“Meilė choleros metu” – parašė kažkada Markesas. Gi šiųmetis Prancūzų kino festivalis “Žiemos Ekranai”, jei turėtų savo šūkį, tai jis ko gero būtų ekvivalentus šiam romanui – Meilė žiemos metu. Stipri, atsitiktinė, įpareigojanti, gyvenimiška, akla, trapi ir visokia tokia. Tad praeitas savaitgalis ir buvo praleistas su filmais apie tai. Kadangi festas nuo šiandien keliasi į kitus didžiuosius Lietuvos miestus, tai šis įrašas aktualus ne vien lankiusiems “ŽE” Vilniuje. 5 filmai, 5 meilės, 5 rekomendacijos.
Pilnaties naktys / Les nuits de la pleine lune (1984)
Paryžius, ankstyvieji 80-tieji, jauna moteris, daug daug dialogų ir absoliučiai jokios muzikos / soundtracko. Dėl to šį filmą aš pakrikštyjau kaip “dialogų detektyvą”. Jei nesupranti prancūziškai, tai tik spėk skaityti subtitrus, gaudyti lengvabūdiškas herojų mintis, sekti siužeto vingius ir iš to pasiimt subtilią mintį sau. Tai filmas iš Érico Rohmerio retrospektyvos, kuris nuo gyvenimo nutolusį šiuolaikinį kiną savo darbais siekė priartinti. Filmas pasakoja apie jauną moterį, kuri yra įsimylėjusi savo vyrą, gyvenimą, laisvę, linksmybes, Paryžių, lengvabūdiškumą ir visa kita, bei tai bando suderinti. Kaip jai tai sekasi – atskleidžiama gyvenimiškomis situacijomis, įtaigiais minėtais dialogais, gana suktu siužetu, bei… rytine pilnatimi.
Kam eiti: tie kas vertina paprastumą, mėgsta skaityt subtitrus ir nori pamtyt kaip gyvenimas Paryžiuje atrodė 80-taisias.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=947EZoZ10aQ[/youtube]
Vilko turtai / La richesse du loup (2012)
Tokia… labai efemeriška juosta. Filmas – tai vieno žmogaus patirtis, kurią žiūrovui tenka patirti ar, greičiau, nuolatos stebėti. Filme pasakojama apie moterį, kuri vieną dieną pamato, kad jos antra pusė “kažkur dingo” ir vietoj “ate” paliko krūvą video juostų, kuriose jis prifilmavęs begalę savo gyvenimo patirčių. Tad visą filmą tenka žiūrėti į abstrakcijas ir iš pažiūros chaotiškai sulipdytą video koliažą, kurio pagalba bandai nuspėt kas tai per žmogus, kodėl jis toks, ir kodėl jis pabėgo. Tiesą sakant nepamenu ar visa tai po filmo išaiškėjo, nes juostos siekis daugiau yra “klausimas” nei “atsakymas”, manau. Tad dėl to šis seansas buvo labiau potyris, nei koks nors ten katarsis.
Kam eiti: tie kas jaučia nostalgiją videakams, experimentams bei nori kažko nekasdieniško.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=Kr1SLccRDNo[/youtube]
Naktis nr. 1 / Nuit #1 (2011)
Iš visų festivalio matytų penkių juostų ši – geriausia. Ir vienareiškiškai. Nors iš pirmo žvilgnsio gali pasirodyti, kad tai yra nuobodus filmas, nes bemaž visą laiką žiūrovas priverstas klausyti dviejų žmonių dialogų (labai dažnai peraugančių netgi į atskirus monologus), tačiau čia ir yra visas detektyvo gražumas. Jei filmas “Pilnaties naktys” patiko savo naivumu ir paprastumu, tai čia – purvinumas, nuogumas, tiesmukiškumas, intravertiškumas ir panašūs brutalūs šiuolaikiniai žodžiai. “We’re just a too lost souls, swiming in fish bowl, year after year…” – po filmo mintyse dainavau “Pink Floydus”, nes apie tai čia! Gyvenime pasimetę, gyvenimo gniuždyti ir gyvenimą bandantys gyventi. Nors filmas vadinasi “Naktis nr. 1”, pabaigoje taip ir nesužinai ar tas one-night-standas peraugo į naktį nr. 2, nr. 5, nr. 357 ir t.t. Bet kaip ir filmo anotacijoje parašyta – vien per šią vieną naktį, filmo herojai iš vienas kito išmoko ir gavo daug daugiau nei kartais kitiems pavyksta per visą gyvenimą.
Kam eiti: tie kas nenori paprastumo, nenori experimentų, o nori minties nuogumo, gyvenimiško brutalumo ir tiesiog rimto filmo.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=uwPB1I4aB7o[/youtube]
Vasaros Pasaka / Conte d’été (1996)
Dar vienas filmas iš Érico Rohmerio retrospektyvos. Kaip ir filme “Pilnaties Naktys”, taip ir šiame kasdieniškomis situacijomis apdainuojami neapsisprendimas, lengvabūdiškumas, valiūkiškumas ir t.t. Pasakojama čia apie jaunymą ir tai kaip jis leidžia laiką kurorte. Gasparas – muzikantas, kuris prie jūros kuria dainą savo merginai, beatvykstančiai pas jį. Tačiau kol jos nėra – šalia atsiranda antra, trečia. Ir kur gi jaudinsiesi čia dėl kažkokios ten ištikimybės, kai kraujas venose karštas, o dar vasara seka pasaką… Tad pagavot apie ką šis filmas, ane? Paprastai, be nuogumų, su daug lengvamintiškų dialogų.
Kam eiti: tiems kurie laukia vasaros ir tiems kam patiko kiti Érico Rohmerio retrospektyvos filmai.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=W3s6wWB_ycw[/youtube]
Šuoliais / Au galop (2012)
Į šį filmą drąsiai gali eit mamos ir tėčiai. Nes ši juosta dinamiškiausia, šiuolaikiškiausia, “normaliausia” bei panašūs būdvardžiai. Čia ir aktoriai simpatiški, ir siužetas šarmingas, ir šiaip filmas apie dabartinę miestietišką kasdienybę, kuri beveik visiems yra artima. Čia gvildenamos problemos – ir paaugliški, ir brandaus amžiaus santykiai tarp vyro su moterim. Ir netektis, ir skyrybos, ir jausmai kitam. Be to filme paliečiama ir tikrai itin rimtų temų, kaip artimo iškeliavimas anapilin, tačiau juosta nėra sunki. Ji tiks tiems, kuriems patiko filmai “Paris” ar “Love Actually” ar tarkim tiesiog Audrey Tautou tipo filmų mėgėjams. Tiesiog lengva prancūziška šiuolaikinio kino dramatinė komedija.
Kam eiti: jau parašiau pirmame sakinyje. Dar gali tie mamos su tėčiais pasiimt ir savo paauglius atžalas į šį filmą – jiems irgi turėtų “sueiti”.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=nOeB3QdgP1I[/youtube]
