Vytauto Tinterio dokumentinė kino juosta “Dažnių žvejyba” – tai moderni pasaka apie mistišką gamtą, kurios pagrindinis herojus Audrius Šimkūnas, tarsi senovės žinys, rituališkai fiksuoja jos garsus jau 20 metų. Jau šį sekmadienį, t.y. lapkričio 13 dieną įvyks juostos premjera Europos šalių kino forumo “Scanorama” festivalyje. Tad viskas apie šį ne eilinį kino kūrinį – jaukiame ir intelektualiame pokalbyje su jos kūrėju Vytautu Tinteriu.

Vytautas papasakojo kodėl juosta yra nusakoma ne tik, kaip “pasaka”, bet ir, kaip “moderni” jos versija. Atskleidė, kodėl pirminis filmo sumanymas – juosta apie Lietuvos avangardo istoriją – virto portretine juosta, kas įdomiausia ne Audriaus Šimkūno, o apie patį garsą.

To padarinyje, Vytautas primygtinai visus kviečia apsilankyti kino filmo peržiūroje ne tik Forum Cinemas, tačiau ir patirti garso galią Lietuvos Teatro ir Muzikos Akademijos erdvinio, 24 kanalų, garso salėje, kur pasak jo, patirtis gali visus ne tik priblokšti, bet ir sugrąžinti į vaikytę ar kitą kokią artefaktinę vietovę – praeities ar ateities.

Filmas “Dažnių žvejyba” yra su prierašu “moderni pasaka”. Papasakok, ką pasakiško šioje juostoje pamatys žiūrovas, atėjęs į festivalį Scanorama lapkričio 13d., kada vyks jo premjera?

Mistišką gamtą. Jei pateiksi tiesiog paprastą miško kadrą, ta gamta gali pasirodyti niekuo neypatinga. Ir dažnai mes ją tokią ir matome, net ir kai patys nukeliaujame į mišką. Bet kad patirti tą pasakišką gamtos grožį, reikia įlysti gilyn miškan, toliau nuo visų takelių, eiti tankiu mišku, bristi per jį. Tai mes tą darėme su kamera.

Bet tai nėra vien gamtos – estetinis grožėjimasis ja, tai labiau mitologinis patyrimas. Visiems mums lietuviams artima gamta, vieni mėgsta grybaut, kiti vaikšinėt po mišką, kiti plaukia baidarėmis ir t.t. O prieš daugybę metų mes tikėjom gamta ir gamtos Dievais. Sekėm pasakas apie gamtą ir jos Dievus. Keitėsi religijos, technologijos, bet va kaip norim grįžti į ją. Ir sekam pasakas moderniomis formomis jau – šiuo atveju per vaizdą, ir ypatingai per garsą.

Kokie didžiausi įššūkiai, įdomumai ir malonumai lydėjo tiek rašant scenarijų, tiek filmuojant, tiek montuojant šį kino filmą?

iš tikro, tai kad viskas vyko labai sklandžiai. Taip retai būna, bet šį kartą buvo labai malonu dirbti, ir turint gerą prodiuserę, ir komandą, kuri buvo tarsi draugai ir pats filmavimas vyko taip labai neformaliai bei sklandžiai. Ir visas planavimas, ir procesas, postprodukcija, labai džiaugiuosi turint tokią komandą.

Gal didžiausias iššūkis nebent buvo rasti Utenoje ir aplink ją – vizualiai gražių ir stulbinančių peizažų filmavimui. Gana sunku, nes buvo ir pilka, ir šiaip gana niūru, bet Audrius kiek galėjo – tiek parodė vieninteles gražias Utenos vietas manau (šypsosi). Nes nedaug jų ir tėra iš tikro. Utena visgi pastatyta ne ant klifų Atlanto vandenyno pakrantėje.

Be to, kad esi kino kūrėjas, taipogi muzikuoji, tad šis kino projektas tau buvo, turbūt, labai artimas? Visgi pagr. juostos veikėjo Audriaus Šimkūno garsai stipriai skiriasi nuo tos muzkos, kurią pats kuri ar klausai? Tad kuri filmo ašis čia labiau dainuoja ir kaip – Audrius ar jo garsai?

Nepasakyčiau, kad stipriai skiriasi nuo tos kurią klausau. Aš labai mėgstu ambiento / atmosferinę muziką ir koks Brian Eno yra vienas mėgstamiausių mano atlikėjų. Ir mėgstu aš garsinius eksperimentus, vienu metu labai aktyviai tuo domėjaus, lankiausi eksperimentiniuose noise / ambient koncertuose. Čia aišku kai jaunas buvau labiau ir turėjau marias laisvo laiko. Ir su Audriumi pasidalinom kad panašią muziką klausom.

Filme netgi skambės Dead Can Dance remiksas, abu mėgstam tą grupę. Vienas ispanas kompozitorius perdaro Dead Can dance dainas ir prailgina jas iki kelių valandų, taip jų muziką paversdamas tokių „ethereal“ kažkur aukštai atmosferoje skambančių sielų garsu. Tarsi aidas kažkur toli jų muzikos. Filme tai tarsi vėlės sklendžiančios virš gamtos, kurioje ir gyvena.

Bet šiaip dar prieš pradedant daryti filmą, Audrius parodė savo garsų archyvą, kurį kelia į aporee.org puslapį. Ir buvau maloniai nustebęs, kad ten jo garsų – keli šimtai, jei ne tūkstančiai. Aš praleidau ten tikrai nemažai valandų tiesiog klausydamas tų skirtingų vietų Lietuvoje, kurių dauguma Audrius ir yra įrašęs. Tai pasitarnavo ir kaip vienas pagr. filmo garso takelių šaltinių. Ir Audrius, ir jo garsai – filme tai simbiozė, nes jis eina per tas užfiksuotas garsines vietas – mes jas girdime, ir iš jo pasakojimo, ir iš garsų simfonijos.

Šią juostą galima vadinti daugiapakope, nes joje ne tik atvaizduoti pasakiški aplinkos vaizdai, užfiksuoti mistiški garsai, bet ir pasineriama į Audriaus Šimkūno portreto tapybą. Kurią iš šių trijų paradigmų buvo sunkiausia atskleisti ir kodėl?

Galbūt sunkiausia buvo perteikti šį, iš pirmo žvilgsnio, portretinį dokumentinį filmą – ypatingu ir konceptualiai kitokiu nei kiti portretiniai dokumentiniai filmai apie menininkus. Filmo eigoje, kažkaip atsiskleidė, kad visgi tai bus filmas, kuriame mažai kalbama. Ir Audrius labiau atskleidė, kad jam labiau patinka klausyti, nei kalbėti – tad ir filmuojant dėmesys nukrypo į dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįdomūs, bet po to pamatai juose slypinčią metafizinę prasmę.

Filmas iš portretinio filmo apie menininką tapo portretiniu filmu apie patį garsą, apie jo mitologiją, apie lietuvišką gamtą ir joje slypinčias paslaptis. Man asmeniškai Audriaus herojus – modernus pagonių žynys, kuris vietoj senoviškų ugnies ritualų, naudoja mikrofoną ir kompleksiškai įrašo garsus.

Vaizdas, garsas, žmogus – klausiau apie atskiras paradigmas, bei kuri ašis juostoje labiau dominuoja. Tačiau meno kūriniu ko ne kiekvienas kūrėjas bando kažką pasakyti ar perteikti. Tad “Dažnių žvejybos” kino juostos kokia yra pagrindinė žinutė, varomoji mintis, bei tikslas?

Tai meditacinis filmas, skirtas pailsėti, pasiklausyti, pažinti garsą. Įsiklausyti į dalykus, į kuriuos dažnai neturime laiko įsiklausyti. Nėra šis filmas dogmatiškas ir moralizuojantis, jis skirtas patirti, išgirsti negirdimus garsus. Galbūt tausoti ir prižiūrėti gamtą, nežinau kodėl, bet man kiekvieną kartą pamačius didelę fūrą su daugybę rastų, suspaudžia širdį, vis susimąstau kokioje distopijoje mes tada gyvenam.

Be to, kad kino juosta “Dažnių žvejyba” bus rodoma Scanorama festivalio metu, papasakok kodėl privaloma sinefilui vykti į Lietuvos Teatro ir Muzikos Akademiją pakartotiniam seansui? O gal net ne sinefilui, o audiofilui?

Taip, būtina filmą pažiūrėti LMTA J.Juzeliūno erdvinio garso sferoje, kadangi visa ilmo garso post-produkcija vyko būtent ten. Filmas bus leidžiamas per 24 nepriklausomus garso kanalus, tad garsas apsups žiūrovą iš visų pusių – pažadu, kad vietomis net nubėgs šiurpuliukai per nugarą, kai keistai garsai pasislėps už nugaros.

Labai daug laiko šiame filme skiriame garsui, ir apskritai ateityje, kuo kino teatrai gali pritraukt žiūrovą, kad ateitų į kino teatrą – tai būtent ypatinga, erdvinio garso kino sistema. Nes dabar kai daug žmonių namuose turi projektorius – ar norisi eiti į mažą kino teatrą, kuriame projektorius panašus kaip namie, o garsas irgi ne kažką geresnis? Dėl to manau erdvinis garsas – vienas iš dalykų, kurį gan sudėtinga būtų įsirengti namuose, bet kino teatrai galėtų tai padaryti. Deja, daug kas nežino, kiek potencialo slypi garse. Dėl to šis filmas yra tam tikras „showcase“ – ką gali garsas.

Ką naujo išmokai, sužinojai ar atradai kurdamas šį filmą, tiek kaip kino kūrėjas, tiek kaip žmogus? Kokius pagr. namų darbus teko atlikti, kad juosta gerai pavyktų ir kaip ją pats vertini tiek savo kūrinių kontekste, tiek Lietuvos kino orbitoje? Kas “Dažnių žvejybą”, tavo manymu, dar unikalia?

Manau, kad išmokau labiau klausyti. Šiaip aš esu gan kalbus žmogus, bet su metais vis labiau tilstu. Iš dalies tai geras dalykas, iš dalies tai ir blogas. Tyla – išminties ženklas, nors dažnai žmonės tiesiog neturi ką pasakyti. Tuo pačiu pradedi mažiau kalbėti – kai pavargsti ginčytis ar nusivili pasauliu, tai tas manau nėra gerai.

Šitas filmas labiau išmokė tylėti ir įsiklausyti gamtos ir labiau pakęsti nemalonius garsus. Turėti didesnę toleranciją triukšmui. Anksčiau aš labai supykdavau, pvz. jei kavinėj išgirsdavau Adele dainą „Hello“, nu man ji taip nepatinka, aš taip norėjau kad Adele susirastų vaikiną ir nebedainuotų tų klaikių „sudaužytų širdžių“ dainų. Dabar esu pakantesnis ir galiu iškęsti vieną prasiėjimą pro prekybos centrą. Lygiai taip pat ir Audrius, kai filmavom jo darbovietėje, kur jam reikia įgarsint vietinius koncertus ir renginius. Jis kažkaip labai ramiai tai priima, nors tai ką pats klauso ir daro yra visiškai skirtinga.

Tad šis filmas išmokė mane labiau klasifikuoti garsus, mintyse juos skirstyti, atskirti, sulieti tarpusavyje, kurti kompleksinius gamtinius ir miesto garsovaizdžius. Bandyti sąmoningai suvokti vieną garsą, ir visus garsus kaip visumą. Tokia garsų pažinimo orbita. Manau, kad šis filmas turėtų būti edukacinis mokyklose, kuriose būtų pristatomas „kas yra garsas“ pamokose.

Daugumai žmonių menas yra kažkas „keisto“, „svetimo“. Šis filmas tai toks pažintinis filmas apie garsą, skirtas ir šešių metų vaikui, ir pensininkui. Jis pasakoja praktiškai kas yra menas (ne konceptualiai apie tokio meno ištakas), kaip jis įrašomas, kaip yra kuriamas. Ir tuo pačiu šalia vaizduojama ta pati realybė kurioje gyvename. Manau tai toks labai mielas ir geras priėjimas prie bet kokio žiūrovo. Praktiškas pasakojimas apie meną. (šypsosi)

Kaip manai, ką po seanso išsineš su savimi žiūrovas? Kuo jis liks praturtintas modernios pasakos?

Noriu, kad žiūrovas išsineštų geresnį supratimą apie garsą ir jo svarbą tiek kine, tiek gyvenime. Man asmeniškai žymiai labiau nei virtualios realybės akiniai ar 3D kinas – svarbiau garsas. Subtilus garso dizainas atveria naujas galimybes istorijoje, tai tarsi nauja plotmė – ir niekas jos iki galo neišnaudoja. Holivudiniai blokbusteriai kurie netgi padaro filmus Dolby Atmos sistemoje – dažniau išnaudoja tą erdvinį garsą – sprogimamas, efektams, ir tiesiog viskas susilieja į vieną didelį ūžimą, kur negali išskirti pavienių garsų. Nors pvz. “Mad Max Fury Road” žiūrėjau per Dolby Atmos, buvo tikrai įspūdinga kai aplink žiūrovą apibėga mergaitė ir pažnibžda į ausį.

Arba darant šį filmą, patyriau tikrą deja vu, kuris gražino mane į vaikystę – buvo įrašyti daug aplinkos garsų gana aukštai ir jie paleisti per viršutinės kolonėlės, ir tai priminė man momentą, kai buvau mažas vaikas ir suaugusieji gyveno savo pasaulį kažkur virš tavęs – visi pokalbiai ir gyvenimas vyko metru aukščiau. To niekada niekaip kitaip nepavirsi, net per vaizdą, tai būtų sunku perteikti, bet per garsą – tai gali pajust labai stipriai emociškai.

Na ir aišku, tikiuosi kad pažiūrėjęs filmą, žmonės mažiau terš gamtą (šypsosi). Nors, manau, kad visi atėję pažiūrėti filmo – to jau nedaro.

Kas tave labiausiai įkvėpė kuriant šį filmą? Kuo šis projektas tave labiausiai “vežė”?

Gal labiausiai mane vežė tuo, kad šitas filmas eksperimentinis ir mes labai daug dėmesio skyrėme garsams. Iš esmės filmo garso takelis niekada nebus baigtinis, kiekvieną sekundę skamba 24 skirtingi garso takeliai, realiai gali juos keist kas minutę ar pusę minutės – įsivaizduoji kiek čia gali būti darbo? Vis atrasti ir įdėti naujų, pakeist kitais.

Nežinau kiek iš viso laiko prie filmo praleido garso dizainerė Auksė Jurevičiūtė, bet manau kad itin daug – dėl to ir filmo plakate garso dizainui išskirta svarbesnė vieta netgi nei operatoriu (šypsosi). Tad tuo filmas labai netradicinis ir įdomus, mane labai veža garsai ir eksperimentinė muzika ir tai, kad čia yra tiek daug potencialo ir tiek daug „įdomių“ garsų, prie kurių teko prisiliesti. Gaila, kad visi nepateks į filmą, bet jų buvo tikrai laaaaaabai daug, na ir yra filme daug, bet kartais reikia atsisakyti kai kurių.

Žinau, kad pirminėje kūrimo stadijoje juosta “Dažnių žvejyba” turėjo būti filmu apie Lietuvos kontr-kultūrą, avangardo istoriją per A. Šimkūno projekto “Sala” prizmę. Tad gal tai tavo sekantis projektas?

Ne, nemanau. Neplanuoju jokių naujų projektų artimiausius pusę metų. Per pastaruosius 5 metus, padariau tris pilnametražius vaidybinius ir vieną pilnametražį dokumentinį, bet nei vieno kol kas nesugebėjau normaliai išleisti. Manau, kad buvau tikrai produktyvus, bet nei emocinės grąžos, nei finansinės iš to negavau. Tad svarstau keisti sritį, laikas parodys, bet gal kitais metais jau ir visai nebekursiu filmų.

O be to aš freelanceris, dabar krizė, karas Ukrainoje, neturiu darbų ir su individualia veikla dirbant nelabai daug turiu ir socialinių garantijų… Tai gal kas turi darbo?

Ar lauki Šv. Kalėdų? Kur Naujus?

Net nežinau, atrodo kiekvienais metais Kalėdos vis greičiau ateina. Laikas vis greičiau pradeda eiti. Ir metai vis nauji ir ateina kiti labai greitai. Laukiu jų dėl to, kad jie bus taikūs. Bent jau pas mus. O kaip bus Ukrainoje? Atsiminiau, kad per pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais per Kalėdas – prancūzų, britų ir vokiečių kariai išėjo iš apkasų ir pasveikino vieni kitus su šv. Kalėdomis. Bent dienai sustojo karas. Labai trapi ta taika, kurią turime. Tad ir laukimas – gana trapus, kuris priverčia dalykais mėgautis ir džiaugtis labiau nei įprastai, nes kažkam taip netoli mūsų – sugriauti likimai ir gyvenimai.

Audrius filmuojant „Dažnių žvejybą“ išpranašavo, kad bus karas (nors ir apsiriko per pora mėnesių), baisu kažką dabar ir filmuot, o kas jei filmuojant kitą filmą – išpranašaus kad užpuls Lietuvą?

***

Kino juostos “Dažnių žvejyba” Premjeros su Sala koncertu lapkričio 13 d. Forum Cinemas BILIETAI ČIA.

Kino juostos “Dažnių žvejyba” 24 kanalų erdvinio garso patirties, specialioje Lietuvos Teatro ir Akademijos salėje, BILIETAI ČIA.

Kino juostos “Dažnių žvejyba” peržiūros lapkričio 19 d. Skalvijos k/c BILIETAI ČIA.