Kauno black metal brigada „Luctus“ yra mano giliai įsišaknijusi sena meilė. Pamenu kaip prieš 10 metų, man gimimo dienos proga, draugas atsiuntė krūvą Lietuviškojo metalo albumų. Tarp „Mandragora“, „Dissimulation“, „GROL“ pasitaikė tada man iš vis negirdėtas vardas – tai buvo karingas bekompromisis black metal mini albumas „Ad Arma!“ Iš karto užkariavo mano CD grotuvą, ko pasėkoje, aš iš praviro lango visu garsu leisdamas Europietišką bleką – gąsdindavau, geriausiu atveju popsišką nu-metal klausiusį, tenykštį skeitboardinį jaunimą.
Grįžęs į Lietuvą kaip koks groupie tiesiog persekiojau „Luctus“. Buvau Vilniaus koncerte, dabar jau nebeegzistuojančiame, „Intro“ klube, kuriame siautėjo militaristinis pogo. Po to buvo imta Klaipėda – irgi, kiek žinau – senai nebeveikiančioje pogrindinėje skylėje pavadinimu „Kreiva Sarama“. Daug fotografavau ir tatai yra nemarūs dokumentiniai kadrai šiai dienai! O koncertai, kaip ir potyriai, nuotykiai, sutikti žmonės juose – buvo vienas ir didelis rock‘n‘rollas.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=eDUgXPNsAQs[/youtube]
Tačiau vėliau sekė man kiek per daug didelis užsižaidimas hardkoriškais garsais albume „Jaučiant pabaigą arti“, kuriame aš itin pasigedau to magiškojo atmosferiškumo, kuris mane ir sužavėjo labiausiai diske „Ad Arma!”Ilgagrojį „Stotis“ pirkau kaip vinilą ir klausiau itin atsakingai. Čia buvo itin stipriai išjausta koncepcija, mintis ir dvasinis krūvis. Simonas Jurkevičius (arba Kömmander Lu), t.y. grupės siela, visada akcentuoja, kad jie nedaro nieko dirbtinai, atsitiktinai ar atsainiai, o kuria viską pagal save, savo taisykles, kaip savą, sau veikiantį ir galiojantį ritualą. „Stotis“ buvo apie tai kaip įvairios dvasinės paradigmos jungiasi, šakojasi ir persiskirsto viename taške.
Panašus archetipas vyrauja ir albume „Ryšys“, kuris pasak Simono yra savotiška tąsa priešpaskutiniojo ilgagrojo. Šis diskas, manau, yra dar viena kūrėjo metafizinių ieškojimų išraiška, kuri gali pasitarnauti klausančiajam jei ne kaip viena iš ritualo paradigmų, bet bent jau kaip gilesnio kontakto užmezgimu tarp vidinio „Aš“ ir išorės. Kaip prieš keletą metų duotame kult.lt interviu Simonas teigė – jam kūryboje svarbu parodyti ką jis patiria ir, kad žmogus paklausęs ištartų „o, pasirodo ne aš vienas taip „prastai“ jaučiuosi“. Tad „Luctus“ tarsi atkartoja legendinio rusų aktoriaus, muziko ir poeto Piotro Mamonovo mintį, kad artisto misija yra žmogų nuraminti ir užjausti, padėti suprasti, kad jis nėra vienišas su savo bėdomis šiame negandų pasaulyje, ko pasėkoje dėka to yra užmezgamas… Tiesioginis Ryšys tarp kuriančiojo ir klausančiojo.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=LV6QOaYlrvo[/youtube]
„Ryšys“ man kur kas labiau patiko nei „Stotis“. Visų pirma kas bent man ausį maloniausiai kutena tai pakitęs ir kita klase išreikštas vokalas. „Stotyje“ būdavo toks jausmas, kad daina „tiesiog įdainuojama“ („Jaučiant pabaigą arti“ – išrėkiama), o „Ryšyje“ viskas kur kas labiau išreikšta į žemą tonaciją, gilų growlą, kuris priduoda kūriniams masyvumo, užtikrintumo ir išreikštumo per tamsą, mistiką ir kitus pan. dalykus. Nuolatinė ir pašėlusi kaita bei dinamika mušamųjų sekcijoje priverčia šiauštis ne tik plaukus ant odos, bet ir nejučia dairytis į šonus su intencija ar niekas netyčiom nemato kaip tu krataisi prie kompo (metalą, jei ką, aš ir darbe klausau. Tik tyliai, kad kolegos nepradėtų šokti valso ant lubų). Taipogi viena ir didelė atgaiva buvo pašėlusios soluotės kelėtoje gabalų.
Albumą galite paklausyti nemokamai „Luctus“ bandcamp puslapyje, beigi iš ten pat ir įsigyti atspaustą 6 panelių digi CD, kuriame dar yra ir stilingas 16 puslapių bukletas. O gyvai pagauti „Ryšį“ bus galima visai greitai – kiek mažiau nei už mėnesio, Gruodžio 5-tą dieną, šeštadienį, klube „nArauti“ vyks oficialus albumo pristatymo koncertas.