Jau lapkričio 17 dieną, Šv. Kotrynos bažnyčioje – legendinio pianisto, “tęstinės muzikos” kūrėjo, Lubomyr Melnyk iš Ukrainos pasirodymas. Ta proga – išsamus interviu su šiuo unikaliu ir greičiausiai grojančiu pianistu pasaulyje.
Pokalbyje su L. Melnyku paliečiami tokie klausimai, kaip gimė “tęstinė muzika”, kokios jos technikos subtilybės, filosofinė ir dvasinė reikšmės. Pokalbyje jis papasakojo, kokias neįtikėtinas, mistines būsenas patria kai groja. Taip pat sužinosite kas yra jo muzikiniai įkvepėjai, mokytojai. Bei, žinoma, buvo atvirai padiskutuota apie Ukrainos prieš rusiją karo įtaką jam, kaip menininkui ir žmogui, bei ar jis tikisi, kad jo šalis nugalės “pamišusį blogio demoną putiną”.
Lapkričio 17 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje laukia išskirtinė galimybė patirti transcendentinę muzikinę kelionę – nepraleiskite šio unikalaus potyrio per grožio vizijas.
Jūsų „tęstinės muzikos“ koncepcija yra unikali. Kaip gimė ši idėja ir kaip ji vystėsi?
Tęstinė muzika gimė apie 1973–1974 m. Paryžiaus operos palėpėje, kur Carolyn Carlson vedė nuostabius, magiškus ir transcendentinius šokio užsiėmimus.
Jos transcendentiniai užsiėmimai ir jų visas esencinis dvasingumas, kur buvo peržengiamos visos laiko ir erdvės ribos, – buvo tas degtukas, uždegęs ilgai mano viduje rusenančią ugnį, kuriai kurstyti iš amžinybės rinkau malkas ir sukūriau šį atradimą.
Taip pat tai buvo didžiulio skurdo ir maisto trūkumo padarinys. Turėjau keltis anksti ryte, kad galėčiau rasti kažką valgyti konteineriuose tarp šiukšlių… Tai irgi buvo svarbus veiksnys – jei būčiau gyvenęs patogiai ir turėjęs pilną skrandį, ši muzika nebūtų gimusi.
Tiesiog atsidūriau tam tikroje vietoje, tam tikru laiku ir taip atsirado ši technika, kuri peržengia visas žmogiškas laiko ir erdvės žinias.
Jūsų sukurta fortepijono technika yra tiek fiziškai, tiek intelektualiai sudėtinga. Kaip išlavinote tokius neįtikėtinus įgūdžius ir su kokiais iššūkiais susiduriate kurdamas?
Tęstinė technika yra kaip kovos menas – ji vystėsi taip pat, kaip atsirado Tai Či ar Kung Fu: žmogus atidavė visą save šių disciplinų grožiui ir paslapčiai. Tokiu atsidavimu, apimančiu būtį, tu nuosekliai progresuoji be griežto tikslo, tačiau visada judi pirmyn, kur atsiveria nauji horizontai.
Tai nesibaigianti kelionė ir nuostabi kelionė – nuolatinio tobulėjimo, kurioje kūnas, rankos, protas ir siela keičiasi, o amžinoji žinojimo srovė ima tekėti per „fizinį“ aš. Tik per kovos menus pianistas gali pasiekti mano grojimo greitį – nes aš groju 30% greičiau nei bet kuris žmogus.
Ir niekada nebus kito, kuris grotų greičiau – ne dėl to, kad jie nesugeba, bet dėl to, kad greitis, kurį mano kūnas gali pasiekti, jau yra toje fizinėje riboje, kur vanduo virsta ledu. Tai, galima sakyti, yra absoliutus greitis, kai pianistas balansuoja tarp kietos ir likvidžios būsenų.
Tačiau turiu pridurti, kad muzikaliai tai nėra įdomu, ir aš koncertuose taip negroju. Tik sieloje siaunčiant malūnams, kur audra pasiekia greičiausią įmanomą tempą prieš sunaikindama tą “malūną”, leidžiu sau išaugti į šį greitį. Tačiau šis greitis yra varginantis ir gali būti išlaikytas tik itin trumpą laiką.
Ar turite kokių nors ritualų ar ypatingų praktikų prieš koncertus arba kurdami naują muziką?
Tarp 2014 iki 2019 metų paprastai atlikdavau fizinį pasiruošimą prieš koncertą, kad įsiliečiau į geriausią formą. Dabar to nebedarau. Galbūt tapau per daug tingus arba per daug pavargęs. Bet, manau, kad to jau nereikia.
Kai dabar groju, mano kūnas ir rankos yra pasiruošusios nuo pat pradžių.
Jūsų muzika yra labai dinamiška, kartais net meditatyvi. Kaip apibūdintumėte savo kūrybos esmę? Ar ji turi dvasinę ar filosofinę įtaką?
Tęstinė muzika yra tiek filosofinė, tiek dvasinė. Ši technika negalėtų egzistuoti ar būti atrasta be abiejų šių svarbių elementų. Tiesą sakant, tęstinės muzikos technika yra pagrįsta Dievo ir filosofijos vienybe. Filosofija įgauna prasmę tik tada, kai ji atskleidžia tiesą, o tiesa yra Dievas.
Kai kurie žmonės į tai reaguoja piktai. Nes mokslas užtemdė jų protus pasakomis – pasakomis, kurios akivaizdžiai klaidingos, jei tik žmogus mąsto! Nes mąstantis protas gali labai greitai suprasti, kad šie mokslininkai, iš visų laikų, tiesiog kuria pasakas, kurios niekada negalės egzistuoti realybėje.
Pavyzdžiui, garsas negali būti „banga“, nes bangos, sklindančios įvairiomis kryptimis, sunaikina viena kitą. Tačiau garsas negali sunaikinti pats savęs. Nė vienas žmogus nežino nieko apie garsą – mes iš esmės žinome tik tai, ką galime išmatuoti – atstumą, laiką ir pan.
Dabar žmonės yra per daug įsišakniję „fiziniame“ pasaulyje, ir jų visa egzistencija paremta „materija“ ir „malonumu“. Ir kai žmogus praranda ryšį su praeities išmintimi, jis pasmerkia save susinaikinimui. Tik per filosofiją, kaip ir tikėjimą žmogus gali atrasti tikrąją mūsų egzistencijos meilę.
Esu baigęs filosofijos magistro studijas, ir tiesos, kurias ten sužinojau, buvo panaudotos kuriant šią fortepijono techniką. Per tęstinę muziką ir jos būseną, kurią pianisto siela ir kūnas pasiekia, aš mačiau ir išgyvenau neįmanomus dalykus, kurie sugriovė visas mokslo “tiesas” į šipulius.
Kokie kompozitoriai ar atlikėjai jus labiausiai įkvėpė? Kaip šie įkvėpimai atsispindi jūsų muzikoje? Mocartas, Jimi Hendrixas, Martinas Gore’as?
Visi mano muzikos mokytojai buvo klasikos meistrai, bet, tikriausiai, tas, su kuriuo jaučiu didžiausią artumą, yra Beethovenas.
Tačiau, kai kalbama apie fortepijono grojimo ribų praplėtimą, tai du gitaristai – Jimi Hendrixas ir Johnas McLaughlinas – yra tie, kurie mane įkvėpė peržengti grojimo normas ir siekti didesnių dalykų. Taip pat turiu paminėti Ravi Shankarą ir visą Indijos muzikos mentalitetą.
Fortepijonas yra klasikinis, gana tradicinis instrumentas, tačiau jūsų grojimo stilius atveria jam naujas galimybes. Ar manote, kad fortepijono vaidmuo šiuolaikinėje muzikoje keičiasi?
Iš tikrų tęstinė muzika tėra klasikinio fortepijono evoliucija – naujas horizontas, naujas galimybių lygmuo. Aš jau nebe priskiriu jos „šiuolaikinei“ muzikai, nes visa ta tikroji šiuolaikinė kūryba vyko tarp 1950 ir 1975 metų. Dabar tai, ką žmonės vadina šiuolaikine muzika, dažnai tėra įprasta, maloni „salono muzika“.
Visi tikrieji muzikos novatoriai kūrė tarp 1965 ir 1975 metų – po to nieko tikrai naujo neatsirado. Net ir mano paties darbas su fortepijonu iš dalies buvo šalutinis tikrai naujų Terry Riley ir Steve’o Reicho muzikos įvykių rezultatas.
Man patiko jų muzikos dvasia, ir aš norėjau ją perkelti į klasikinį pasaulį, dar labiau ištobulinęs techniką. Norėjau, kad vienas pianistas galėtų padaryti tai, ką jie darė su daug muzikantų ar elektroniniais prietaisais – juk fortepijono galia yra didžiulė!
Kaip apibūdintumėte „greitį“ muzikoje? Ką jums reiškia greitis? Ar jis turi simbolinę reikšmę jūsų kūriniuose?
Tai super įdomus klausimas… Greitis yra esminis muzikanto transcendencijos elementas. Greitis yra ten, kur kūnas tampa laisvas. Meistrui, šiaip, nesvarbu „greitis“, nes jį išgauti tęstinėje muzikoje yra lengva! Iš tiesų, pasakysiu, kad groti greitai yra lengviau nei groti lėtai.
Greitis yra svarbus, nes kai grojantysis gali atlikti jį iki neįtikėtino laipsnio, tai reiškia, kad kūnas pasiekė aukščiausią dvasinę būseną. Šioje būsenoje rankos tampa Protu.
Kas jums buvo svarbiausia, kuriant savo unikalią techniką? Ar daugiau dėmesio skyrėte fiziniam įgūdžių tobulinimui, ar muzikinei idėjai?
Tai taip pat puikus klausimas, kurio man dar niekas nėra uždavęs! Atsakymas – abu aspektai. Muzika neturi prasmės, jei jos nepalaiko pianisto kūnas ir siela. O technika yra bevertė, jei negali sukelti dramos, kuri sujaudintų klausytoją.
Tam tikra prasme tai galima palyginti su klausimu, kurį būtų galima užduoti dramaturgui: „Kas yra pagrindinis jo kūrybos variklis – žodžiai ar pati istorija?“ Abiems reikia vienas kito, kad jie būtų stiprūs ir sukurtų grožio kupiną realybę. Jei vienas jų ima viršų, visuma tampa nestabili, netenka tikrojo grožio jėgos.
Jūsų pasirodymai dažnai tampa ne tik muzikos klausymo, bet ir transcendentalia patirtimi klausytojams. Ką jūs jaučiate atlikdamas savo kūrinius ir kokios auditorijos reakcijos jus labiausiai jaudina?
Dar vienas naujas ir puikus klausimas! Dėkoju už galimybę paaiškinti.
Mano fizinis pojūtis scenoje dabar yra labai kitoks, nei buvo, tarkim, prieš keturiasdešimt metų. Tiesą sakant, aš jau nebe prisimenu, kaip jaučiausi tada. Dabar atsimenu tik didžiuosius etapus, kai peržengiau naują lygį technikoje, ir tai įvyko tik atliekant kūrinius koncerte, kai kiekvieną savo būties atomą skiriu fortepijonui.
Buvo laikas, kai bažnyčioje iš fortepijono pasklido balandžiai. Buvo laikas, kai po pasirodymo grojant 120 metų senumo vokišku fortepijonu, pajutau savo kūną tapus besvoriu. Buvo laikas, kai regėjau Dievo veidą, spindintį ir žėrintį tūkstančius kartų per sekundę. Buvo laikas, kai mano kūnas tapo tarsi raumeninga skulptūra, o energija tekėjo kažkokia keista dimensija išilgai klaviatūros. Ir buvo laikas, kai mano kairė koja įsišaknijo į sceną ir ėmė siurbti energiją iš po jos – tarsi medžio šaknis.
Ar koncertuose siekiate sukurti tam tikrą erdvę ar atmosferą, kurioje klausytojai galėtų panirti į muziką?
Ne, nesiekiu sukurti atmosferos. Aš tiesiog atgaivinu fortepijoną ir leidžiu jam dainuoti visiems bei perteikti muzikos dramą. Tačiau, tam tikru laipsniu mėgstu pakviesti publiką kelionei kartu į muzikinį kūrinio pasaulį. Taigi, dažnai esu sąmoningas dėl auditorijos ir noriu, kad ji per kūriniuose slypinčio grožio vizijas jaustųsi laiminga.
Ką jums reiškia asmeninis gyvenimas, kai taip intensyviai dirbate su muzika? Ar yra ryšys tarp jūsų kasdienio gyvenimo ir kūrybos?
Taip, iš tiesų yra. Dauguma mano didesnių kūrinių yra kilę iš tam tikrų gyvenimo momentų. „Vėjo malūnai“ yra padėkos Dievui už meilę išraiška. „Medžių balsas“ – gilios artumos su medžių dvasia jausmas. „Karlo Kankinio vizijoje“ atskleista Dievo meilė ir jo liūdesys dėl savo mylimos šeimos, o „Šventajame tūkstantyje“ – mano tautos drąsa ir stiprybė, atsispiriant blogiui.
Ko tikitės ateityje? Ar yra nerealizuotų muzikinių ar gyvenimo svajonių, kurios dar laukia savo eilės?
Šiuo metu mano siekis yra tik perduoti žinias apie fortepijoną ir nuostabią tęstinės muzikos grožį tam, kas galėtų šią muziką atlikti ir skleisti ateityje. Jei tokio žmogaus nėra, tada ši muzika nebebus girdima ateityje.
Ši muzika reikalauja gyvo atlikimo, tikro garso – ne įrašų! Tai holistinė muzika, kuri gali egzistuoti tik gyvoje realybėje, kartu su realiais žmonėmis, o ne robotais ar garso įvaizdžiais. Kaip ir Bethovenas, aš taip pat siekiu atsikratyti ankstesnės muzikos pančių ir atnešti pasauliui kažką naujo.
Kaip asmeniškai randate ramybę ar įkvėpimą, kada Jūsų tėvynėje vyksta karas?
Dabar nerandu ramybės niekur… Tačiau ne tik dėl to, kad mano tauta ir šalis siaubingai kenčia. Taip pat dėl to, kad šis demoniškas blogis, putinas, yra atsakingas už milijonų žmonių kančias visame pasaulyje. Dėl jo šią akimirką kažkur miršta vaikai, kažkur rusų „draugai“ prievartauja ir žaloja moteris… Visur. Šis monstras, velnias valdo apie 80 % pasaulio valstybių. Liūdina ne tik jo blogis, kuris paskleidė tamsą beveik visose pasaulio šalyse, bet ir tai, kad „geri“ žmonės nieko nedaro… Jie sėdi, geria kavą su pyragaičiais ir apsimeta, kad šis blogio debesis neegzistuoja.
Europos kvailiai mano, kad, jei velnias nekankina jų, tada niekas kitas nesvarbu – ir tai yra labai tamsi, bloga mąstysena. Žinoma, kad tai svarbu! Svarbu, jei dėl putino žmonės miršta Malyje, svarbu, jei žmonės dėl jo miršta Sudane, Jemene, Gruzijoje, Moldovoje… Visur! Ukraina tik parodė pasauliui tikrąjį blogio veidą.
Ir vis dėlto, pastebėsite, kad NEI VIENAS pasaulio lyderis, nei NATO, nei JT vadovas (kuris dievina putiną), niekada, niekada, NIEKADA nėra pasakęs nė menkiausio žodžio prieš putiną… nė vienas!
Visi kalba apie pagalbą Ukrainai… Bet yra tik vienas būdas padėti: sunaikinti putiną!
Bet kur yra blogis? Tik putine? Ne… Jis yra kiekvieno žmogaus viduje, kuris rūpinasi tik savo komfortu ir leidžia pasauliui būti išprievartautam ir kankinamam prieš savo akis, o pats nieko nedaro. Putinas yra bailys, kaip ir visi rusai. Jei jie pamato, kad kažkas stiprus ateina jų link, jie bėga greičiau nei šviesos greičiu. Taip visada buvo nuo 1200 metų.
Ar Ukraina nugalės tą tamsą?
Bijau, kad Ukraina liko viena… Todėl vilties beveik nėra.
Ar žinote, kad Putinas prieš trejus metus perėmė Europos tarptautinę bankinę sistemą? Jis tai suplanavo, kad galėtų įsiveržti į Ukrainą be finansinių problemų. Jis sumokėjo SWIFT vadovui, kad išstumtų visus žmones ir pakeistų daugumą rusais. Taigi SWIFT dabar yra rusų bankinė sistema, leidžianti visiems trims milijonams rusų, gyvenančių Europoje, prieiti prie bankomatų ir išsiimti neegzistuojančius pinigus. Jie tiesiog sako: „Prašau, duokite man 50 000 rublių ekvivalentą eurais.“ Ir štai, SWIFT tiesiog atiduoda jiems pinigus, nes Rusijos bankas gali siųsti milijonus rublių per sekundę į visą pasaulį. Tie rubliai neegzistuoja, bet niekas nesivargina patikrinti. Ir net jei patikrintų, jie negalėtų pasiekti rusiškų banko įrašų.
Tad turime pamišusį blogio demoną, kuris valdo bankinę sistemą. Ko čia dar galima tikėtis?
