Kuomet Lietuvoje, Kongresų rūmuose, pirmą sykį koncertavo kvartetas iš Ukrainos DakhaBrakha – kilęs milžiniškas ažiotažas mane ir nustebino, ir sumąsino. Mat, nieko ir niekad nebuvau girdęjęs apie šią grupę ar jos klausęs. Tame koncerte akredituota Julita Dargytė į kult.lt FB papostino live video ir jį po to žiūrėjau gal 50 kartų su kartėliu ir pavydu, kokį gerą reikalą praleidau.
Tačiau štai atėjo tokia ypatinga diena, kaip rugpjūčio 24 – Ukrainos Nepriklausomybės diena, vidursavaitis ir žmonai ištarta citata, kad “šio, GM Gyvai organizuojamo, festivalio Pasaulis Skamba koncerto – jokiais būdais nepraleisime,” išsipildė. Ką gavau bei kokie įspūdžiai ir muzikiniai potyriai? Galima sakyti, jog viso koncerto metu poteriavau, o iš patirto tranzo išlipau gal tik šiandien.
Tačiau pradžiai apie tai, kad grupės pavadinimas yra kilęs iš ukrainiečių veiksmažodžių Давати ir Брати, reiškiančių atitinkamai „duoti“ ir „imti“. Kas, greičiausiai, yra tiesioginis meilės apibūdinimas filosofine prasme (panašiai išsireiškė ir Philas Collinsas vienoje iš dainų – “love don’t come easy but It’s a game of give and take”). Grupės lyderis ir ilgalaikis prodiuseris yra Markas Halanevičius, o su juo kartu groja ir dainuoja moteriška trijulė – Olena Tsybulska (vokalas, perkusija), Iryna Kovalenko (vokalas, fleita, fortepijonas, ukulelė, akordeonas ir t.t.) bei Nina Garenetska (vokalas, violončelė).
Tad apie meilę… Poterius, tranzą, levitaciją ir kitą mentalinę mankštą vykusią DakhaBrakha koncerte. Tai buvo toks intensyvus potyris, jog neaišku kas stipriau stvėrė būnant Vasaros Terasoje – ar begalinis meilės jausmas; ar viltingi poteriai už Ukrainos kovą prieš teroristinę valstybę Rusiją; ar įkritimas į tranzą ir maudynės jame; ar šiaip levitacija, t.y. šioks toks pakilimas nuo žemės link giedro žvaigždėmis nusėto dangaus.
Kiečiausia man buvo tai, kaip grupė, atrodo, iki maksimumo ištęsia savo dainą, rodėsi klausant, kad klimaksas ir euforija kūrinyje jau yra pasiekti du ar tris kartus, tačiau DakhaBrakha tuomet imdavo ir išnieko iššaudavo dar vieną emocinę raketą, su kuria tu – tiesiogiai į žvaigždes, į kosmosą, ko padariny, mintyse ištardavau apsikaifavęs visas – “labas vakaras, euforija!”
Kitka, kuo ne realiai nustebino grupė, tai savo grojimu, atlikimu. Pačioje pradžioje koncerto, kuomet dar bazavomės toli nuo scenos ir nematėme, kaip vyksta muzikantų darbas joje – iš girdimų garsų pagalvojau, kad 100% yra leidžiama kokia nors dalinė fonograma, pavyzdžiui ritmikos sekcijoje. Kur tau! Absoliučiai viskas gyva, natūralu, o jausmas klausant buvo su klausimu “kaip jiems taip pavyksta?”
Nors nebuvau girdėjęs beveik nei vienos DakhaBrakha dainos prieš vyksmą – nepatyriau absoliučiai jokio nuobodulio (ar net kažko panašaus į tai), kas nutinka būnant, tarkim, kokiame nors festivalyje, klausant tai ko iš vis prieš tai net nežinojai muzikinėje scenoje egzistuojant. Priežastys? Tai ir muzikantų artistiškumas, šiltas bendravimas su publika bei charizma. Tai ir, minėtas, užburiantis kūrinių energetinis krūvis. Tai ir, žinoma, ne eilinės dienos – Ukrainos Nepriklausomybės dienos paminėjimas su daugybe ukrainiečių publikoje (jiems įėjimas buvo nemokamas!).
Finalui DakhaBrakha, atgrojusi ne tik pagrindinę programą, bet ir bisą – sugiedojo Ukrainos Himną – be galo jaudinanti koncerto akimirka. Ir tai buvo tas momentas, kuomet Himną kitos, ne LT šalies, bene pirmą kartą klausiau itin stipriai įsitraukęs – kokia jėga ir energija liejosi nuo scenos, bei kokia atmosfera tvyrojo Vasaros Terasoje tuo metu.
Tad DrakaBrakha koncertas Vasaros Terasoje man asmeniškai ne tai, kad pranoko visus turėtus ir neturėtus lūkesčius, bet ir šiaip neaišku su kuo jį lyginti šiemet, iš to ką gausiai teko suklausyti po dviejų metų karantine. Būna grupės gyvai skamba geriau nei įrašuose, būna blogiau, gi DakhaBrakha man tapo ta grupe, kuri, ko gero, savo gyvu pasirodymu įrašus pranoko bele kokiu kosminiu atstumu.
Ačiū, GM Gyvai, buvo nepakartojama.
