Andriaus Mamontovo žinomumas ir įtaka lietuviškai muzikai yra tokia didelė, kad jį daug kas krikštyja LT muzikos krikštatėviu. Taip yra dėl to, kad jis ne tik kuria muziką jau virš 40 metų, kuri yra tapusi klasika, tačiau Andrius prisidėjo ir prie galybės gerai žinomų Lietuvos muzikos grupių ar atlikėjų iškilimo.
Tačiau, ne daug kas žino, jog Andrius Mamontovas be muzikos yra ir profesionalus fotografas, mokslus šia specializacija studijavęs universitete, kur jis buvo pasirinkęs foto žurnalistikos kursą. Neperseniausiai AM savo Facebook paskyroje prasitarė, kad planuoja surengti pirmąją foto kūrinių parodą Vilniuje. Tad ta proga – interviu su Andriumi iškirtinai vien fotografijos tema.
Kokie buvo jo pirmieji, kaip fotografo, žingsniai? Kaip vėliau sekėsi suderinti muzikinę karjerą su fotografijos hobiu? Andrius papasakojo apie tai kaip fotografuoja ir kokias technikas naudoja, kaip jis žiūri į fotonuotrauką bei ją vertina. Taipogi nupasakojo, kaip perėjo visą foto technologijų kitimą, kokie yra jo labiausiai vertinami fotografai, bei, žinoma, atsakė kas – muzika ar fotografija?
Facebooke pasakėte įdomų dalyką apie save – pradėjote fotografuoti 5 metų amžiaus ir tuo užsiimate ilgiau nei muzikavimu. Tad papasakokite apie tą savo pradžią; koks buvo pirmasis fotoaparatas, ką būdamas penkerių bandėte fotografuoti bei, žinoma, ar yra išlikęs vienas / kitas kadras tų pirmųjų blynų?
Mano tėvo hobis buvo fotografija. Todėl nuo ankstyvų dienų buvau su ja supažindintas. Pirmas nuotraukas dariau tėvo “Zenitu”, kurį jis man duodavo palaikyti rankose, kaip didžiausią turtą.
Pirmąjį fotoaparatą gavau dovanų septintojo gimtadienio proga. Tai buvo LOMO konstruktorius ir viską reikėjo surinkti ir suklijuoti pačiam. Dabar tai vadinasi DIY. Fotografavau, ką mačiau aplinkui. Mėgdavau daryti visokius eksperimentus – pasigaminti iš popieriaus kokią skraidančią lėkštę ir nufotografuoti ją juodame fone. Beveik nieko iš to pirmojo periodo nesu išsaugojęs. Gal tik kelis kadrus.
Kokiu santykiu vėliau sekė fotografijos aistra su muzikiniu amatu bei, žinoma, užgriuvusia gan staigia muzikanto šlove?
Besimokydamas mokykloje lankiau Vilniaus Jaunųjų Technikų Stotį. Joje buvo fotografų ir kino operatorių būreliai. Lankiau abu. Mokėjau visus juostos ryškinimo ir nuotraukų spausdinimo procesus. Montuodavau savo 16mm kamera filmuotus filmukus. Kai susilaukėme muzikinės sėkmės, fotografija atsitraukė į antrą planą, tačiau iki šių dienų išliko mano nuolatinė gyvenimo palydovė.
Tibetas. A. Mamontovo nuotr.
Dauguma fotografų turi savo fotografavimo specializacijas. Vieni yra laukinės gamtos fotografai, kiti – portretų asai, treti – gyvos muzikos ar mados žinovai, ketvirti gi – netgi karo fotografai. Kokia yra jūsiškė specvializacija plius / minus, bei kodėl?
Man patinka įvairių objektų ir gatvės fotografija. Mėgstu sumontuoti kažką iš kelių skirtingų kadrų. Patinka dviguba ekspozicija fotografuojant juosta, nes tai atneša kartais visiškai netikėtus ir puikius atsitiktinumus. Prieš kažkiek metų sudalyvavau kasmetiniame SONY pasaulinės fotografijos konkurse ir mano nuotrauka pakliuvo tarp geriausiųjų architektūros fotografijos kategorijoje.
Papasakokite kokio tipo fotografijai, kaip stebėtojas, ypač jaučiate silpnybę? Ir silpnybę jaučiate kuria prasme; žiūrite į nuotrauką, kaip į kūrinį; ar kaip jis subtiliai išlaužtas kompoziciškai; tyrinėjate simbolisto ar egzistancialito žvilgsniu; ar tiesiog estetizmas yra jums esmė?
Fotografuoju intuityviai. Tiesiog pajuntu, kad toje pusėje slepiasi kažkoks įdomus kadras. Vėliau atrinkinėju vykusias nuotraukas ir valandų valandas jas redaguoju. Labiau patinka eksperimentiniai dalykai. Tarkim užfiksuoti kažkokį nesuvaldytą chaos ir tada redagavimo metu atrasti jame formas ir išryškinti.
Taip pat mėgstu ir suplanuotą, apmąstytą kadrą, bet tokie būna kažkokioje ramesnėje aplinkoje. Tarkim, gatvės fotografija man yra labai chaotiškas žanras, tačiau atnešantis netikėtų siurprizų. Mėgstu arba juodai baltą arba labai ryškiai spalvotą vaizdą. Žaidžiu su įvairiais nuotraukų spausdinimo būdais. Mėgstu sukergti skirtingas technikas ir metodus.
Biplan. A. Mamontovo nuotr.
Jūsų požiūris į fotografiją rankose. Tai dokumentas? Tai meno kūrinys? Tai informacijos klodai? Gal tai dainuojanti poezija? Tai gyvybė, kaip tas vanduo?
Tai paveikslėlis, su kuriuo užmezgi ryšį. Todėl spausdinant ar perkeliant vaizdą į kokį nors fizinį pavidalą, reikia ieškoti geriausio sprendimo. Kartais ta pati nuotrauka, atspausta skirtingais būdais yra paveiki arba visiškai niekinė. Nuotrauka gali būti ir dokumentas, ir kažkas tarpinio tarp dailės, ir fotografijos. Nėra vieno atsakymo.
Kadangi fotografuojate jau apie 50 metų, tai jums teko pereiti per bemaž visas fotografavimo džiungles; juostinę analoginę fotografiją, muilinę skaitmeną, tuomet veidrodinius aparatus. Žinau, kad ir lomo fotografija užsiiminėjote, kol galop atėjo iPhone era, su vėliau sekusia mirorless revoliucija profesionalioje fotografijoje. Tai, prašau, papasakokite apie tą kelelį tolimą, kaip sekėsi eiti koja kojon su kintančiomis technologijomis jums.
Taip vadinamą “lomografiją” labai mėgstu ir dabar. Turiu kokius penkis skirtingus Lomo fotoaparatus ir mėgstu kartais jais pasižaisti. Jie sukuria arba labai malonų akiai atvaizdavimą arba tobulą chaosą ir atsitiktinumą. Dabar nemažai fotografuoju iPhone’u, nes tai fotoaparatas, kuris visada tavo kišenėje. Ties veidrodiniais ilgai neužsilaikiau.
Turiu puikų “mirorless” foto aparatą Leica Q. Kol kas neįsivaizduoju geresnio man tinkančio. Na… Galbūt jeigu būčiau labai turtingas tai nusipirkčiau Leica Monochrome, bet ten jau visiškai kitas kosmosas.
Labai džiaugiuosiu “polaroidų” atgimimu. Apskritai, taip vadinama “instant” fotografija yra beprotiškai įdomi. Plius – ji pasiduoda įvairioms techninėms manipuliacijoms, žaidimais su emulsijos perkėlimu ir t.t.
Bet turiu ir super Lo-fi, 3-jų megapikselių Superheadz aparačiuką, kuris fotografuoja, kaip pirmieji Nokia aparatai, su tais gražiais žemos rezoliucijos artefaktais. Taip pat kartais nuvalau dulkes ir nuo pinhole kameros.
A. Mamontovo nuotr.
Koks jūs fotografas esate; ar tas kuris baksi mygtuką ir po to stebisi “Oho, kaip šitas kadras jėga gavosi!” Ar, priešingai – esate tas, kuris taip išmano technikos ypatumus ir subtilybes iki kaulų sąnarių, kad jau prieš paspausdamas mygtuką žinote kokį kadrą padarysite?
Kaip jau sakiau ir taip, ir taip. Patinka ir ultra ryškūs, kokybiški kadrai, ir tiesiog cheminiame juostos apšvietimo ir ryškinimo procese atsiradę plėmai. Grožis turi daug kelių, kuriais ateina pas mus.
Kadangi esate bagotas – turite Leica fotoaparatą, t.y. fotografų Royslroysą. Kadaise YouTube vienas apžvalgininkas kiek pajuokiančiai atsiliepė apie Leica vartotojus – ofisiniai žmonės, kurie fotografijoje ne kažką pavaro, o jiems svarbu pasidemonstruoti. Jūsų komentarai.
Tas, kuris taip kalba, labai labai labai norėtų turėti Leica fotoaparatą. Kaip sakoma: “kai paragauji pyrago, prie supelijusios duonos grįžti nebesinori”. (krizena)
Kokia fotografivimo technika šiuo metu pas jus eina pilnu tempu ir kodėl?
Šiomis savaitėmis fotografuoju į juostą, plastmasiniais Lomo ir Superheadz fotoaparatais. Tai nėra taip vadinamos “muilinės”. Tai visiškai kita analoginės fotografijos kategorija, kurią galima būtų apibūdinti kaip “plastic-fantastic”.
Artėja jūsų pirmoji paroda Vilniuje. Įpostinote pirmuosius įrėmintus ir supakuotus į stretch plėvelę darbus. Kaip fotografas pasakysiu – man ten paveikslai, o ne fotografijos (komplimentas!). Tad klausimas: kiek laiko ir įtakos jūsų darbams turi post-produkcija, t.y. nuotraukos apdorojimas?
Šiuo metu tik ieškau, kur galėčiau eksponuotis savo darbus.
Juos sukūriau 2015-ais metais, kada turėjau lengvą depresiją ir pati geriausia terapija buvo užsiimti kažkokiu kruopščiu darbu. Sukūriau apie 200 paveikslėlių iš kurių tikrai turiu ką atsirinkti galbūt net ne vienai parodai. Post produkcija ir apdorojimas (redagavimas) užima valandų valandas. Bet man tai tiek pat maloniai įtraukianti veikla, kaip ir muzikos kūrimas. Kai pavargstu nuo vieno – imuosi kito.
A. Mamontovo nuotr.
Kokių laikotarpių, technikų ir tipų fotografijas eksponuosite pirmoje paradoje Vilniuje, gal galite atskleisti? Ar bus erotikos?
Erotikai dar nesu pribrendęs. Manau, kad nuogo kūno fotografavimas yra labai subtilus menas. Iki jo nesijaučiu priaugęs.
Fotografija ir muzika. Kokia daina apie fotogravimą jums labiausiai patinka: Def Leppard “Photograph”, Depeche Mode “Photographic”, The Cure “Pictures Of You” ar kokia kita?
Naujausiame Soft Cell albume yra daina “Polaroid”. Žinoma, “depešų” Photographic yra šedevras.
Kokiais trimis fotografais labiausiai žavitės, bei kodėl?
Andy Warhol, Antanas Sutkus ir Anton Corbijn. Pirmasis – puikus eksperimentalistas, antrasis – fantastiškų portretų meistras, trečiasis – visų muzikantų svajonių fotografas.
Ko jokiais būdais nefotografavote ir nefotografuosite, bei ką trokštate dar nufotografuoti?
Norėčiau pabandyti kažkur prikabinti mažą kamerą, kuri ilgą laiką darytų “time lapse”, fotografuodama nustatytais laiko intervalais, kad po to tai sudėti į vieną tų timelapse video, kuriuose matome sugreitintą aplinkos kitimą.
Kartą prasitarėte, kad jūsų gyvenimo vizija, kuri jus veda gyvenimo keliu yra ta, kad jūsų vieną dainą išgirstų visas pasaulis. Ar yra kažkokia vizija pas jus ir fotografijos paradigmoje?
Nebeturiu jokių lūkesčių. Tiesiog darau tai, kas man patinka ir kuo degu.
A. Mamontovo nuotr.
BLITZ:
