Eglė Gelažiūtė – Pranevičienė dar žinoma Tamsaulės pseudonimu yra, kaip padainuotų Queen – crazy little thing. Jos muzika yra svajinga, ji mėgsta pasakas, ji turi gražią šeimą ir šiaip ji yra labai moteriška.
Šiame rašytiniame pokalbyje pasirašyta apie viską tai. Apie jos naujausią albumą “Tavo miestas”, kuris nugulė ant vinilo plokštelės. Taipogi Eglė kiek papasakojo apie jos alternatuvųjį kūrybinį ego Mėlynbalsė, kuriuo ji seka (įdainuoja!) pasakas. Papasakojo ji apie tai ar mėgsta melstis, ar mėgsta bekūrenant jaukų šeimos židinį – pasitelkti skraidančias lėkštes nuotaikai pakelti, kokia muzika ją labiausiai įkvepia ir daro įtaką, bei kaip gi be aktualaus BLITZ klausimo “Kūčios ar Kalėdos?”
Labas! Iškrito pirmasis sniegas, žiema už kelių dienų, Kalėdos nebe už kalnų. Pasipasakok, kuo gyveni duotuoju momentu?
Labas! Šitą laiką labai mėgstu, visada jo laukiu. Laukiu, kad galėčiau sau suteikti laiko mokytis naujų senų adventinių dainų ir pabūti tiesiog per savo balsą – tarp kitko, čia labai įdomus buvimo būdas. Dainuoti artimosios kultūros dainas yra toks sąmoningas santykio su savimi, bet ir savąja bendruomene ieškojimas, kuris įmanomas tik per kažkokį pajautimą, patikrinimą savo paties kūnu, balsu. Tai toks kartais neištartas noras priklausyti kokiai nors glaudžiai, pirmapradžių patirčių siejamai bendruomenei. Man tai būdas pailsėti ir bent kokia nors dvasinė praktika vietoje tų serialų, kuriuos ilsėdamasi paprastai žiūriu per Netflix, kurie, beje irgi yra reikalingi ir rodo tam tikrą šiandieninės visuomenės socialinį poreikį ar kartais aktyvesnių socialinių santykių trūkumą, labai įdomus reikalas.
Esi produktyvi menininkė. Neperseniausiai išleidai vinilo plokštelę “Tavo miestas”, o prieš ne pilną mėnesį ir pasakų vaikams kompaktą. Abu leidiniai žaižaruoja itin didele moteriška šiluma. Kas tą šilumą labiausiai kūrena tavyje?
O, ačiū. Man paprastai atrodo, kad aš moteriškumo reiškiu labai mažai arba kad jo tiesiog nepažįstu, nepraktikuoju. Ir turbūt visa tai, kas gyvenime man sudėtingiau, įvyksta ir išsipildo kūryboje – todėl tas moteriškumas ir motiniškumas jau visaip kaip pasirodo muzikoje ir tekstuose. Žinai, aš meilės savyje turiu daug, bet turiu ir daug psichologinių užtvankų. Lopšinių albumas atsirado sūpuojant savo vaikelį ir su juo visaip dūkstant, vaikams rašyti visada norėjau. Man labai patinka žaisti, kalbėtis su savo sūnum, daug sužinau iš jo, tiesiog manau, kad vaikystė yra ta visų mūsų esmė, kartais ir į savąją gręžiojuos pasitikrinti. Tą ugnelę manyje vis dėlto kūrena ir kibirkštėles nešioja visa mano šeima, tai, kas yra dabar, bet ir tai, kas buvo anksčiau, net kai manęs dar nebuvo. Kaip mano trimetis vaikas klausia, kai pasakoju apie tai, kai jis dar nebuvo gimęs: ,,O tai kur aš buvau?“. Pagalvoju, sakau, gal kosmose. Kol kas sutinka.
Pakalbėjome apie šilumos aktyvaktyvatorius, dabar pakalbėkime apie koncepcinius katalizatorius. Papasakok apie kokį Miestą kalbi vinile, apie ką tas leidinys, kokie jausmai, išgyvenima ir istorijos ten?
Šitas vinilas apima tokį gerą gūsį energijos, su kuria taip gana vientisai ir gana greitai visą albumą ir sukūriau. Prieš tai kokius ketverius metus mėginau kažką parašyti, bet viskas skambėjo kažkaip pernelyg išmąstytai. Aš turiu kažkokią beprotišką trauką naktiniam miestui, jo šviesoms, tam sapno pojūčiui, kai kone vienas narstai tarp gatvių. Dažniausiai tai tik idėja mano mintyse arba atmintis apie tokius vaikščiotus miestus. Dar kartais tokioj būdravimo būsenoj svajoju apie 80’ųjų – 90‘ųjų Vilnių, įsivaizduoju save kituose kontekstuose. Kartais prabudus naktį žiūriu YouTube, kaip žmonės tiesiog filmuoja, kaip vaikšto kokių tolimų miestų gatvėmis. Apskritai tai labai mėgstu vaikščioti, klaidžioti, eiti skirtingomis gatvėmis. Ir tai anaiptol nereiškia, kad tai darau dažnai, o vis dėlto ta trauka ir kažkokia reikšmė – didžiulė. Man miestas iš esmės tokia vieta daugybės istorijų, gyvenimų buvimui. Be galo įdomu stebėti. Ar įsivaizduoti. Ir galiausiai nesijaučiu priklausanti jokiam miestui, visur jaučiuosi šiek daug ko nepažįstanti, bet tai ir uždega. Aš galiu mėgautis tiek gamtos patyrimais, vis tikėdamasi sutikti žalčių miške, tiek ir lėkti išsišiepus rytinės miesto kavos. Man šitie skirtingi dalykai vienas kito nepaneigia.
Gi Lietuvių Liaudies Pasakos garsėja savo brutalumu ir siaubo žanro protegavimu mūsų jaunąjai kartai į pasamonę. Tad jei “Tavo miestas” jau apkalbėtas, tai kokios yra Tavo Pasakos? Įtariu jas rašei / kūrei su dedikacija?
Tai visgi ne pasakos, o dainos, bet jose tikrai daug pasakiškumo, stebuklų. Kažkaip labai seniai norėjosi rašyti vaikams, tai kiek juokinga, bet laukiau, kol pati turėsiu vaiką, kad sau leisčiau žaisti šituose stebukliniuos laukuos. Pavyzdžiui, neleisti sau kartais daryti to, ko norisi, nukeliant tai ateičiai, čia toks žaidimas su savo pačios sąmone, truputį save pakankinant, bet man įdomu labai daug dalykų ir jie mane gali apimti tuo pačiu metu, tai kartais tiesiog privalau save stabdyti. Kitaip kartais ištinka emocinės įgriuvos.
A, o apie lietuvių liaudies pasakas… kaip aš kartais mėgstu pasakoti kai kuriems labai jau labai normaliems žmonėms visokias jiems mažiau girdėtas ištraukas su tais baisiais ar šlykščiais elementais ir stebėti jų reakcijas. Man tai teikia tokį keistą intelektualinį malonumąJ Nemeluosiu. Tačiau turiu prisipažint, kad savo vaikui sekdama pasakas truputį stabteliu pagalvot, ar čia jo neišgąsdins (kol nebuvau mama tikrai net nepamanydavau), nes kultūrinė terpė tai pakitus gerokai, ir vis dėlto, tikiu, kad pasakas reikia perduoti necenzūruotas, todėl taip ir darau. Čia mūsų atmintis. Ir labai svarbi. Kažkaip man atrodo žmonės per daug atskiria tradicinę kultūrą nuo šiuolaikinės ir atvirkščiai, jos gana puikiai sąveikauja, jei joms leidžiama.
Pakalbėjome apie tavo vidines inspiracijas, tad stverkime dabar išorines. Kokie yra tavo mėgstamiausi Lietuvos (arba užsienio) atlikėjai, kurie tau daro didžiausią įtaką, kaip kūrėjai ir kodėl jie tokie yra?
Kartais įtaka gali būti netiesioginė, vieni gali veikti tavo kūrybą, kiti – tiesiog būti išsibuvimo būdas tavo jausmas, nuovargiui, perkrovoms, kad jos neperaugtų į visokius nerimus, panikos priepuolius ir panašiai. Muziką aš klausau visokią, kartais man reikia iki ašarų visą kūną geliančio Sigur Ros, kartais – Slipknot, kartais kratausi su kokia nors, neišsigąskite, Doja Cat, nes iš esmės reikia ir išsišokt. Taip nelabai valdomai.
Bet jei taip vardinčiau esminius kūrėjus, kurie man didžiausią reikšmę turi gyvenime, tai būtų minėti Sigur Ros, Radiohead, ypač Yorke‘o vėlesnė kūryba, Pink Floyd man irgi yra visiškas kosmosas, aš jau kitam lygmeny būnu vos juos išgirdus, tikrai tikrai Nirvana, John Surman.
Iš Lietuvos – labai ilgai gyvenau su Foje muzika, dabar be galo gėriuosi Sauliaus Spindi kūryba ir kai jo nebėra, dar kitaip ji klausosi. Šiaip turiu daug mėgstamų postfolkloro kūrėjų, apie juos rašau straipsnius, o ir jau pradėjau disertaciją apie šitą vyksmą. Postfolkloras taip nuosekliai gyvena ir yra vis kuriamas, palaikomas vis naujų žmonių.
Jei turi, surašyk tris ar dainas, ar knygas, ar filmus, kurie tave geriausiai nusako, kaip žmogų.
Pasilieku šitą klausimą kaip sunkiausią. Grįžau atsakyti kitą dieną, bet nežinau.
Rašysiu intuityviai: Radiohead ,,True love waits“, filmas ,,Interstellar“, knyga… kalendorinių švenčių lietuvių liaudies dainynas… Na tikrai.
Kiek su tavimi bendravau, pamačiau, kad esi pozityviai emocionali ir itin ekspresyviai teigiama moteris. Viešoje erdvėje populiaru kalbėti apie šeimyninius santykius, tad nedrąsiai užklausiu: ar pas jus bekūrenant jaukų židiny, neapsilanko skraidančių ir po to dūžtančių lėkščių?
Aš tiesiog bendraut labai mėgstu. Kalbėtis, klaust, klausyt, visaip svarstyt. Negaliu pasakyt, kad su manim lengva gyvent, jausmine prasme aš labai intensyvi ir nenuosekli. O lėkštės nedūžta, bet būna šiaip krenta daiktai iš spintų, nes bandau galvot praktiškiau net ir tuo momentu, bet tikrai visko būna ir tuo džiaugiuosi. Aš nepakelčiau nuolatinio emocinio stabilumo. (šypsosi)
Papasakok savo santykį su dvasingumu. Kaip čia pas tave? Esi pagonė, agnostikė, religinga ar tiesiog tikinčioji bendrąja prasme? Tavo santykis su Dievu – koks jis? Ar meldiesi?
Labai geri klausimai. Sunkūs. Man dvasiniai dalykai yra esmiškai reikalingi ir kadangi vis mažiau jų praktikuoju, tai labai jaučiasi. Tas ryšys su Dievu gali reikštis per maldą, per dainą, per meditaciją, pats tikėjimas – per pokalbį sapne su amžinąatilsį močiute, baba iš tikrųjų, per bendruomeniškumą. Galiu pasakyti, kad krikščionybė man jau yra nutolusi, nors su ja atėję ir nemažai gerų dalykų, negali gi visko išskaidyti kultūroje. Dar nesu ir pagonė, nors tai man artimiausia. Man gera jausti gamtą, kartais, kai liūdna tiesiog labai labai užsimanau apkabinti karvę. Ką žinau, dar nebandžiau. Atsisakius tų įprastų katalikiškų pamaldų ir bažnyčios, nėra lengva, aš jaučiu kažkokią tuštumą, nes man trūksta ritualo, trūksta bendruomenės, bet čia turi pasikliauti savo nuojauta ir paleisti tas baimes. Tai, sakykime, einu kitos bendruomenės ir kitokio rituališkumo link, kur kalbėsiuosi su tuo pačiu Dievu.
Covido reikalai po truputį įsivažiuoja į jo sutvardymą, tad kultūrinis klausimas kitiems metams: į kokius koncertus ruošiesi lėkti išsijuosus? Apie Nick Cave net neklausiu, nes čia, manau, pa defoltu. Ar vyksi dėl kokio koncerto ar festivalio net į kitą šalį kitamet?
Kadangi pati turiu daug kūrybinių ir organizacinių reikalų, man labai sunku tokius dalykus planuoti, jei pavyks šiemet norėčiau bent jau pervažiuoti alternatyvesnius lietuviškuosius festivalius, o jau kitais metais – gal ir į užsienį. Visgi dažniau renkamės festivalius, kur daug mažiau žinomų, alternatyvesnių, savitų kūrėjų, su kuriais neretai susitinka po to ne tik klausos, bet ir įvyksta kokie nors kūrybiniai dalykai.
Pabaigai: kokia yra tavo gyvenimo filosofija? Mažiau yra daugiau? Meilė yra raktas? Laimės nėra, yra kelias? Pasipasakok.
Man atrodo, kad iš esmės labai reikalingas atvirumas viskam, o pirmiausiai sau pačiam. Tai čia sutilptų ir meilė, ir laimė, viskas. Turi sąžiningai sau atsakyt, kaipgi čia iš tikrųjų viskas jaučiasi, kai aš veikiu viena arba kita. Man atrodo ta tokia pajauta ir yra raktas. Ji šiandien daugelio mūsų jau paslinkta, tarsi labiau pasikliaujant tuo labai sąmoningu pasirinkimu, bet jo niekaip kitaip nepatikrinsi, kaip per nuojautą.
TAMSAULĖ – Tavo miestas LP
BLITZ:
