Kadais kožnas iš mūsų mokykloje lankė fizikos pamokas ir yra girdėjęs apie energijos tvermės dėsnį, kuris byloja, jog niekas iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Muzika taip pat. Juk reikia, kad kokį bičiuką paliktų pana tam, kad jis sukaltų superinę baladę arba, kad per kokį vakarėlį atsitiktinai susipažintų keli vyrukai, kurie pasirodo yra kupini idėjų ir, žiūrėk, po kelių metų užkopia į muzikos olimpą. Ne išimtis ir albumas „Cuts Of Guilt, Cuts Deeper“.
Šio įrašo kaltininkai keturi muzikiniai chuliganai: Merzbow (Masami Akita) – noise scenos veteranas iš Japonijos, Mats‘as Gustafsson‘as – švedų free/avantgarde jazz ikona, Balázs Pánd – būgnų virtuozas iš Vengrijos, vienaip ar kitaip prisilietęs prie tokių grupių/projektų kaip, Zu, Obake, Wormskull ir t.t. bei kultinių JAV noise rockerių Sonic Youth gitaristas Thurston‘as Joseph‘as Moore‘as. Bendrų sankirtos taškų tarp šių kūrėjų galime aptikti daugiau ne prieš penkiolika metų. 1999 m. M. Gustafsson‘as ir T.J.Moore‘as kartu su kitais Sonic Youth nariais įrašė albumą „New York – Ystad“, kuris po metų pasirodė „įspūdingu“ vos 100 kopijų tiražu ir akimirksniu tapo kolekcine retenybe.
Galiausiai įvairūs projektai peraugo į 2012 m. trijulės (be T.J. Moore‘o) turą Europoje, kurio metu reziduojant Vengrijoje nuspręsta užsukti į ‚Metropolis“ studiją ir įrašyti šiek tiek improvizuotos kūrybos. Kitų metų pradžioje bendradarbiaujant su RareNoiseRecords įrašai buvo pristatyti plačiajai auditorijai albumo „Cuts“ pavidalu.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=YxsQGNoDXNE[/youtube]
Grubus, šaižus, netašytas soundas, neretai verčiantis klausytoją palikti savąją komforto zoną ir pasinerti į triukšmo estetikos džiungles, sumišęs su neaprėpiama laisve ir daugiasluoksniškumu privertė ne vieną kritiką aikčioti iš nuostabos ir galų gale kilstelėti į viršų savuosius nykščius. Net neabejoju, kad būta ir tokių, kurie šį įrašą sviedė lauk vos jį išgirdę teigdami, kad pas Vova garaže dar ne tokio meno gali prikurti sujungęs visas bulgarkes, drėles ir t.t. Tačiau išlikime politkorektiški ir sakykime, kad toks požiūris šiek tiek klaidingas.
Praslinkus porai metų trio tapo kvartetu. Gretas papildė minėtasis gitaristas T. J. Moore‘as. Toks ne tik skirtingus žanrinius bei ir kontinentus apjungiantis kvartetas po to paties leiblo etiketė išleido „Cuts Of Guilt, Cuts Deeper“. Naujasis įrašas tęsė pirmtako tradicijas, bet tuo pat metu triukšmo estetikos tyrinėjimus kilstelėjo į aukštesnįjį lygį.
Albumą sudaro ne penki, kaip, kad ankstesniame „Cuts“, bet keturi kūriniai, tačiau laiko atžvilgiu jie skamba bene dešimčia minučių ilgiau, t.y. net ~80 min. Pats pirmas kūrinys „Replaced by Shame – Only Two Left“ prasideda M. Gustafsson‘o kvėptelimais ir delikačiu žaidimu su saksofonu, kas akimirksniu priminė kitą pučiamųjų burtininką Collin‘ą Stetson‘ą. Tačiau ramesnis tonas ilgai netrunka. Vis labiau intensyvėjantį noise‘ą, už kurį atsakingas maestro iš Japonijos (teigiama, kad nemažai laiko prie pultų praleido ir pats auksinių plaučių savininkas M. Gustafsson‘as), perskrodžia geriausius avantgarde ir free jazz kanonus reprezentuojančios saksofono partijos. Greta viso to girdime purvinoką, dažnai fonuojančią gitarą, kuri leidžia atpažinti Sonic Youth‘išką manierą (turiu omeny tiek patį gitaros skambesį, tiek tai, kad daugiau koncentruojamasi į žaidimą su garsu, o ne į techniką). Na, o ponas B. Pánd tiesiog demonstruoja savo virtuoziškus sugebėjimus valdyti būgnų lazdeles. Nuo atrodytų gana primityvokų ritmikų akimirksniu pereinama prie tokių, kurios primena pasunkintas Alberto Ayerio „Spirtual Unity“ ar The Ornette Coleman Double Quartet „Free Jazz“ albumuose girdimas būgnų partijas.
Iš bendro keturių kūrinių konteksto savo skambesiu išsiskiria trečiasis „Too Late, Too Sharp – It Is Over”. Nebe tokia intensyvi, kur kas ramesnė kompozicija, kuri įkomponuota labai laiku ir vietoje. Po pirmųjų dviejų kūrinių, trunkančių arti 40 minučių, atsikvėpti tikrai neprošal. Klausydamasis „Too Late, Too Sharp – It Is Over” gali beveik vėl sugrįžti į komfortabilią būseną. Tačiau praslinkus 21 minutei klausytojas dar kartelį atsiduria chaoso karalystės epicentre.
„Cuts Of Guilt, Cuts Deeper“ – garso estetikos atžvilgiu nėra harmoningas įrašas. Ši ketveriuke atmesdama tradicines, klasikines muzikos kūrybos formas, galima sakyti (perkeliant sociologijos klasiko Makso Vėberio terminologiją į muzikos plotmę) išsilaisvina iš muzikinio geležinio narvo atverdami naujus garsinio patyrimo klodus. Nepaisant to tvirta ir nedrebančia ranka parašyti aukščiausio balo šiam albumui nedrįstu dėl itin subjektyvaus motyvo. Man kaip adoruojančiam saksofoną pritrūko švarių šio instrumento partijų. Žinant M. Gustafsson‘o virtuoziškumą labai norėjosi daugiau tokių vietų, kaip, kad besibaigiant „All His Teeth In Hand, Asking Her Once More“. Bet bala nematė, albumas vis tiek nusipelno audringų ovacijų.
