Saulių Baltrūną iš profesinės pusės galima būtų apibūdinti paprastai – tai baidarių nuomos punkto “Irklinis” darbuotojas, su kuriuo aš susipažinau plaukdamas baidarėmis. Tačiau kodėl interviu su juo? Nes juk įdomu sužinoti kaip atrodo baidarių nuomos punkto virtuvė iš vidaus! Bei tam kad suprasti kodėl gražiausiu ir nuotaikingiausiu metų laiku, vasarą, kai kurie žmonės dirba, kai kiti pramogauja, t.y. plaukia baidare. Bei sužinoti tokius dalykus kaip kokią muziką dažniausiai šią vasarą leido poilsiautojai per mašinas; kokius lobius tarp paliktų daiktų jis atrado; kokie žiauriausi potyriai buvo šiame darbe ir t.t. ir pan.
Be to, Saulių pakalbinau dar ir dėl to, kad jis ne vien dirba baidarių punkte, tačiau ir yra parašęs grožinės literatūros knygą “Kaukės”, tad automatiškai jis pasidalino rašymo patirtimi, bei tuo kas laukia rašant knygą (jei mąstai tą daryti) ir, žinoma, patarimais.
Taipogi, kaip ilgametis baidariautojas jis pasidalino patirtimi plaukimo baidare ne vasarą, o… žiemą! Papasakojo šio, iš pirmo žvilgsnio, nurauto nuotykio žavumais ir sunkumais. Bei papasakojo kokią muziką jis pats klauso; kad meškerioja mieliau foto aparatu, o ne meškerimi; paporino kokie baidarių maršrutai jam per gyvenimą buvo patys nuraučiausi; kokios pagal jį yra tobulos atostogos; bei kas jam yra geriau: šašlykas ar košė?
Sauliau, pasakokite, kuo jus veža ir tuo pačiu labiausiai vargina baidarininko darbas „Irklinis“ įmonėje, įsikūrusioje Ukmergės raj.? Kokie jo didžiausi iššūkiai, malonumai bei nemalonumai ir pan. Kas vaidina didžiausią vaidmenį dirbant vasarą: geras uždarbis ar visgi tai jums ir patinka?
Irklinis ne tik Ukmergės raj. Pagrindinė bazė yra Kaune, Širvintų, Ukmergės rajonuose mūsų stovyklavietės ir taip pat baidarių nuomos veikla. Darbo sočiai, tačiau dirbant mėgstamą darbą sunku yra pervargt, tik dažnai vakare pastebi, kad dar per dieną nevalgęs…
Didžiausi iššūkiai, tai perdauginęs tauriujų gėrimų jaunas klientas. Tikrai kartais reikia apsišarvuoti kantrybe ir iškomunikuoti iškilusias problemas į teigiamą pusę. Žinoma, uždarbis vaidina svarbų vaidmenį šiame darbe ypač tokiom drastiškom kuro kainom, kas sudaro nemenką dalį kaštų baidarių nuomos versle.
Bet taip pat finansai neužima ir pirmos vietos. Kai per vakarą gauni padėkų, pagyrų ir krūvas žvaigždučių tai supranti, kad eini teisingu keliu. Man patinka žmonėms papasakoti savo beveik keturiasdešimt metų patirtį baidarėje ir matau, kad jiems tai patinka.
Papasakokite virtuvę baidarių nuomos punkto. Nuo ko prasidėjo “Irklinis”? Jei iki tol buvo kažkas kito – kokia buvo šio užsiėmimo pradžia? Žodžiu, viskas ką reikia, ir ko nelabai reiktų atskleisti!
Irklinis gyvuoja jau senokai, apie dešimtį metų. Tik aš prisijungiau nesenai. Tiesiog laimingai, o gal tendencingai susiklosčiusių aplinkybių dėka darbuojuos čia kur ir noriu darbuotis. Yra įstrigęs vienas momentas, kai parvežus klientus po plaukimo, sulaukiau garsaus skandavimo “Ačiū! Ačiū! Ačiū!” ir plojimų. Tikrai likau sukrėstas, nes realiai nieko tokio nepadariau, tiesiog viską veikiau kaip sau, kaip aš to norėčiau. O po tokių ovacijų, norisi dar ir dar labiau stengtis.
Deja, neina išvengti ir sunkesnių momentų. Kurie vėlgi, neapsieina be alkoholio poveikio. Parplaukia grupė, o vienos baidarės nėra. Ai sako, vėl kur nors geria. Tai, sakau, kodėl juos palikote, jei žinote, kad geria? Laukiau iki gilios nakties, telefonai išjungti, jų kolegos jau ilsisi sodyboj. Nei žmonių nei baidarės. Kol gavau sms, kad žmones parvežė kažkoks ūkininkas, naktį prikeltas, o kur inventorius tai jau per sunkus klausimas. Teko kitą dieną ieškoti, ir per socialinius tinklus ir realiai braidyt pakrantėm ir plaukti upe. Gerai, kad nuomotojų bendruomenė yra draugiška ir tikrai facebook dėka, pavyko atrasti dingusį inventorių ir susigražinti į vietas. Bet tas kartėlis lieka, tiek man, tiek žmonėms.
O radybų tikrai kad netrūksta, akinių nuo saulės, kroksų, kepurių ir aišku kalno depozito. Esu radęs ir apyrankę ir auskarą, ir lietpaltį, ir žiebtuvėlių, telefoną. Žmonės mėgsta palikinėti daiktus tam, kad sugrįžtų…
Papasakokite apie baidarių kultūrą apskritai. Prieš 25-30 metų tas kas plaukdavo baidare, paprastai, buvo kaip ir labiau išsilavinęs ir šiaip “kietas” žmogus. Tad viskas apie evoliucijas, degradacijas bei kokia muzika šią vasarą buvo populiariausia visu garsu leisti per mašiną stovykloje?
Daug metų esu buvęs klientu. Taigi, puikiai žinau virtuvę iš abiejų pusių. Gerokai anksčiau gaudavai baidarę, dažniausiai neplautą, bet į tai nekreipdavai dėmesio, tiesiog baidarė, palankstytas irklas, palaikė šimto metų liemenė ir pirmyn. Paleido prie tilto ir nuvažiavo. Dabar jau sau to leisti negali, nebent negerbi kliento.
Baidarės turi būt ne tik švarios, bet ir nesulūžę, geriau apynaujės, švarios liemenės, tiesūs irklai, o taip pat nemažą vaidmenį vaidina ir pačių nuomotojų išvaizda bei automobiliai. Žmonės tikrai atkreipia dėmesį į visumą ir darosi vis reiklesni. Ypač orams, jei prognozės žada nors ir minimalų lietų, tai jau žinok, kad viena ar dvi grupės atsisakys plaukti dėl oro salygų.
Klientai jau nebenori, bet kokių baidarių, dažnai iš anksto užsisako vienos ar kitos firmos baidares. Taip pat papildomų dalykų, tokių kaip neperšlampami maišai, dėklai telefonams, vaikiškos kėdutės. Taip pat ir aptarnavimas, Jei anksčiau palikdavo baidares prie tilto ir nuvažiuodavo, tai dabar to sau leisti negali, būnu ramuis tik tada, kai baidarė su žmonėmis, saugiai pajuda upe. Gero plaukimo palinkiu ir lekiu pas kitus.
Baidarių kultūra, kad ir kaip bebūtų gaila, vis dar stipriai asocijuojasi su alumi ir kitais gėrimais. Didžioji dalis plaukiančių tą patį galėtų sėkmingai daryti sėdėdami baidarėje krante, tik gerokai saugiau ir sėkmingiau. Nors iš lėto, mažais žingsneliais matau, kad ši tendencija mažėja, kad žmonės ima plaukti, dėl gamtos, dėl bendravimo, dėl ekstremalumų.
Gerokai anksčiau tai būdavo labiau laukinio turizmo kultūra. Pasileisdavai brezentinėm baidarėm žemyn upe, su visa manta, su maistu ir pirmyn. Pradžioj būdavo kažkiek alkoholio, tačiau vėliau tik upės vanduo. O dabar nemačiau, kad kas gertų vandenį iš upės. Dabar reikia elektros, reikia paruoštų malkų, reikia švarių wc, ir panašių dalykų. Sako, nėr ką veikt, nes kompas išsikrovė. Gamtoje… Tuoj atsidaro bagažinės ir visu garsu pasileidžia Kunigunda, Ežerėlis, Meilės laivas ir panašios balių dainos. Vis girdisi, kad ir žmonės bando į taktą pritarti, dažniausiai juokingai. Vis tik lietuviška muzika kol kas vyrauja stovyklavietėse, bet kai ji skamba po šimtą kart iš eilės, tai jau darosi šiek tiek negera
Papasakokite dabar apie save. Jums patinka ekstremalus sportas, fotografija, skaitymas, stovyklavimas. Teigėte, kad ir knygą esate parašęs.
Iki šešiolikos metų esu visas vasaras pardavęs kaime. Kupiškio rajone ir dabar kai vis dažniau rašau memuarus apie to meto vaikystę, tai vis daugiau ir daugiau manyje atsiranda aukštaitiškos tarmės ir prisiminimų. Kas man pačiam maloniai rašosi, o dar sulaukiant pagyrų, norisi ir nesustot.
Skaitymą įskiepijo mama, seneliai. Nuo mažens skaičiau visas pasakas, vėliau Džeką Londoną, kuris man po šiai dienai numeris vienas, Remarką, Diumą ir kitas. Akiniai ant nosies atsirado ne šiaip sau, o nuo šimtų tūkstančių raidžių akyse.
O ekstremalumas, atsiradus tuštumai, nustojus vartot alkoholį. Tiesiog vieną dieną mečiau ir taškas. O juk gera vieta laisva nebūna. Vieną priklausomybę, ėmė keisti kitos. Nardymas, parašiutas, pelkės, dviratis ir žinoma baidarė. Sakot, koks ekstremalumas baidarė? Na, taip, tik aš plaukiu tada, kai visi važiuoja slidinėti. Visad stengiuosi nebūt kaip visi.
Ar būna klientūros, kad ir vienetinės, tokiai atrakcijai pas jus, kaip tarkim, kalėdiniam plaukimui? Ar čia jau grynai jūsų smagus nusirovimas? Jei ne, ir manote, kad tai būtina ne vienam pabandyti – pasakokite, kaip, kas ir kodėl.
Negaliu būti objektyvus vertindamas plaukimą baidare žiemą. Taip, daugelis plaukia gruodžio 31 dieną, kad užsidėt pliusą ir pasipuikuoti nauja profilio foto. Tačiau yra tokių, tarp jų ir aš, kuriems plaukimas žiemą yra didžiausias malonumas. Šalta? Nei kiek, na nebent ryte, po vakarinės arbatos, išlysti iš miegmaišio ir basam nubėgt per traškančią žolę, būna tikrai vėsoka.
Žinoma, būna vėsu kai sninga ir vėjas pakyla, būna sunku kai pavargsti nuplaukęs šešiasdešimt aštuoniasdešimt kilometrų per dieną, būna raumenų skausmai, būna visko. Bet tai visiškas menkniekis palyginus su gamtos tyrumu ir visiška tyla. Rodos upė ir medžiai kalbina tave ir džiaugiasi, kad turi su kuo pabendrauti. Net gyvūnai nebijo, lapės, stirnos stovi ir žiūri į keistą geltoną rastą. Po tų kelių dienų poilsio grįžtu kitas aš. Ego likęs kažkur tarp lyčių, visas ramus, laimingas, įveikęs. Pasikrovęs nauju minčių kūrybai.
Kokius dar ekstremalumus kultivuojate? Koks jūsų beprotiškiausias nuotykis ir kokiam dar ruošiatės?
Esu skridęs oro balionu, parasparniu, lėktuvu. Tačiau tai momentiniai ekstremlumo pojūčiai, ypač trisdešimt sekundžių laisvo kritimo šokant parašiutu iš keturių kilometrų aukščio. Labai mėgstu jodinėti. Ar tai ekstremalumas? Gal ne, bet tas lėkimas zovada per miškus, tai kažkas tokio. Važiuojant dviračiu ar motociklu, to nesijaučia, kaip jojant. Aišku, aš nepataikau į taktą, nusidaužau tarpkojį, ko pasekoje kelias dienas vaikštau meškos ir futbolininko eisena. Bet tai manęs nestabdo, praeina kuris laikas ir aš jau vėl žirgyne su duonos kriaukšliu. Kad susidraugaut su Fabula.
Beprotiškiausias nuotykis… Gal būt kai kam beprotiškiausia atrodys, kad savo gimtadienio rytą, anksti ryte, parašęs kelis sveikinimo žodžius sau, išmyniau dviračiu maždaug šimto kilometrų žygiui. Važiuojančiam pastoviai, tai gal būtų juokas, tačiau man jau nuo penkiolikto kilometro ėmė skaudėt minkštają dalį, bet kadangi užsispyrimo turiu daugiau nei kantrybės, aš įveikiau tą ratą, nes toks buvo gimtadienio tikslas.
Ėjau per pelkes su draugais, baidarėm plaukiodavau, laipiojaui lynais, dariau viską, kad mano gimtadienis nebūtų užstalės šventė. Vėliau ėmiau švęsti vienas, nes draugams, tokie šventimai tapo per sunkūs. Išplaukiau Šventąja nuo Kavarsko iki Kauno, savo penkiasdešimtmečiui pasidovanojau visą lietuvišką Nerį, dabar planuose turiu lietuviškąjį upių tėvą Nemuną. Nuo Baltarusijos iki Kuršių marių.
Papasakokite apie savo knygą. Kuo pasižymi rašymo procesas, ką reikia žinoti ir ką patartumėte ketinančiam rašyti, bet vis nedrįstančiam pradėti? Tai ilgas ir daug pastangų reikalaujantis procesas ar – kaip pažiūrėsi? Kokie yra, pagal jus, to proceso esminiai veiksniai ir varantys elementai?
Knyga „Kaukės“ buvo išleista tik nedideliu tiražu, padedant geriems draugams suredaguoti, sumaketuoti ir išleisti. Joje sudėti visi pirmi kūriniai, mano piešti paveiksliukai. Ir gana mikliai tapo išdovanota. O vis labiau ateityje jau bręsta knygos leidimas plačiai auditorijai.
Tai nėra lengvas procesas. Vien parašymui knygos reikia skirti aibę laiko, o ką kalbėti apie turinį. Jei rašysi tik tam, kad knygą išleisti, tik tam, kad gal būt uždirbsi, tik tam, kad užsidėt pliusą prieš draugus – tokiu atveju net neverta pradėt. Knygą pirmoje eilėje reikkia rašyti sau ir nebijot klaidų ir stiliaus. Tiesiog rašyti nelaukiant pusnuogės mūzos.
Be to viešinti savo darbus, įsiklausyt į kritiką, susirasti savo mentorių kuris galėtų patarti. Nepamiršti, kad galbūt teks ir perrašyt, galk skyrių, gal pusę knygos, gal net visą. Knygą parašyti yra vieną, o ją išleisti kitą. Galima tartis su leidyklom, jei pavyks jas sudominti, galima ją leisti pačiam, tam reikia atliekamų finansų turėti, galima leisti elektroninį variantą. Bet svarbiausia reikia atsakyt sau į klausimą kodėl aš ruošiuosi rašyt knygą.
Užklausiau jūsų prieš tai, kokia muzika šią vasarą einamiausia tarp vasarotojų. Kokią jūs muziką klausote? Ar turite dainą, kuri jums primena tam tikrus gyvenimo momentus, etapus; nusako jus, kaip žmogų?
Muzikos klausau daug ir įvairios. Tačiau man priimtiniausia lietuviškos bardų dainos, Skylės ir paskutiniujų mohikanų grandų, senoji roko klasika. Scorpions, Whitesnake, Def Leppards, Status qou, Slade, Acdc, Bon Jovi ir panašios. Mėgstu instrumentinę muziką ypač Claidermano, Polio Moria orkestrą, Vangelio muziką. Taip pat klasiką Pavarotis, Bočelis, Domingas, Čaikovskio kūriniai, Vivaldžio ciklas Metų laikai.
Mano dainų daina visais laikais yra Paukščiai. Nežinau kur ir kada ją pirmą kart išgirdau, bet ji man suvirpina paširdžius. Ir šiaip, jei muzika nepaliečia jautrių stygų, tai tada ji tik fonas. Ji turi užkabinti kaip Claidermano Baladė Adelinai arba Pavaročio atliekama Nessun dorma. Turiu tokią viziją ir pats išmokti grot fortepijonu, tik kol kas pažinti natas neužtenka kantrybės, bus mano pirmas reikalas pensijoj.
Jūs, kaip įtariu, baidare esate praplaukęs jei ne visus Lietuvos maršrutus, upes, ežeras ir jūras, tai bent pusę. Kur buvo stipriausi potyriai, kur jokiais būdais nerekomenduojate niekam plaukti, kur plaukėte daugiausia kartų ir t.t. ir pan.?
Jūra plaukti neteko. Bet tai tikrai įvyks. O stipriausi potyriai buvo vasario mėnesį plaukiant Anykštos upeliu, kur plauki, priplauki bebrų padaryta užtvanka ir šoki per ją net nestabdydamas ir nežinodamas kokio ji aukščio. Plaukėme su šalmais, kai kas ir su alkūnių apsaugom, kas juos darė nemirtingais. Tikrai nerekomenduočiuo tokiom pavasarinėm upėm plaukti pradedantiesiems ar tiesiog ieškantiems nuotykių. Yra daug šansų netekti ne tik baidarėsm bet ir galvos. O vasarą tokios upės tampa jau tik praeinamos, kad jomis plaukti turi labai jau daug lyti.
Daugiausiai esu praplaukęs Nerimi, nuo Jonavos lig Kauno, nes dauguma mano maršrutų tęsiasi iki namų, Kauno. Tai ta keturiasdešimties kilometrų dalis, galiu garantuoti, kad yra sunkiausia. Plati, dažnai atsisuka vėjas, jėgos būna jau kažkur pasilikę užnugaryje. Motoriukas jau ima striginėti, tai atsiduodi srovei ir mėgaujies nešimu. Kartą praplaukęs Achemą užmigau baidarėje ir prabudau nuo trinktelėjimo į akmenį, kažkur už Jonavos. Ir pailsėjau ir nuplaukiau gabalą kelio. Po to jau Kauno tiltai, santaka ir finišas. Visada toje pačioje vietoje, prie Lampėdžių tilto.
Kokios pagal jus yra tobulos atostogos?
Kažkada maniau, kad tobulos atostogos yra viskas įskaičiuota, bet iškenčiau gal dieną ar dvi. Pavargau. Man tobulos atostogos yra judesys. Jusesys kojomis, rankomis, automobiliu. Ypač kalnai. Žygiai jais. Kitą dieną, vandens parkas, trečią vėl žygiai. Tatrai, Alpės, Karpatai. Kalnai. Gražiau už kalnus yra tik kalnai.
BLITZ:
