. Pirmasis tai indie pop, kurio dainas žino turbūt kiekvienas turintis radiją,   antrasis – praeitais metais šokių aikšteles užkariavęs norvegas,  na o trečiąją įrašiau, nes labiau noriu matyti tarp headliner’ių  nei prie „visų kitų”. Grimes atstovauja synthpop, art pop, dream pop ir visus kitus pop, kurie atspindi angelišką ir ekstravagantišką kanadietės stilių.

Beje, šeštadienį bus daugiau alternatyvų krypstantiems į vieną ar kitą muzikinį stilių – hardcorininkai veikiausiai nepraleis At the Drive in,  synth pop’ininkai po Grimes lėks į CHVRCHES, o indie rokeriai – į the 1975.

Užsikabinote, bet dar dvejojate? Patikrinkite kainas: nors pirmieji ir gerbėjų bilietai jau išpirkti, likę vis dar yra pakankamai įkandami – 145 eurai už keturias dienas su kempingu. Paskaičiavus, kiek puikių grupių išgirsite per šias keturias dienas, ir kiek kainuotų įėjimai į festivalius kitose šalyse, pasirodo sandoris yra labai neblogas.  O dar prisiminkime, kad Lenkija yra  žemų kalafijorų KAINŲ kraštas, taigi bus galima leisti ir kiek paišlaidauti.