1986-aisiais metais, vieno savo retų pasirodymų metu, trumpai gyvavusios Vašingtono D.C. post-hardcore grupės Embrace nariams kai kas nedavė ramybės. Specifiškai – daugumos to meto žurnalų siūlomas madingas terminas. Apgalvojęs kaip nori tai adresuoti, vokalistas Ian MacKaye ramiu tonu publikai atskleidė savo nepasitenkinimą.

“Turiu pasakyti – “emo-core” ko gero yra pats kvailiausias dalykas kurį man teko gyvenime girdėti. Tačiau jeigu kažkam smalsu, neseniai savo “Trasher” žurnale sužinojau, jog tai ką mieste grojame mes ir kitos panašios grupės vadinama “emo-core” <…> Taip, emocingas hardcore^[1]. Lyg hardcore nebūtų natūraliai emocingas.”

Reikia pripažinti, iš pradžių terminas “emo-core” atrodo visiškai bevertis. Nenuoširdus bandymas kontekstualizuoti palikimą ir požiūrį žanro kuris nuodugniai įsišaknijęs emocinėje išraiškoje. Kitaip tariant, apibūdinti jausmą. Fenomenas kurį pankai ypatingai niekino – sensacingas jų charakterizavimas.

Žvelgiant atgal, net prieš hardcore tapus oficialiam žanrui, atstovų pastangos demonstruoti savo nepasitenkinimą status-quo individualiai nuo muzikos buvo stebėtinas reginys. Prekinis nepaklusnumo ženklas buvo tik vienas iš daugelio elementų kurie padėjo pankams nušluoti to meto kultūrą. Vidinio sąmyšio apginklavimas – apibrėžianti detalė. Kaip vokalistas Keith Morris grupės “Black Flag” 1979 takelyje “Nervous Breakdown” išsireiškia:

“I’m about to have a nervous breakdown
My head really hurts
If I don’t find a way out of here
I’m gonna go berserk”

Visgi tai ką siūlė Embrace, kartu su daugeliu kitų atlikėjų, buvo radikaliai skirtinga. Šis pankas buvo nukreiptas į vidų. Introspekcijos ir refleksijos kurstoma, neapdorota asmeninio chaoso ekspozicija. “Greitis ir aistra niekur nedingo. Tačiau net menkiausia  ‘machismo’ žymė buvo pašalinta, jos vietoje – stulbinanti melodija, atšiauri pažeidžiamumo ekspresija ir egzistencializmui ranką spaudžiantys tekstai.” (Šaltinis: The Guardian, 27 November, 2012)

Kartu su besivystančiais socialinio judėjimo “Revolution Summer”^[2] įvykiais, pankroko branda deklaravo progą proveržiui. Sceną tuo metu apėmusios brutalumo bei vandalizmo sąsajos buvo atsuktos prieš save. Sutikti su terminu “emo-core” nėra būtina tačiau ignoruoti minėtų įvykių įtaką yra labai sudėtinga.

Šiems pokyčiams prisidėjo begalė muzikantų tačiau jokia kita grupė to nesimbolizavo kaip Rites Of Spring. Atsakingi už nesustabdomai staigų, nežabotos jėgos srautą kuris vietinę sceną perimė beveik per naktį, Rites Of Spring pasirūpino, jog poveikis dar šiomis dienomis aidėtų tiek Jungtinės Valstijose, tiek Europoje.

Susiformavęs 1984-aisiais metais, kolektyvas buvo sudarytas iš vokalisto Guy Picciotto, Brendan Canty prie bugnų (vėliau abu prisidėjo prie post-hardcore kvarteto Fugazi su grupės Embrace nariu Ian MacKaye), bosisto Mike Fellows ir gitaristo Edward Janney.

Grupės aštrus brutalumas ir skaudžiai melancholiški tekstai labai greitai pasotino viešumoje vyravusi alkį inovacijai. Atlikę mažiau nei dvidešimt pasirodymų visu karjeros metu, Rites Of Spring retai gailėjo instrumentų ir balsų, galbūt niekad. Kolektyvas pamažu užsidirbo titulą kaip grupė kurios pasirodymo praleisti nenorėjo niekas.

Tuo pačiu paaiškėjo ir ideologija. Sodrus gitarų tonas ir desperatiškas Picciotto vokalų pateikimas materializavosi į kai ką itin svarbaus – įsitikinimą. Vidinį vokalisto sąmyšį kurstė pavojingas degančios aistros kiekis. Kiekvienas nuo burnos kybantis žodis deklaravo melancholišką emocinę išraišką ir troškimą atsikratyti skausmu, griebiantis bet ko, neriant į gilias introspekcijos platybes pripažinant savo paties kaltę. 

Smurtas ir nihilizmas, žiniasklaidos dėka, tapo neatsiejama pankroko dalis ir perėmė Vašingtoną D.C. nebepalikdama vietos senesniems pankams kurių atsisakė jų pačių gimtojo miesto scena. Išaušo metas naujai apybraižai, Rites Of Spring daugiau nei vedė šią revoliuciją.” (Šaltinis: Dischord, 1984-1986)

Pogrindžio kultūra pakrypo naujais keliais. Kaip akivaizdu dabar, pankas maištavo prieš panką. Tai buvo momentas muzikoje ir jaunų žmonių gyvenimuose kuris liūdijo emocinius neramumus. Tuo metu, nesvarbu problemos mažos ar didelės, turėjo svorio. Tai ir dar didesnė emfazė instrumentinei aranžuotei kuri “nepaisė muzikinės ir stilistinės taisyklės”, nulėmė Rites Of Spring legendą.

Sekant vėlyvosios hardcore bangos pėdsakais, naujas žanras, panašu, įgavo formą. Vašingtono D.C. minios nepasitenkinimui, begalė atlikėjų ateityje, rafinavę šį modernų garsą, nulėmė devyniasdešimtųjų ir du tūkstantųjų pogrindžio muzikinę sceną, o naujieji-senieji pankai buvo priversti raukyti nosį.

^[1] Intensyvesnė pankroko versija. Būdingi trumpi, garsūs ir dažniausiai pikti kūriniai, kurių labai greitas tempas ir akordų pasikeitimai.

^[2] Socialinis hardcore panko scenos, esančios Vašingtono D.C. aplinkoje, judėjimas apėmęs 1985 metų vasaros laikotarpį.