Sausio 22-ąją Vilniuje kelis šimtus melomanų ir visą KULTŪRNAMIO mafiją žavėjo neeilinis renginys – į Lietuvą sugrįžo genialusis, dvasingasis, ekscentriškasis,  abejingų nepaliekantis kūrėjas Piotras Mamonovas. Jame lankėsi visas kult.lt kolektyvas, o įspūdžiais patikėta pasidalinti man, vienintelei kult.lt mergaitei.

Rusų avangardinio roko legenda pristatė koncertinę programą „Nežiniukas“(„Neznajka“) kartu su atsinaujinusia savo grupe „Zvuki Mu“, kurią sudarė Grant Minasian (mušamieji), Ilja Urezčenko (bosas),  Aleks Grickevič (elektronika, klavišiniai) ir Slava Losev (pučiamieji, klavišiniai). Visi jauni, visi energingi ir, rodos, pasiryžę paisyti grupės senjoro vaizduotės vingius.

Vos 350 žmonių talpinanti jauki Šokio teatro salė buvo sausakimša „Zvuki Mu“  gerbėjų, sekusių kiekvieną P. Mamonovo žingsnelį: tiek kai jis prieš pat koncertą įsmuko į užkulisius nusimesti kuklutės bliuzelės, tiek po jo, kai įsliuogęs į patogius treningus ir siaubingai supanašėjęs į „dieduką“ iš gretimo kaimo, atėjo pakalbėti su prie scenos lūkuriavusiu būriu žmonių.

Nors programoje „Neznaika“ skambėjo naujos dainos, senasis „Zvuki Mu“ skambesys taip pat niekur nedingo.  Pasirodymo metu muzika maišėsi su poezija ir teatru, pasakojimas su monstrišku riksmu, rimtis su ironija, o gyvenimo išmintis su absurdu. P. Mamonovas, skambant psichodelinei muzikai, trypčiojo, šoko su grupės naujokais, deklamavo, mušė bokso kriaušę ir kaip visada – kerėdavo savo veido raiškiomis, besitransformuojančiomis veido mimikomis.

Nors ir pilnas muzikinių bei šviesos eksperimentų, „Zvuki Mu“ pasirodymas anaiptol neatrodė eklektiškas: „Neznaika“ vedė tarytum žinoma kryptimi, ir, kai beveik dviejų valandų trukmės kelionė pasibaigė, paliko minią vis dar kelionėje.

Aš su draugu nuolatos linksėdami į ritmą, kuris buvo sąlygotas raganių iš Rusijos garsų tranzo, nuolatos pagalvodavau, kad Šokio teatras šiam koncertui buvo ne pati tinkamiausia vieta. Ir dėl vienos priežasties – pašėlusiai norėjosi šokti, šokti, šokti! O ne romiai sėdėti ir akimis ryte ryti kiekvieną genialiojo Piotro Mamonovo ekvilibristiką, laviruojant kažkur ne ant lyno, o ant samonės srauto briaunų, kurias sukūrė magiška renginio atmosfera.

Avangardinė grupė „Zvuki Mu“ išgarsėjo devintajame dešimtmetyje, roko karštinės metu, kai Rusijoje karaliavo tokie muzikos grandai kaip „Kino“ ar „Akvarium“. Intelektualus dainų tonas, absurdiški žodžiai, monstriškas P. Mamonovo balsas bei kokybiškas alternatyvusis rokas pavergė  ir vakarus: 1989 m. „Zvuki Mu“ albumą išleido paties Brian Eno  įrašų kampanija „Opal Records“.  Tačiau metams bėgant „Zvuki Mu“ buvo lemta iširti.

Tiesa, P. Mamonovas niekada nebuvo pamiršęs vaidybos. Daugiausiai kritikų liaupsių bei tarptautinį pripažinimą pelnė jo vaidmuo Pavelo Lungino filme „Sala“ („Ostrov“, 2006 m.),  kur P. Mamonovas įkūnijo atokiame vienuolyne gyvenantį ekscentrišką vienuolį.