Depeche Mode išleido naują albumą – kai kam tai praskrolinimas Feisbuke, kai kam tai ko jau nebesitikėta, kai kam – nerimą kelianti naujiena, dar kitam – vos ne išganymas. Tačiau ne vienam – abejingu nepaliekanti naujiena, nes DM visgi yra ir kultas, ir šiaip legendiniai. Kita vertus, grupės fanai kiekvieną naują albumą pasitinka ir su milžinišku nekantrumu, ir su nemažu nerimu, nes nežino – geras darbas bus ar ne itin? (Tos aukštos kertelės su visokiais “Violator”…)

Susibūrę prieš 43 metus Esekse, Didžiojoje Britanijoje, Depeche Mode iki nūdienos patyrė nemažai – tai ir priklausomybės nuo įv. kvaišalų su klinikinėmis mirtimis (Dave’o Gahano daugeliui žinomi klystkeliai), ir narių pasitraukimai iš grupės (pagr. kūrėjas Vince’as Clarke’as pasitraukė vos po debiutinio albumo, o jį pakeitęs idėjų generatorius Alanas Wilderis, dėl nesutarimų ansamblį paliko 1995 m.). Bei vos praeitamet pasaulį paliko Depeche Mode emociniu stuburu laikomas Andrew Fletcheris.

Po albumo “Delta Machine” tarp grupės fanų vis pasigirsdavo kalbos apie Depeche Mode pabaigą. Ir jas ypatingai paskatino “Spirit” turo paskutiniame koncerte D. Gahano sušuktas ne tradicinis “We’ll see you next time!”, o “We’ll see you some other time”. Tad, kai pasaulį apskriejo žinia apie A. Fletcherio išėjimą Anapilin – ir Depeche Mode norom, nenorom ne vienas laidojo.

Nepaisant visko, štai mes turime “Memento Mori” – jau 15 Depeche Mode studijinį albumą. Ir iki tol visus kankinęs egzistencinis klausimas, pasikeitė į jau kitą, tradicinį – geras ar nelabai bus tas naujasis ilgagrojis? Tad “Memento Mori” dar vienas pramuštas dugnas ar, visgi, žurnalas “Uncut” yra teisus, vertindamas diską, kaip geriausią DM kūrinį per paskutinius 20 metų su virš?

Sakoma, paprastume slypi genialumas? „Kai kurios B. Marley ar J. Lennono dainos yra paprastos. Būtent tas paprastumas su mumis ir lieka amžinai“ – teigė interviu D. Gahanas Zane’ui Lowe’ui, dar dadėdamas, kad jie nesiekė “perkrauti ar pernelyg komplikuoti šio albumo”. Ir tas paprastumas iš tiesų juntamas “Memento Mori” – daugumoje kompozicijų varomoji jėga yra keletas klavišinio instrumento paspaudimų ar koks vienas gitaros rifas, iš kurių išvystoma visa kompozicija.

Kai kur tie paspaudimai ant tiek “paprasti”, kad net smagiai monotoniški, kaip tarkime, kompozicijose “People Are Good” ar “My Favorite Stranger”. Kas iš to gaunasi? Manau, tiek fanų zonoje koncerte, tiek kokioje diskotekoje pagal remiksus nuo šių gabalų raitysis jaunieji post-pankeriai, no waveriai ar, žinoma, cyber gotai.

Gi jei jus užknisa šiuo metu tarp jaunimo itin populiari monotonija (nes gyvenate pavasario žiedų laukimu!) – gražių melodijų albume “Memento Mori” tikrai yra. Visų pirma tai, žinoma, jau iki gyvo visiems atsibodęs, bet nuostabus gabalas “Ghosts Again”. 

Taip pat, plokštelėje prieš jį ir po jo einantys kūriniai “Wagging Tongue” ir “Don’t Say You Love Me” bei priešpaskutinis albumo vizualas “Always You” ar skandinantis erdvėje “Before We Drown”. Bei tiesiog nuostabus, romantiškai rafinuotas, Martino Gore’o vokalinis reveransas dainoje “Soul With Me” (“Breath” bei “Home” giminaitė!).

O jei esate, tarkime, samokslo teorijų šalininkas ir jums vaidenasi, kad kas nors, ką nors, nuo kažko kopijuoja? Tokiems tokių atradimų “Memento Mori” taipogi yra. Kaip štai, iš “Never Let Me Go” dauguma, turbūt, laukė minimum “Never Let Me Down” sprogimų ar maksimum šiaip žudančios baladės? O gavosi taip, kad Gore’as per “Spirit” turą, greičiausiai, iš kažko Lietuvoje gavo Solo Ansamblio kokį nors įrašą ir, prašau, turime “Never Let Me Go”. Juda jaunimas šokiuose, jau matau.

“Fixing’s better than healing… Something.” Panašu į “World Full of Nothing”, ane? (tik “Carolline’s Monkey” gabale Gore’as “sometimes” pakeičia į “something”). Aliuzijos diske “Memento Mori” į kažką… Apstu, tik tu, galima sakyti, negali prikišti Depeche Mode’ams, kad tai kažkas blogo. Priešingai, kad ir sąmoningais Martino ir Dave’o žaidimais su fanais nostalgijos korta beveik vienodų gabalų pavadinimų sąskaita į visiems žinomų kultinių pavadinimus ir ypač, kad tuo visi panašumai ir baigiasi… Senukai turi savy jauno chuligano kraujo.

Tad, kaip vertinti “Memento Mori” albumą? Geras tai darbas ar ne labai? Manau, kiekvienam savaip. Tie, kas tikėjosi iš jo skambių ir proveržinių hitų, tokio tipo gabalų, kokie vyravo minėtame “Violator”, tie greičiausiai eilinį sykį keikiasi. Tiems jau tada kur kas geresni darbai yra “Delta Machine”, “Playing The Angel” ar net “Exciter”.

Gi tie, kurie nesitikėjo nieko, arba laukė blogiausio – manau, liko maloniai nustebinti. Nuo savęs galiu pasakyti, kad man tai drąsiai novatoriškiausias DM albumas per pastaruosius 23 metus, kada grupė paėmė ir visiškai nesižvalgydama į praeitį – tėškė kažką visiškai kitokio, netipinio sau ir, kaip sakiau, nė iš tolo ne laukto.

Depeche Mode su albumu “Memento Mori” pavarė, kaip kokie Autechre varo jau 20 metų – atsisakydami praeities – skėlė pakankamai didelį eksperimentą, kuris… Veža!