Dėl trijų paauglių, kuriems netoli šimto metų, t.y. The Rolling Stones, paaukojome Primavera Sound festivalį Barselonoje. Įsivaizduojate, kas per durnumas mūsų? Ar vertėjo pasirinkti vos vieną koncertą su senais šlageriais, vietoje apie 100 pasirodymų tokių aktualių atlikėjų kaip Autechre, Einstürzende Neubauten, Beck, Bauhaus, Idles, Nick Cave ar kad ir Jeff Mils ir kt.?

Renginys startavo laiku – 20 val. scenoje pasirodė apšildantieji gi mes tuo metu iš centrinės Liverpulio autobusų stoties dar tik pradėjome judėti link Anfield stadiono. Autobusas velniškai vėlavo, apie pusvalandį, tačiau maža bėda – buvo smagu mums krizenti iš savęs, nes jautėmės visiškai vieniši jaunuoliai tarp kartu transporto belaukiančių tėvukų ir juos nužiūrinėti.

Kai rašau “vieninteliai”, dar reiktų pridėti vieną apygirtį mūsų amžiaus jaunuolį, kuris į šou vyko su savo tėvu ir krizendamas kabino 60-tes ar 70-tes damas. O kodėl gi ne, pagalvojus, kai tos damos – aktyviai 70-iais leido laiką ir ne tik tada davė vaizdų, bet ir dabar jaunystės neišsižadėjo – odinės aptemptos kelnės, juodi kablai, tatuiruotės ir džinsiniai švarkai su antsiuvais. Apie makiažą net nekalbu.

Gi jau esant prie stadiono ir einant link savo vartų, kur patekome į vidų, teko išgirsti ne vieną tętį, kabinantį savo amžiaus damas su tokiais pasakojimais, kad “išauginau tris sūnus, suprask, esu atsakingas, o ir atrodau visai nieko”, į ką tos damos atšaudavo “oi, davai gal nebūk tu toks meilus, brangusis?” Žodžiu, ėjome krizendami, kad papuolėme į tikriausią 60-70 metų amžiaus tėvukų tūsą ar, kaip sakoma “night outą.”

Ir ką gi, eilėje prie gėrimų praleidome pirmąsias dvi Rollingų dainas. Velniškai prastas aptarnavimas, kurį keikėme ne tik mes, bet ir vietiniai. Buvau laimingas, kad turėjome sėdimas vietas prie pat scenos krašto ir, prieš patekdamas į koncerto erdvę, maniau smagiai suklausysiu koncertą. Kur tau! Ateiname nešini alaus, o sėdimos vietos tų visų 60-70 metų amžiaus tęčių prabuvo stovimomis visą koncertą.

Rollingai, kaip rollingai – neįmanoma nesižavėti šia gamtos išdaiga. Dviejų valandų šou, kurio metu įprastai koncertus pasyviai stebinti sėdėdama mano geresnioji pusė,t.y. žmona – šį atšoko beveik visą. Tik aš apie vidurį užparinau ją pereiti į kiek aukštesnes laisvas sėdimas vietas, kad galėčiau atsisėsti ir smagiai kontempliuoti. Ne tik muziką, bet viską aplinkui.

60-mečio turo koncerto grojaraštis ne kaži kuo skyrėsi nuo “No Filter” turo, t.y. visi tie patys esminiai gabalai. Bei tas pats besitaškantis ir išsišiepęs Mickas Jaggeris, starksintis nuo vieno scenos krašto prie kito, bei užvedinėjantis kiekvieną Anfielde esantį melomaną. Ronnie Woodsas buvo pastoviai išsišiepęs gi Keithas Richardsas netgti sugebėjo ir pakoketuoti kiek su priekyje esančiomis gerbėjomis mirkteldamas karts nuo karto akį.

“Šiaip man Iron Maidenai buvo geriau, nes čia tiesiog koncertas, o Meidenai tai ką tu koks šou” – po koncerto teigė žmona. Man? Esu panašios nuomonės, tik tiesiog suvokiau, kad tą ir gausiu. Esmė – dar kartą, iš arčiau, gal ir paskutinį sykį pamatyti gyvas (dar vis!) legendas ir, tuo pačiu, pozityviausią gamtos išdaigą. Būtent, kad pozityvo prieš, per ir po koncerto buvo į valias.

Prieš koncertą buvusį pozityvą jau nupasakojau, gi štai šou metu vienas smagesnių momentų buvo, kai Jaggeris pradėjo klausinėti melomanų kas iš kur atvyko. Paklausus jam “kas atvarė iš Manchesterio?” – teigiamai sušvokštė kone trečdalis stadiono, su po to sekusiu kurtinančiu nušvilpimu ir ūžimu iš skauserių, t.y. vietinių. (kaip gi be to?).

Kitas smagus momentas buvo pristatinėjant narius. Tiek Jaggeris, tiek Woodsas buvo pasitikti audringomis ovacijomis, gi gyvasis velnias Keithas Richardsas buvo pasitiktas dvigubai – griausmingiausiomis ovacijomis, bei kaip priklausoma badassui – su po to sekusiu milžinišku ūžimu. Bei, kaip gi prieš laukiant biso apsieiti be kiekvieno futbolo gerbėjo puikiai žinomo Liverpool FC himno “You’ll Never Walk Alone”?

Reziumė? Jei prieš keletą metų stadiono palubėje regėtas šou paliko neišdildomą įspūdį, tai Liverpulyje iš gana arti stebėtas The Rolling Stones 60-čio koncertas davė tai ko buvo galima tikėtis, t.y. visų esminių kūrinių atklausymą dar kartą, velniškai daug pozityvių emocijų, bei buvo suprasta, kad aš jau per senas rokenrolinti.

T.y. sprendimas iškeisti 4 parų festivalį, kurio metu būčiau priverstas būti ant kojų ir stumdytis alkūnėmis, supratau – ne man jau tai. Pragyvenus 4 dešimtis, daug maloniau kontempliuoti į taktą sėdint koncertus, su protarpiniais pajudėjimais atsistojus, nei tūsintis, kaip štai ant scenos darė šimtamečiai. Ačiū jiems už tai ir ačiū gamtai už juos. Iškeisti Primavera Sound Barselonoje į The Rolling Stones Liverpulyje buvo verta.