Kai pagalvoju, kiek lankytojų matau šio festivalio koncertuose, išvada peršasi tik viena – dauguma šio blogo skaitytojų apie jį girdėję nebus. Nė nekalbu apie jokią kuklią viltį, kad bent vienas jūsų ten lankėsi. Tad, ko gero, pradėti reikia ne nuo akimirkos, kai įžengiu pro kompozitorių sąjungos duris, o nuo to, kas ta „Garso Galerija“.

Vienu („Jauna Muzika“) ar kitu („Garso Galerija“) pavadinimu šis festivalis egzistuoja nuo 1992 metų. „Garso Galerija“ patapo prieš kelis metus, kai buvo pastebėta, jog čia vis daugiau elektronikos ir keistų eksperimentų. Pats su šiuo festivaliu susidūriau prieš penketą ar šešetą metų – ir užsikabinau, pradėjau vaikščiot kasmet. Puikus pasirinkimas, kai nori išgirsti kažką kitokio. Kadangi klausau praktiškai visko, tas „kitokio“ ir reiškia kitokio. Kitokio nei visa šokių muzika, nei visi dailūs ambientai, nei visi gilūs dubstepai ar namuose klausomos viduramžių giesmės. Kitokio, tai – ties suvokimo riba balansuojanti akademika, keistomis priemonėmis išgaunama elektronika, nekeistomis priemonėmis išgaunama eksperimentika ir kitokia velniava.  Ir tas man patinka. Bent jau dažniausiai.

Trečiadienis, balandžio 11

Į spaudos konferenciją nespėju, nes esu dirbantis jaunuolis, tad į kompozitorių sąjungos rūmelį atvykstu tik prieš pat festivalio atidarymo koncertą. Laukiu prie salės durų. Foje pilna žmonių, ant stalų ilsisi keletas butelių vyno, užkandžiai jau suvalgyti, programėlę nuo stalo paimu paskutinę. Nespėju apsidairyti ir visi žengiam į koncertų salę. Kažkas užtraukia užuolaidas, festivalio kuratorius A. Jasenka praneša, kad girdėsime jaunuosius eksperimentatorius (negaliu pakęsti šito žodžio skambesio). Eksperimentuotojų – trys. Tobias Faar, Arnas Stasiulevičius ir Rolandas Venckys.

Įjungia kažkokią hipsterišką „einu gatve ir filmuoju su kokiu tai abstrakčiu efektu“ projekciją ir pradeda groti. Būna, kad klausai ir neapleidžia suvokimas, kad eksperimentai lyg ir žadantys, bet neišdirbti. Tokie naminiai – kai eksperimentuoji idėjos ieškodamas, o ne muzikos žanrų ribas laužydamas. Tai aš ir girdžiu. Lyg ir truputis ambiento, kažkokio ritmo įmeta kartkartėm, bet viskas nesiriša. Pasižiūriu programėlėn, sako „demonstruoja lietuviško sintezatoriaus Venta galimybes“. Aaa, sintezatoriaus demo. Na, pretenzijų lyg ir nebeturiu, bet kam tai?

KTU studentai pasidžiaugia aplodismentais ir palieka ponaitį Tobijų vieną. Šis papasakoja, kad kūrinys buvo kurtas apie žiemą ar kažką ten. Prideda, kad bus video, atspindės muziką. Ir ta proga įjungia filmą apie Stalingrado apgultį. Muzika šalta, vėlgi, kai palygini su kokiu „oro!oro!” – neišdirbta ir nesubrendusi, bet pirmąjį pasirodymą pralenkia, laikas kaip ir nebeprailgsta. Fone matome rogėmis vežamus ir į duobes mėtomus lavonus. Dokumentiką. Štai tau džiugus ir saulėtas trečiadienis. Po pasirodymo kažkas klausia apie projekcijas. Gal vėlavo į pasirodymą? Šiaip ar taip Tobijas mokosi būti ne tik kūrėju, bet ir socialia, patrauklia žvaigžde – pagiria už klausimą („tiesą sakant, labai geras klausimas“) ir pirminį projekcijos pristatymą praplečia tuo, kad ir filmas, ir kūrinys atspindi žiemišką frustraciją, kai norisi pavasario ir šilumos. Atidarymas – silpnokas, bet festivalio dar kelios dienos.

Ketvirtadienis, balandžio 12

Koncertai šiandien du. Pirmajam diriguoja, jame groja ir šiaip viską daro Šarūnas Nakas. Du kūriniai „Merz-Machine“ ir „Ziqquratu-3”. Pastarasis primena neseniai matyto „Generation P“ Babilono simboliką, tad nepagrįstai tikiuos ko nors įdomaus. Šarūnas mus pasitinka puikioje salėje – tris sienas dengia projekcijos, nėra sėdimų vietų, scena – salės vidury. Taip nekasdieniška ir įdomu. Nori ir vaikštai sau, koncerto metu. Jei tai galima pavadinti koncertu. Nes aš tai pavadinčiau – „jou, žiūrėkit, kaip aš dabar kažkokių sąskambių apsuptyje baladosiu būgnus ir lentas. Jou jou, neikit pro duris, žiūrėkit dar. Ir dar. Ir dar, ir dar, ir dar. Žiūrėkit, žiūrėkit, blia, nes toks jau tas modernusis menas“. Viskas žiauriai vienoda, neharmoninga ir nuobodu. Kur baigias pirmas kūrinys ir prasideda antras žino turbūt tik autorius. O viskas, ką girdžiu – belekas. Būgnai – belekas, garsas – belekas, ir jei pirmas penkias minutes viskas buvo bent jau įdomu, po pusvalandžio tai tik užknisa. Nes nepasikeičia niekas – tik žmonių skaičius salėje. Uždarau duris iš lauko pusės ir lengvai atsikvėpiu –  džiaugiuosi, kad šiuo metu buvau suderinęs susitikimą.

Vakariniame koncerte – Artūras Bumšteinas ir Yiorgis Sakellariou. Sėdime ŠMC rūsyje, visos šviesos išjungtos, scenos nėra (ok, ji paslėpta už užuolaidų). Kolonėlės ne tik priekyje, kaip dažniausiai, bet supa sėdinčiuosius ratu. Pirmasis kala Bumšteinas. Taip lyg ir monotoniškai, bet smagiai ir fantaziją žadinančiai. Krebždesiai, barbenimai, brūženimai – viskas, ką penkiametis įsivaizduoja aplinkui save, kai tėvai palieka jį miegoti ir išjungia šviesą. Gali prisiekti matantis tą goblinų ir baubų armiją, šmirinėjančią aplink tamsoje. Smagu.

Yiorgis Sakellariou jau pirmosiomis minutėmis paperka mane traukinio dundėjimu bėgiais. Atrodo jau nuvalkiotas reikalas, ale vis tiek smagu girdėti. Geležinkelį keičia jūra, ją kažkas abstraktaus, o visą tai apipina daugybė lėtų, palengva stiprėjančių ir gaudžiančių garso kalvų. Viskas būtų žiauriai gerai, bet vos tik užkėlęs įtampą Yiorgis grubiai viską nutraukia, plėšo darnią visumą ir skyles kamšo staigiais perėjimais, kurie pažadina, kai tik spėji įsijausti. Tačiau atmetus tuos nelemtus perėjimus, pasirodymas užburia.

Penktadienis, balandžio 13

Lietuvos ryto žurnalistė rašydama apie šį vakarą vyksiantį „Blitzkrieg“ prie trylikos bei penktadienio dar ir seniausiai pasitraukusią pilnatį pripaišys, bet mes čia taip stipriai nekūrybinam. Bet vakaras laukia rimtas – su straipsniu nesusijęs reivas ir du koncertai. Pirmasis, spėju, bus toks standartiškesnis, konservatyvusis modernizmas, kaip pavadinčiau visus tuos akademikų bandymus, antrasis – net nežinau koks, bet aprašytas jis labai mistiškai.

Trys iš keturių pirmojo koncerto autorių pateisina mano lūkesčius ir leidžia pasijusti teisiam. Šiek tiek įrašo, šiek tiek gyvų instrumentų, abstraktūs pasiautėjimai ir eksperimento bei inteligencijos dvasia, sklandanti ore. Pirmasis pasirodymas neįsiminė, trečiasis – A. Martinaičio „Rojaus Paukščiai“ – buvo nuostabiai gražus, netgi pernelyg gražus bei melodingas. Šiandien to nesitikėjau. Paskutinis, ketvirtas, – F. Latėno „Albinoso Judėjimai“ tiesiog sudegino nervus. Visiškas klasikinis šlamštas (atleisk Latėnai, atleiskit tie, kuriems patiko). Repetityvus, nuobodus ir suknistai, SUKNISTAI, ištęstas. Jei kada norėsit suprasti, kas yra amžinybė, paieškokit kalendoriuose Fausto Latėno. Prisėdęs prieš mus vyriškis karts nuo karto sugroja tris ar keturias natas, o iš kolonėlių sklinda nupezusios ir padrikos saksofono klajonės tamsių ambient bangų fone. Išmesk vyriškį, nužudyk saksofoną, sutrumpink kūrinį penkiolika kartų ir turėsi padorų foninės muzikos pavyzdį. Bet tik padorų. Tačiau bent jau ne tokį, po kurio nevalingai norisi žudyti ir išsilieti ant visko, kas juda. Primena pretenzingą ir tuščią lietuvišką meną, šmc klįstkelius ir eksperimentinį teatrą. Kur esmė konceptualiu pasirodyti, o ne kažką tokio sukurti. Kažkiek primena mane, kartais rašantį tekstus, – gal dėl to ir erzina.

Vienintelis netilpęs į mano konservatorių sąrašą, Gintaras Sodeika, bando mus priblokšti nuo pat pirmųjų akimirkų. Pasipuošęs, kaip pasakytų „klubas.lt“, ekstravagantišku katiliuku jis pradeda ramiai, tačiau vėliau dainuoja it „Silent Shout“, demonstruoja primityviausias „Korg Kaos Pad“ galimybes, apšaudo mus ritmiškos elektronikos nuotrupomis ir visiškai aritmiškos elektrinės gitaros pjūviais. Fone dar matom pasivaikščiojimus graikų universiteto (turbūt maišto katedros) koridoriais. Vienžu, chaotiška ir neišdirbta, bet laikas prabėga greitai. Kritikai erdvės daugiau nei yra, bet negaliu sakyti, kad nepatiko.

Vakarinė dalis vėlgi vyksta rūsyje. Čia laukiu kažkokio uber-ritualizuoto Antano Kučinsko, Antano Jasenkos ir Džiugo Katino pasirodymo. Gaunu pernelyg daug žaidimų ir per mažai rezultato, bet iki Fausto Latėno trijulei dar toli. Stebint tris rimtus vyrus energingai mosuojančius rankomis prie teraminos (toks aparatas, leidžiantis garsus ir reaguojantis į judesius) antenos, nori nenori pradedi šypsotis. Net nufilmavau tą vaizdelį. Kitą vertus, teramina čia naudojama tik kaip kontroleris (instrumentas garsams valdyti), ne kaip garsus skleidžiantis aparatas, tad vietoj kasdienio instrumento spengesio girdime visą garsų spektrą, nuo burbuliavimo, iki dūzgesio ar itin harmoningų sąskambių. Garsų spektras nuolat kinta, dar gaunam šiokios tokios noise ritmikos ir pasirodymas užtikrintai žengia prie rimtesniųjų, nors nuo savo ezoteriško pristatymo festivalio programėlėje vis dar atsilieka.

Šeštadienis, balandžio 15

Šeštadienį į „Garso galeriją“ įsilieja „SoundExchange“. Ne iš piktos valios pirmąjį iš keturių koncertų praleidžiu ir į ŠMC patenku kaip tik tada, kai prie pulto stoja DIISSC ORCHESTRA. Aklinoje tamsoje, pasipuošę šūstriausiais žibintuvėliais. Kompakto neišvystu nė vieno, ir ne todėl, kad tamsu, bet pasirodymas – labai malonus. Harmoningas, skanus, išbaigtas ir profesionalus. Pirmas toks visame festivalyje. Platesnėms masėms suprantamas, saldžiai migdantis. Daugiausiai ambient.

Po valandėlės leidžiuosi į ŠMC rūsį, kur estai Raul Keller ir Hello Upan pristato savo projektą „LokaalRaadio – Symbolistica“. Tai gyva radijo laida, kurios gali klausyti šiaip, sėdėdamas per penkis metrus nuo atlikėjų, arba per mobilųjį, FM imtuvą nustatęs 107,2 dažniu. Išgirstu ir šnekų, ir elektronikos, ir prievartaujamo smuiko, ir šnekantį kompiuterį. Iš pradžių kiek chaotiškas, pasirodymas vis melodingėja, harmoningėja, trumpomis istorijomis pertraukiami kūriniai kuria šviesią, bet ne per saldžią atmosferą. Tokia graži, maloni lopšinė. Mistiška, pasakiška ir tolima. Estus užskaitau ne aš vienas.

Paskutinis pasirodo Frank Bretschneider su savo pojektu „Kippschwingung“. Jau seniai buvo, kad pasibaigus koncertui negaliu ar nenoriu atsistoti – nes smegenyse zuja tūkstantis minčių, idėjų ir interpretacijų, kurias neatidėliotinai reikia surikiuoti. Skatinamas kompanijos atsistoju, bet dar gerą pusvalandį nenoriu su niekuo šnekėtis ir mąstau apie tai ką mačiau bei girdėjau.

Pasitelkęs absoliutų minimalizmą – matematines iš taškelių sudėliotas projekcijas, žiupsnį kliksėjimų ir caksėjimų bei pulsuojančias garso bangas – vokietis sukuria kažką, kam apibūdinti sunku rasti žodžių. Juokauju, kad taip arti visatos suvokimo dar nesu buvęs, bet suprantu, jog tai ne juokas. „Kippschwingung“ užhipnotizjuoja, išneša, ištaško į atomus, gal net visokius kvarkus ar gliuonus, ir neleidžia sugrįžti. Tai taip stipru, kad net nelabai turiu su kuo palyginti. Dar iki šio pasirodymo spėjau pamąstyti, kad šiemet „Garso galerija“ pagailėjo stiprių įspūdžių, bet dabar skųstis nebedrįstu. Kitaip, nei pernai atrastų „Stereohypnosis“ ar Piotr Kurek darbų,  „Kippschwingung“ nei nusipirksi, nei namie paklausysi, bet patirtis yra neįkainojama.

Šia džiugia gaida, be jokių apibendrinimų, išvadų ir kitokių subjektyvių analizių (ir be apsilankymo festivalio uždaryme) savo įspūdžius ir baigiu.