Tamsioje tuštumoje pakibusios neaiškių formų figūros. Jų galūnės, tarsi prievarta ištąsytos drobės platybėje be sutikimo. Plačiai burnas pravėrę, į nykumą klykiantys popiežiai kurių pagalbos šauksmas jų stiklinėse talpyklose atrodo beviltiškas. Portretų galvos, kone ỹrančios palei akis kol niūriame fone ant kablių kabo skerdyklos kasdienybė.
Tai tik keletas, neretai pasikartojančių elementų, Anglų-Airių tapytojo bei vaizduojamojo meno atstovo Fransio Bekono kūryboje. Ekscentriškasis Bekonas požiūrį į tuometinį Ekspresionizmą atskleidė nerimą keliančiais vaizdiniais ir gyvulišku vidinio sąmyšio mišiniu kurių įtaka drobėje reguliariai miglojo ribą tarp erotikos ir smurto.

Obsesija kurios naratyvo eigoje išdarkoma tradicija, o realybė ir dalyko tikrumas formuojami neracionaliais teptuko potepiais. Tačiau ką publika Bekono kūrybinėse pastangose įžvelgė kaip siaubą, tapytojas paprasčiausiai vadino “fakto brutalumu”, kiek šmaikščiai gindamasis: “Visad vyliausi dalykus perteikti kiek įmanoma tiesiogiai ir nepagražintai, ir galbūt tiesiogiai pateiktuose dalykuose žmonės įžvelgia siaubą.”

Biografija

Nepaisant jau minėtų kraupių vaizdinių, jų genius kasdieniame gyvenime buvo ypatingai džiugus ir draugiškas. Neretame vaizdo įraše stebėtas tarytum mažytė kibirkštėlė šokinėjanti nuo vienos svečių grupės prie kitos su šampano taure rankoje ir kiek nerafinuotu Prancūzišku akcentu.

Gimęs Dubline, 1908-aisiais metais, Fransis Bekonas tipinės artistiškos intuicijos vaikystėje neįgyjo. Jo tėvui buvus lenktyninių žirgų dresuotojui, laisvė ir aplinka gryname Airijos ore jaunajam Bekonui paliko neišdildomą įspūdį. Nors menininkas tai neigė iki pat mirties, tam tikros biografinės realijos vėliau reprezentuotos meistriškoje kūryboje, savo poveikį pradėjo jaunystėje. Fizinės bausmės, drovumas ir, visų svarbiausia, homoseksualių tendencijų pradžia dėl kurių jaunojo Fransio ryšys su tėvu gerokai pašlijo ir kainavo vieta namuose.

Šis gyvenimo etapas jaunuolį palydėjo didžiųjų Europos miestų keliu: Londonas, Berlynas, Paryžius buvo tarytum netiesioginė ir kiek necenzūruota berniuko auklė. Net nesulaukus pilnametystės jam palei akis sruveno sparčiai besivystančios pokarinės kultūros platybės. Stipriai ir kiek nedraugiškai paveikusios jaunąjį Airį.

Tačiau Bekono gyvenimą pakeisti, tuo metu to dar nesuvokiant, prireikė vieno momento. “Trumpą laiką lankiausi Paryžiuje. Ten, “Rosenberg” muziejuje, akin krito viena Pikaso paroda kurios momentu susimąsčiau: na tuomet tapyti pabandysiu ir aš.” teigė jis.

2013 – aisiais metais aukcione buvo parduotas vienas brangiausių Fransio Bekono triptichų. 142.8 milijonų dolerių sumos paveikslas, tuo metu, buvo brangiausias kažkieno nupirktas paveikslas pasaulyje. Šis kontrastas tarp savamokslio kurio, kritikų teigimu, pirmosios pastangos buvo megėjiškos ir nepakankamai “surealistiškos”, atrodo neįtikėtinas.

Fransis ko gero suvokė, jog yra nepakankamai gabus ir vėlyvuosius 1940-uosius metus praleido keliaudamas, lošdamas kauliukais ir lavindavamas tapybos įgūdžius. Kaip bebūtų, tuo metu oficialius vyriškio titulas liūdijo, jog jis užsiiminėjo interjero dizainu ir netgi paveikė tuometinius šios veiklos pokyčius savo stipriu užsispyrimu ties inovacija.
Įprotis sunaikinti bet kokį nepasisekusio darbo pėdsaką, nulėmė net menkiausios šio periodo tapytinės žymės stygį viešumoje tačiau skaudžiai akivaizdu: Fransis tapė kone kiekvieną dieną.

Pasak žurnalisto ir meno kritiko Deivido Silvestro, kurio dėka egzistuoja išsamios diskusijos su Bekonu tiek rašytine, tiek vaizdine forma, “Iki 1940ųjų, jo darbų stiliuje ir kokybėje trūko pastovumo.” Šis trūkumas Bekono kūryboje egzistavo neilgai ir 1944-aisiais metais šturmu pasisavino publikos dėmesį.

Viešumoje pasirodęs kone populiariausias menininko triptichas “Three Studies for Figures at the Base of a Crucifixion” sukėlė, tuo metu, dar svetimus ir ganėtinai šokiruojančius jausmus bei užtikrino Fransiui jaukią vietą tarp kokybiškiausių modernaus meno atstovų.

Neabejotina, jog naujasis Bekonas, kurio kraupinantys, deformuoti siluetai ryškiame, oranžiniame fone tą vakarą Londono “Levefre” galerijoje kritikams įrodė esąs kupinas potencialo. Stulbinančio grožio triptichas kurio kiekvienas potėpis dvelkte dvelkė savitumu ir intriga buvo be galo ilgos ir sėkmingos karjeros pradžia. Fransis pasinaudojo šia proga dar giliau pasinerdamas į teroro gniaužtus.

Įkvėpimas

Interviu su Deividu Silvestru, Fransis astkleidė savo nenorą kurti naratyvą drobėje tačiau tai, smalsių meno atstovų ir mėgėjų, neatbaidė ieškoti sąsąjų ir asociacijų Bekono figūrose. Buvęs ganėtinai jautri siela kurios subjektai, neretai, tapo draugai, meilužiai ir geri pažįstami, Fransis, keletą metų išnagrinėjęs pilną asmens siluetą pajudėjo portretų linkme. Greitai paaiškėjo, kad šio surrealisto visiškai nedomino tikslus veido bruožų vaizdavimas. Dažnas Bekono susižavėjimo objektas tapo burna bei jai priklausiusi anatomija. Portretas, ko gero, buvo pats populiariausias Bekono paveikslas.

Jau pirmą kartą besilankydamas Paryžiuje jis, senoje knygų krautuvėlėje, rado burnos ligų vadovėlį kurio rankomis spalvintos iliustracijos paliko neapsakomą įspūdį. Ši fiksacija ties žmogaus burna, panašu, greitai išplito visame veido kontūre, o pašalinė įtaka jam suteikė spalvų, dėl kurių Fransis yra atmenamas, spektrą.

Iš tiesų, dažnas Bekono portretų elementas yra tai ką jis vadino “žala”. Šis veido išdarkymas, neretai atliktas privačioje erdvėje, pasak Silvestro neretai iliustruoja tiek pat “glostymą” kiek “užpuolimą”. Bekonui, kuris jaunystėje neretai buvo fiziškai baudžiamas dėl bręstančio noro santykiauti su vyrais, skirtumas tarp dviejų dėmesio rodymo fenomenų pamažu priblėso. Nepaisant jau minėtos neapykantos asociacijoms, buvo akivaizdu, jog smurtas drobėje ir realybėje Bekonui atstovavo grožį.

Įsivėlęs į keletą mazochistiškų santykių, jis išsamiai išnagrinėjo būtent kur slypi susižavėjimas baime ir siaubu. Įsimintinas atvejis yra tapytojo asmeninis portretas kurį jis nutapė 1972-aisiais metais keletą dienų po partnerio žiauraus fizinio smurto kurio pasekmėje Bekonas buvo vos atpažinamas.

Pasak draugų kurie jį tuo metu pažinojo, Fransis buvo patenkintas savo laikina fizine būsena. Prieš tai savo veido ir jo tapymo nekentęs menininkas staiga įžvelgė grožį. Skerdyklos vaizdiniai, ant kablių kabanti mėsa, nukryžiavimas ir vidinio teroro vergovė labai greitai perėmė ir tapo signatūra tiek portretuose tiek kituose darbuose.

“Visad laikiau save ne kaip tapytoją, o veikiau terpę šansui ir atsitiktinumui.”

Fransis mėgo lošti. Iš tiesų jis net nesistengė nuslėpti savo intymiu santykių su rizika. Net kukli karjeros pradžia Fransio nesustabdė vakarus praleisti lošimų namuose bei švaistytis šampanu ir ikrais pirštus vos palietus užmokestį. “Esu godus gyvenimui;<…>” teigė jis, “ir godus kaip menininkas. Alkanas atsitiktinumui kuris, vyliuosi, gali suteikti daug daugiau nei bet koks logiškas apskaičiavimas.”

Šis atsitiktinumas, arba tai ką vėliau Fransiui pavyks racionalizuot kaip “intuiciją”, turėjo didžiulę įtaką tiek iliustruojant galvoje verdančius vaizdinius, tiek socialiniame gyvenime. Neretai pametęs idėją, Fransis griebdavo saują dažų ir tėkšdavo ant drobės siekdamas atgauti prieš tai regėtą vaizdinį manipuliuodamas naująją betvarkę. Didelė menininko darbo eigos dalis buvo paprasčiausias paties sukurto chaoso tvarkymas.

“Pusę laiko tapydamas skiriu sujaukdamas tai ką galiu padaryti be pastangų.” paklaustas Silvestro atsakė Fransis. Tačiau intuiciją menui vyras išsiugdė pats, dirbdamas ilgas valandas į gilią naktį, atidžiai studijuodamas aplinką ir filtruodamas ją savo paties išgyvenimais. Jis tikėjo, kad įtakingiausi vaizdai kyla iš pasąmonės kurios prievarta įdarbinti neįmanoma.

Net karjeros pabaigoje buvo akivaizdu, jog Fransio visiškai nedomino vienokio paveikslo kūrybą. Nors pagrindinis vyriškio subjektas visad išliko “asmuo”, panašu, jog meninką domino jų netobulumai. Nelygūs kontūrai, netikslumai ir retkarčiais skausminga žalos bei realumo reprezentacija. “Ir štai kur slypi obsesija: kaip tiksliai galima šį dalyką atvaizduoti kuo iracionaliau?” klausė jis.

Bekonas buvo išties gabus žvelgiant tiesiai į asmens vidinį grožį su visais jo nenorimais priedais. Siaubas, kuris taip dažnai atsiduria stebėtojų prožektoriaus šviesoje, tėra labai tikslus vidinio žmogaus pasaulio konflikto paradoksas kurį Fransis meistriškai išnaudojo savo naudai.

Kaip žmonija, visad geisime smurto, pasinersime į gilias teroro platybes ir paslapčiomis – netgi trokšime sudalyvauti destrukcijoje bei savidestrukcijoje tačiau neigsime, jog šis jausmas egzistuoja. Nelogiškas kontrastas dominavęs visose vyriškio kūrybinėse pastangose.

Galbūt šis neįvardinamas siaubas tėra mūsų stiprus nenoras pripažinti blogio kuris, tūkstančio potepių maskuotėje, meistriškai slapstosi Bekono sukąstų nasrų platybėje? Ko gero tik į naudą, jog atsakymas išblėso kartu su Fransio gyvybine ugnele.